Ceremonija – itin iškilminga
Sekmadienį prieš 14 val. pusšimčio vyskupų procesija išėjo iš Arkikatedros per centrinį įėjimą. 14 val. prasidėjo šv. Mišios Katedros aikštėje. Garbės sargybos kariai pro centrines Katedros duris į aikštę atnešė raudonu audiniu užklotą sarkofagą. Šeštadienį T.Matulionio sarkofagas iškilmingai pervežtas iš Kaišiadorių į Vilniaus Arkikatedrą.
Paskelbus T.Matulionį palaimintuoju – perskaičius Popiežiaus laišką, atidengtas kanoninis paveikslas. Sarkofagą kariai nudengė ir atnešė prie altoriaus.
„Mes, išpildydami Mūsų Brolio Jono Ivanausko, Kaišiadorių vyskupo, ir daugelio kitų brolių vyskupystėje, ir daugybės Kristų tikinčiųjų maldavimus, patariant Šventųjų skelbimo kongregacijai, savo Apaštaline galia patvarkome, kad Garbingasis Dievo tarnas Teofilius Matulionis, arkivyskupas-Kaišiadorių vyskupas, kankinys, ganytojas pagal Kristaus širdį, didvyriškas Evangelijos liudytojas, drąsus Bažnyčios ir žmogaus orumo gynėjas ateityje būtų vadinamas Palaimintojo vardu“, – popiežiaus Pranciškaus žodžius Apaštaliniame laiške perskaitė kardinolas A.Amato.
Taip pat laiške pranešta, kad nuo šiol birželio 14-ąją bus švenčiama palaimintojo Teofiliams Matulionio diena.
Šiandien, Vilniuje, Lietuvoje, palaimintuoju skelbiamas vyskupas Teofilius Matulionis, nužudytas iš neapykantos tikėjimui 1962 metais, – sekmadienio pamoksle sakė popiežius Pranciškus.
Kaišiadorių vyskupas J.Ivanauskas dėkojo popiežiui, kad Dievo tarnas Teofilius Matulionis paskelbtas palaimintuoju.
Paminėjo ir popiežius
Vatikano radijo lietuvių redakcija praneša, kad Popiežius Pranciškus, sekmadienį, birželio 25, Vidudienio maldos dalyviams šv. Petro aikštėje kalbėjo apie Vilniuje sekmadienį vyksiančias arkivysk. Teofiliaus Matulionio beatifikacijos iškilmes. Popiežius sakė: „Šiandien, Vilniuje, Lietuvoje, palaimintuoju skelbiamas vyskupas Teofilius Matulionis, nužudytas iš neapykantos tikėjimui 1962 metais, kai buvo vos ne 90 metų amžiaus. Garbinkime Dievą už šio drąsaus tikėjimo ir žmogaus orumo gynėjo liudijimą. Pasveikinkime plojimu jį ir visą lietuvių tautą.“
Akcentavo kankinystę
Kardinolas Angelo Amato homilijoje kalbėjo apie palaimintojo Teofiliaus Matuliono, Kaišiadorių arkivyskupo, mirtį, kuri buvo sąlygota įkalinimo kančių. „Ilgi ir sunkūs metai kalėjimuose ir lageriuose, namų areštas pamažu nualino tvirtą ir drąsų Evangelijos liudytoją. Tačiau persekiojimai ir kankinimai nepalaužė jo valios. Komunistų ir nacių priešiškumo nebuvo galima racionaliai paaiškinti. Jie paprasčiausiai nekentė Jėzaus Evangelijos ir Bažnyčios.
Mūsų Palaimintasis stojo šios audringos jūros akistaton būdamas ramus ir tvirtos dvasios, kupinas vilties ir nepalaužiamo tikėjimo būsima laisve. Jis nepasidavė neapykantai. Buvo įsitikinęs, kad neapykanta yra pats netinkamiausias atsakas į blogį. Jo atsakymas visada buvo atleidimas. Dėl to Bažnyčia šiandien džiugiai švenčia šio didžiojo Lietuvos sūnaus skelbimą palaimintuoju; Lietuvos – brangios Tėvynės, kurią jis pagerbė savo gyvenimu, kupinu ištikimybės krikščioniškosioms ir žmogiškosioms laisvės ir brolybės vertybėms. Šiandien visiems šventė. Praeities kančių atminimas neturi temdyti mūsų džiaugsmo, bet turi visiems priminti pareigą atleisti, gerbti artimą ir už jį melstis, taip pat ir už priešą“, – kalbėjo A.Amato.
Mūsų Palaimintasis stojo šios audringos jūros akistaton būdamas ramus ir tvirtos dvasios. Jis nepasidavė neapykantai. Jo atsakymas visada buvo atleidimas.
Krikščionių tradicijoje kankinystė yra kilniausias Kristaus sekimo būdas: „Kristus ypatingu būdu yra kankinyje, įkvepia jam jėgų ir drąsos. Kankiniai žino žodžius, kuriais Jėzus kreipėsi į mokinius: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos […]. Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, ir aš jį išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje“ (Mt 10, 28.32). Popiežius Pranciškus beatifikacijos apaštaliniame laiške kankinį Teofilių Matulionį vadina „Ganytoju pagal Kristaus Širdį, herojišku Evangelijos liudytoju, drąsiu Bažnyčios ir žmogaus orumo gynėju“.
Mūsų Palaimintojo kankinystė truko daug metų, valdant negailestingoms diktatūroms, siekiančioms sunaikinti Bažnyčią. Buvo suvaržytos ir uždarytos kunigų seminarijos, bandyta sukurti nacionalinę Bažnyčią, išblaškytos vyrų ir moterų vienuolijos, uždraustas bet koks bendravimas su Roma, užgniaužta katalikų spauda. Bažnyčia buvo priversta tylėti.“
A.Amato kalbėjo apie Kristaus malonę, kuri suteikė arkivyskupui T.Matulioniui jėgų pakelti pažeminimus ir neteisingo bei nežmoniško įkalinimo sunkumus: „Tokią jo ištikimybę Evangelijai paliudijo daugelis žmonių, jame mačiusių tikrą Dievo vyrą ir šventąjį. Jis ir lageryje elgėsi kaip pamaldus ir ramybės kupinas kunigas, visiškai pasitikintis Dievo Apvaizda. „Jis pasninkaudavo, – sako vienas liudytojas, – ne tik kiekvieną penktadienį, bet ir kiekvieną šeštadienį. Gydytojai […] jam liepė nutraukti pasninką.“ Bet jis ir toliau pasninkavo.
Taip pat ir persekiotojai pastebėjo jo herojiškumą. Vienas aukštas sovietinės valdžios pareigūnas, sužinojęs apie arkivyskupo mirtį, sušuko: „Jis iš tikrųjų buvo žmogus!“ Kitas sovietų represinės sistemos pareigūnas susirūpinęs sakė: „Negalime atmesti galimybės, kad ateityje Vatikanas jį paskelbs šventuoju ir kad jo kapą ims lankyti piligrimai.“ Šiandien tie žodžiai pasitvirtina.“
Vatikano pasiuntinys pažymėjo ir tai, kad daug metų praleidęs kalėjimuose ir lageriuose, iki senatvės vilkėjęs kalinio drabužius T.Matulionis niekada nejautė neapykantos priešams.
Jei kas nors kietais žodžiais prabildavo į skriaudėjus, arkivyskupas jį paragindavo įvynioti akmenį į vatą, kad mažiau skaudėtų. Visiems jis buvo dosniai svetingas.
„Iš Švenčiausiosios Jėzaus Širdies jis mokėsi būti gailestingas ir atlaidus. Nesiskundė savo kalintojams. Jei kas nors kietais žodžiais prabildavo į skriaudėjus, arkivyskupas jį paragindavo įvynioti akmenį į vatą, kad mažiau skaudėtų. Visiems jis buvo dosniai svetingas. Kartodavo lietuvių patarlę: „Svečias į namus – Dievas į namus.“
„Kankinys Teofilius Matulionis buvo nuolankus, dosnus, romus ir ištikimas žmogus. Jis visus moko, kaip reikia gyventi, melstis, kentėti ir dirbti didesnei Dievo garbei ir sielų išganymui. Jo sieloje nebuvo dalinančių sienų. Jo širdis buvo kupina beribės meilės, užkrečiamos ramybės, gailestingo gerumo. Sekime juo! Palaimintasis Teofiliau Matulioni, melski už mus!“ – homiliją baigė A.Amato.
Aikštė pilna, bet ne sausakimša
Į Katedros aikštę pačioje Vilniaus širdyje stebėti istorinio reginio suplūdo minios žmonių. Prasidedant renginiui policijos pareigūnai sakė, kad Katedros aikštėje jau buvo susirinkę apie 30 tūkst. žmonių. Prieigose jų buvo dar apie 10 tūkst.
Aikštėje kalbinti žmonės kartojo: jie čia todėl, kad tai išskirtinė diena ir jiems, ir visai Lietuvai. Nes tokių iškilmių mūsų šalyje nėra buvę.
Į šv. Mišias atvyko prezidentė Dalia Grybauskaitė, kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus.
Prezidentė: tai išskirtinė diena
Po Šv. Mišių Katedros aikštėje kalbėjo prezidentė Dalia Grybauskaitė pabrėžė, kad tai išskirtinė diena valstybei. „Šiandien ypač aiškiai girdime plakant istorinę širdį. Iš atokiausių Lietuvos vietovių tūkstančiai susirinko pagerbti birželį gimusio ir taip pat birželį beatifikuoto mūsų tautiečio arkivyskupo Teofiliaus Matulionio. Aikštėje matau ypač daug jaunų, laisvės kartos žmonių. Laisvės, kurios praradimo pasekmes tvirtai atlaikė arkivyskupas. Taip sutapo, kad šį mėnesį prisimename ir skaudžiausią valstybės patirtį: okupaciją, masinius trėmimus ir tūkstantines aukas – visa, ką teko išgyventi mūsų žmonėms. Palaimintasis Teofilius Matulionis – vienas iš jų“, – sakė prezidentė.
Pasak šalies vadovės, atlaikęs daugkartinius suėmimus, įkalinimus, tardymus, kankinimus, bandymus užverbuoti arkivyskupas neprarado to, kas svarbiausia, – žmogiškumo, meilės žmonėms ir ištikimybės tiesai. Prezidentės teigimu, kiekvieną kartą, kai stengsimės išlaikyti vidinę tvirtybę, dvasinę pusiausvyrą ir viltį, prisiminkime Teofilių Matulionį – garbingą, teisingą ir tvirtos dvasios žmogų. Tai savybės, kurios reikalingos visiems, kasdieniu darbu kuriantiems ir saugantiems Lietuvą ir jos laisvę.
Šalies vadovė palinkėjo, kad Palaimintuoju paskelbtas arkivyskupas taptų moraline atrama ir stiprybės šaltiniu kiekvienam Lietuvos žmogui.
Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas arkivyskupas Gintaras Grušas dėkojo visiems susirinkusiems, o kreipdamasis į Lietuvos jaunimo dienų dalyvius sakė: „Tegul palaimintasis Teofilius būna Jūsų gyvenimo nuotykio bendrakeleivis! Nuo šiol Jūs turite misiją ir įpareigojimą: kaip Teofilius mylėkite tiesą ir niekada nesilenkite melui. Tiesa padarys Jus laisvus. Siunčiu Jus kiekvieną į savo vyskupiją, savo miestą, savo namus paskelbti: Garbė Dievui! Lietuva turi naują palaimintąjį, kuris mus užtaria ir drąsina tikėti gėrio pergale.“
T.Matulionio biografija
T.Matulionis gimė 1873 metais Kudoriškio kaime, Alantos parapijoje, Molėtų rajone, mokėsi Daugpilio gimnazijoje ir Petrapilio kunigų seminarijoje. 1900 metais jis Petrapilyje buvo įšventintas kunigu, darbavosi Latvijoje, nuo 1910 metų – Petrapilyje.
1923 metais kunigas buvo suimtas ir nuteistas kalėti trejus metus. Grįžusį iš kalėjimo 1929 metais Petrapilyje vyskupas Antonijus Maleckis T.Matulionį slapta įšventino vyskupu, bet tais pačiais metais jis vėl buvo suimtas ir išsiųstas dešimčiai metų į lagerį Solovkų salose Rusijoje. Į Lietuvą dvasininkas grįžo 1933 metais. Trylika metų padirbęs dvasininko darbą, T.Matulionis kalintas kalėjime dabartiniame Genocidų aukų muziejuje, vėliau išvežtas į Vladimiro kalėjimą ir į Mordoviją.
Į Lietuvą vyskupas grįžo 1956-aisiais, apsigyveno Birštone, nes sovietų valdžia neleido įsikurti Kaišiadoryse. Vėliau už Vincento Sladkevičiaus įšventinimą vyskupu jis ištremtas į Šeduvą.
Už ypatingą ištikimybę Bažnyčiai popiežius Jonas XXIII 1962 metais vyskupui T.Matulionui suteikė arkivyskupo titulą. Tų pačių metų rugpjūtį bute Šeduvoje darant kratą arkivyskupui suleista neaiškios sudėties injekcija. Praėjus trims dienoms, jis mirė.
T.Matulionio paskelbimas palaimintuoju – reikšmingas įvykis ne tik Lietuvai. „Ilgai lauktas tarptautinis pripažinimas yra ne tik Teofiliaus Matulionio, bet jo asmenyje ir mūsų Lietuvos istorijos. Turime kankinių nemažai ir toks pripažinimas Teofiliaus bylos, kad jis yra palaimintasis, iškelia ir visą praeito amžiaus skaudžią Lietuvos istoriją į pasaulinį lygmenį“, – sakė Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas.
Iškilmėse dalyvauja ir Europos, Amerikos vyskupai, keturi kardinolai, laukta piligrimų, nes T.Matulionis dirbo Rusijoje, Latvijoje, turėjo ryšių su Baltarusija, atvyks ir iš Lenkijos, su kurios kunigais ir vyskupais jis kalėjo.
„T.Matulionis savo laiku ragino žmones melstis Šv. Kazimierui, kuris kaip tautietis mus geriau supras ir galės mus labiau užtarti. Dabar tie žodžiai atsisuka į jį patį, kuris paskelbtas palaimintuoju tampa mūsų maldų objektu. Jo paties žodžiais, kreipkimės į jį užtarimo. Tas, kuris visa tai išgyveno, mus geriau supranta. Ir dabartinėje geopolitinėje padėtyje, kuri kelia nerimo, kaip ir ankstyvesnieji metai. Jis tą viską sugebėjo ramiai priimti pasitikėdamas Dievo apvaizda. Ir jis tampa užtarėju mums, mūsų tautai. Jis yra mūsų visų tremtinių, kankinių vėliavnešys“, – beatifikacijos išvakarėse kalbėjo G.Grušas.
„Jeigu mes įsivaizduojame šventuosius kaip kokius teletabius, kažkur šokinėjančius ir daineles dainuojančius, tai ne, Teofilius Matulionis į tuos rėmus neįtilptų“, – taip apie palaimintąjį iš Lietuvos sako kunigas ir Teofiliaus Matulionio bylos postulatorius Mindaugas Sabonis, vadindamas T.Matulionį tiesiog „paprastu arkivyskupu“.
