Maždaug prieš aštuonerius metus, kai Arminas su bendraminčiais ėmėsi veiklos Pumpėnuose, vietos žmonės kartais jį pavadindavo išprotėjusiu keistuoliu. Dabar nebevadina, o jis pats yra Pumpėnų bendruomenės pirmininkas. Anot jo, daugelis dalykų iš neįmanomų gali tapti įmanomais. Visuomeninę organizaciją „Būk geresnis“ įkūręs A.Vareika sako, kad jos kryptis – veikla, kuri visapusiškai prisideda prie geresnio žmonių gyvenimo mažuose Lietuvos miesteliuose, o vienas iš siekių – įgalinti veikti vietos bendruomenes.
15min pokalbis su A.Vareika – apie gyvenimą Pumpėnuose, pokyčius ir kodėl tam, kad užaugintume vaiką, reikia viso kaimo.
– Arminai, tavo vaikystė, paauglystė praėjo Pumpėnuose. Kokia ji buvo ir kada tu supratai, kad gyvenimas čia ir gyvenimas didmiestyje – skiriasi?
– Kai Vilniuje pragyvenau gerus dešimt metų, supratau, kad turėjau labai nuostabią vaikystę ir paauglystę, kad ji nebuvo tokia bloga, kokia tuo metu man atrodė. O paauglystėje juk atrodė, kad miestelyje trūksta daugybės dalykų, kad tu turi daug jėgų, energijos, nori daug ką daryti, bet miestelis to pasiūlyti negali.
Dabar, kai aplinkui yra neribotos galimybės, atėjo laikas ir kada pradėjau stipriai vertinti tai, kaip gyvenau Pumpėnuose. Šalia buvo seneliai, giminės, kaimynai, kuriems tu rūpi.
– Kai buvai vaikas, paauglys – svajojai apie tai, kad išvažiuosi į Vilnių?
– Labai dažnai apie tai galvojau. Gal iš jaunatviško veržlumo, potencialo, kad tu turi tiek jėgų, o miestelis neturi tiek galimybių jaunam žmogui. Vienu metu norėjosi kuo greičiau iš ten dingti ir niekada nebegrįžti.
Bet kai išvažiuoji ir grįžti vis rečiau – tada suvoki, kad gimtinė yra tavo šaknys ir apskritai prasmė. Man atrodo, kad tik bandydamas kažką įrodyti tu supranti savo šaknų svarbą.
Išvykęs į Vilnių aš niekada nesijaučiau vilniečiu. Visada visiems sakau, kad esu iš Pumpėnų. Ir tai tiesa. Tik man reikėjo laiko reikėjo susitaikyti su savimi ir pripažinti, kad tu niekur nebūsi savas, tik savame krašte.
– Kas, gyvenant Pumpėnuose, tave kaip asmenybę augino, keitė?
– Dabar mes, dirbdami su jaunimu, mėgstame sakyti tokią frazę: reikia viso kaimo, kad užaugintų dorą vaiką. Kai žiūriu į savo praeitį, aš matau, kiek gerų žmonių šalia manęs buvo.