Šiandien Bažnyčia skelbia besilaikanti griežto nulinės tolerancijos principo seksualiniam nepilnamečių išnaudojimui ir sukūrė prevencijos sistemą, kurios principai kai kuriuose šalyse yra tapę pavyzdiniai. Apie situaciją Lietuvoje – pokalbis LRT laidoje „Dienos tema“ su šiandien iš Vatikano grįžusiu Vilniaus arkivyskupu Gintaru Grušu, Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininku, kanonų teisės daktaru.
– Kokią žinią mums parvežate iš Vatikano?
G.Grušas: Pagrindinė žinia yra, kad vaikų ir jaunimo saugumas yra ypatingas Bažnyčios rūpestis. Popiežius Pranciškus sukvietė visus Vyskupų konferencijos pirmininkus, Rytų bažnyčių vadovus, taip pat kai kuriuos vienuolijų vyresniuosius į Romą, kad aptartume, pasiryžtume šitą padaryti kaip prioritetą kartu su Popiežiumi, kad nebūtų nepilnamečių prievartavimo atvejų, lytinio prievartavimo Bažnyčioje, ir ne tik. Jau nuėjo tą kelią Bažnyčia per 20–30 metų, kad yra tos gairės, prevencinės priemonės, kituose kraštuose tapusios pavyzdinės visuomenei, ir kad šita Bažnyčia siektų užkardyti šitą nelaimę ir tragediją.
– Kaip veikia ta nulinės tolerancijos sistema, nulinės tolerancijos principas?
G.Grušas: Numatyta, kad jeigu yra skundas, tas skundas priimamas Bažnyčios vyskupijos lygiu. Vietos vyskupas atlieka pirminį tyrimą. Jeigu yra toks nusikaltimas, jis ir praneša Vatikanui. Vatikanas tada nustato bausmę. Kaip ir civiliniuose įstatymuose, yra skirtingos bausmės skirtingiems nusikaltimams, taip ir Bažnyčioje.
– Kol kas Lietuvoje labiausiai nuskambėjo porą metų trukęs ir pernai baigtas tyrimas dėl galimos kunigo Kęstučio Ralio vaikystėje patirtos lytinės prievartos, kurio išvada dėl šio atvejo yra tik moralinis tikrumas. Kiek dar tokių tyrimų atlikta ir atliekama Lietuvoje?
G.Grušas: Yra kol kas tik sauja. Ant rankų pirštų suskaičiuojama, kiek yra buvę tokių tyrimų. Bent 2 tikrai yra pasiekę Vatikaną, ir buvo sprendimai tais atvejais. Bet manau, kad, kaip ir minėjome, tų kazusų visame pasaulyje yra užslėptų. Tai nėra išskirtinai Bažnyčios problema. Popiežius net citavo Jungtinių Tautų duomenis, kur dažniausiai atvejai yra šeimoje, artimoje aplinkoje, mokyklose, vaikų namuose, sporto komandose ir bažnyčioje. Tai Bažnyčia siekia [atlikti] šitą prevencijos darbą dabar. Nepilnamečių apsauga apima žymiai platesnį [mastą], ir mes apie tai irgi kalbėjome.
Kituose kraštuose gal net yra vyskupų pirmenybė savo problemoms. Jie patys tai išreiškia. Afrikoje, kur jaunimas imamas į kariuomenę kariauti, prekyba žmonėmis, prekyba organais, visokių ten yra problemų. Ir vietos vyskupai daugiau laiko savo problemoms iki šiol skyrė. Dabar matome, kad čia yra viso pasaulio problema. Popiežius labai įdomiai pasakė, kad jis norėjo, jog Bažnyčia spręstų krizę, vengiant dviejų kraštutinumų. Viena, perdėta saviplaka dėl praeities, ypač reaguojant į žurnalistų žodžius, galima pasiskandinti tose istorijose. Iš kitos pusės, vengti gynybinės Bažnyčios laikysenos, ignoruojant kitų nusikaltimų priežastis ir pasekmes. Kvietė jis mus tą vidurinį kelią [rasti]. Siekiame, dirbame, kad užblokuotume šitą nelaimę.
– Beje, apie žurnalistus ir saviplaką. Pats Popiežius Pranciškus buvo sulaukęs vyskupų kritikos, kad bandė užglaistyti bent vieną numanomą vyskupų seksualinės prievartos prieš vaikus atvejį. Kaip dabar Pranciškus reaguoja į tuos atvejus? Pasikeitė požiūris?
G.Grušas: Manau, jis nebandė nuslėpti. Tas atvejis – kardinolas T.McCarrickas buvo nuteistas, ir bausmė buvo pašalinimas iš dvasininkų luomo, kas yra kunigui ar bet kokiam kitam didžiausia bauda. Bet T.McCarricko atvejis liečia ir neteisėtą santykį vyskupo su jam patikėtais žmonėmis, šiuo atveju ir su seminaristais. Buvo nustatyta, kad jis priekabiavo prie seminaristų, naudodamasis savo, kaip vyskupo, poziciją.
Tas parodo, kad yra daugelis kitų atvejų. Mes tiek seminarijose kalbėjome apie formaciją, tiek su vyskupu, tiek su žmonėmis. [Reikia] dėti pastangas, kad teisingas santykis, vadinamas klerikalizmas, kur pasinaudoja savo padėtimi Bažnyčioje ir visuomenei, taip pat ir teisingas lytinis santykis, tiek kunigų, kurie laikosi celibato, ir vienuolių – skaistybės įžadų, kiek tas lies ir mokymą pasauliečiams, priminti tikintiesiems, koks yra Bažnyčios mokymas apie ištikimybę santuokoje, koks yra Bažnyčios mokymas apie skaistybę santuokoje. Kad yra tik tarp vyro ir žmonos, nes nemažai tų atvejų iš tikrųjų vyksta šeimoje, tai yra teisingas santykis su kitu žmogumi – ar pilnametis, ar nepilnametis.
– Vytauto Didžiojo universiteto sociologė Milda Ališauskienė yra sakiusi, kad tokį ilgą laikotarpį išsilaikiusi tyla dėl pedofilijos atvejų Lietuvos Katalikų Bažnyčioje vertintina ne kaip tokių atvejų nebuvimas, bet veikiau kaip institucinio veikimo, siekiančio prievartą paslėpti, sėkmingos pastangos. Jūs sutinkate su tokiu vertinimu?
G.Grušas: Aš nemanau. Lietuvoje mes turėjome savitą istoriją: tarybiniai metai, komunizmas, Bažnyčios santykis ir žmonių santykis. Manau, gali būti, kad yra daug daugiau atvejų dėl alkoholizmo, žinom, kad buvo labai daug abortų ir nepilnamečių prievartavimų toje pačioje šeimoje. Bet ką mes matome pasauliniu mastu, tai dauguma tų atvejų vyko tarp 1950–1960 metų ir 1990 metų. Žiūrint iš šono, kas vyko tuo metu, seksualinė revoliucija, pasimetimas hierarchijoje, visuomenėje ir, sakyčiau, neteisingas, iškraipytas vadovavimo ir savisaugos jausmas.
Ant rankų pirštų suskaičiuojama, kiek yra buvę tokių tyrimų. Bent 2 tikrai yra pasiekę Vatikaną, ir buvo sprendimai tais atvejais.
Nuo 2000 m., kai prasidėjo šitie atvejai, Bažnyčia iš tikrųjų labai daug progreso padarė prevencijoje, tyrimuose. Dabar visi atvejai ar dauguma atvejų užsienyje, kur išaiškėja, tai yra tie senieji atvejai. Nuo 2000 m. yra bent vienas atvejis, bet vis tiek yra per daug. Tai reiškia, kad tos prevencinės priemonės veikia. Mes 2014 m. turėjome patvirtintas prevencines gaires Lietuvoje, turime ir procedūrines gaires. Jos jau bent porą kartų yra naudotos ištirti atvejus. Bet yra ir nuslėpta visuomenėje. Kol nėra pasiskundimo ar priėjimo duoti pareiškimą, kad būtų tyrimas, mes nelabai ir galime tirti.
– Citata iš jūsų kreipimosi: „Seksualinę prievartą prieš vaikus Bažnyčia laiko sunkia nuodėme, reikalaujančia vienareikšmiškai drausminėmis priemonėmis reaguoti į asmenis, pripažintus padarius tokias veikas.“ Kaip Lietuvos kunigai reagavo į jūsų kreipimąsi?
G.Grušas: Čia kreipimasis dabar ar anksčiau?
– Man regis, čia jūsų kreipimasis 2018 m. pabaigoje, kai pristatėte kunigo K. Ralio tyrimą.
G.Grušas: Tai nėra naujiena kunigams, jie supranta, kad tai visame pasaulyje yra. Mes kaip tik raginame žmones, kad jeigu jie žino atvejį, tai kreiptųsi pirmiausia į teisėsaugą, taip pat į Bažnyčią, kad paduotų pareiškimus, kad tie kazusai būtų ištirti. Mes tiktai taip galėsime apsaugoti mūsų vaikus ir jaunimą Lietuvoje ir visame pasaulyje.
– Vienuolynų vyresnieji, prasidedant susitikimui Vatikane, paskelbė kitą kreipimąsi, kuriame rašoma: „Vaikų išnaudojimas yra blogis visur ir bet kokiu laiku, dėl to negali būti svarstymų. Vienuolių vyresnieji įsipareigojo pripažinti ir paskelbti padarytas klaidas.“ Kaip jūs prognozuotumėte, ar Lietuvoje irgi reikėtų laukti tokių klaidų prisipažinimo?
G.Grušas: Manau, bus. Yra padarytų klaidų. Mūsų kita istorija, pas mus nebuvo katalikiškų mokyklų tarybiniais metais, kai visas šitas vyko. Pas mus kaip tik kunigai buvo atriboti. Manau, žmogiškos pozicijos yra tų atvejų, bet nemanau, kad jų bus tiek daug, kiek kokioje Airijoje ir Amerikoje. Dėl istorinių priežasčių pirmiausia, kad nebuvo tiek daug kontaktų. Bažnyčia nebuvo tokioje pozicijoje, kad turėtų tokį priėjimą prie vaikų.
