Per dvidešimt Nepriklausomybės metų Lietuvoje organų ir audinių donorystė sunkiai skynėsi kelią į žmonių sąmonę bei realią praktiką kasdieniniame gyvenime. Lietuvos Katalikų Bažnyčia svariai prisidėjo prie teisingos donorystės sampratos, praktikos sklaidos bei nuolat skatino ir palaikė kilnią donorystės misiją. Savo prigimtimi donorystė yra altruistinis būdas neatlygintinai dovanoti organą arba audinį, išreiškiant meilę artimui. Visi kartu džiaugiamės išgelbėtomis gyvybėmis, sugrąžintais pilnaverčiais gyvenimais.
Pastaruoju metu nerimą kelia tai, kad, svarstant dirbtinio (pagalbinio) apvaisinimo įstatymų projektus, yra norima įteisinti vadinamąją lytinių ląstelių „donorystę“, kuri iš principo negali būti vadinama donoryste tikrąja to žodžio prasme, nes ji nėra susijusi su gydymu: donorystės atveju yra gydoma liga, gelbstint žmogaus gyvybę, tuo tarpu lytinių ląstelių „donorystės“ atveju – tampama tėvu arba motina, tačiau neišsprendžiama nevaisingumo problema. Ketinimai įteisinti lytinių ląstelių donorystę kelia daug etinių problemų, nes iš vaiko atimama prigimtinė, JT Vaiko teisių konvencijos pripažįstama, teisė žinoti savo biologinius tėvus. Be to, lytinių ląstelių „donorystės“ atveju pažeidžiama santuoka kaip vyro ir žmonos nedaloma vienovė ir iškreipiama šeimos samprata.
Įsigilinant į svarstomų dirbtinio (pagalbinio) apvaisinimo projektus, yra nesuvokiama, kad visa ši „donorystė“ ir jos priežiūra bei „perteklinių“ embrionų laikymas atsidurtų Nacionalinio transplantacijos biuro prie Sveikatos apsaugos ministerijos kompetencijoje. Audinių, skirtų transplantacijai, tvarkymas ir laikymas kartu su lytinėmis ląstelėmis ir embrionais, kurie turėtų būti po penkių metų sunaikinami, nebūtų suderinamas su donorystės idėja, nes jai svetimas gyvybės naikinimas. Tai gali sukelti žmonių nepasitikėjimą pačios donorystės kilnumu, nes atsirastų finansinis aspektas, kuris iš esmės prieštarauja neatlygintinai donorystės sampratai. To pasėkoje dar labiau sumažės ir taip trūkstamų donorų. Dėl kylančių moralinių prieštaravimų Bažnyčia ateityje mato apsunkintą tolimesnį bendradarbiavimą remiant ir palaikant donorystę. Susirūpinimą kelia tai, kad tokie neapdairūs Valstybės veiksmai sukompromituos donorystę ir daug pacientų praras galimybę išgyventi.
Tikimės, kad svarstomi ir rengiami įstatymų projektai nesumenkins ir nediskredituos pačios donorystės sampratos ir praktikos.
