– Neseniai Europos Komisijai EK paskelbė Lietuvos ir kitų valstybių narių ekonomikos iššūkių analizę. Kokius pastebėjimus EK ataskaitoje išskirtumėte?
– Pristatyta šalies ataskaita turi tiek blogų, tiek gerų žinių Lietuvai. Gera žinia tai, kad auga ekonomika – šiemet planuojamas jos augimas iki 2,9 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Nedarbas mažėja, nors dažnai tai susiję ir su vis dar didele emigracijos banga. Taip pat gera žinia yra tai, kad atlyginimai šalyje auga nuolatos ir nuosekliai.
Tačiau EK didžiulį nerimą kelia skurdo ir socialinės atskirties lygmuo, kuris per pastaruosius metus didėjo ir yra vienas didžiausių Europoje. Taip pat neramina didelė pajamų nelygybė tarp miestų ir kaimiškų vietovių gyventojų bei mažėjantis darbingo amžiaus gyventojų skaičius. Pastaroji problema pavojinga ne tik socialinei sričiai, bet ir ekonominei valstybės perspektyvai.
Šiandieną dešimt darbingo amžiaus žmonių išlaiko tris pensinio amžiaus žmones. Jei tendencijos išliks tokios pat, 2035 metais dešimčiai darbingo amžiaus žmonių gali tekti išlaikyti šešis pensinio amžiaus žmonės.
Neramina didelė pajamų nelygybė tarp miestų ir kaimiškų vietovių gyventojų bei mažėjantis darbingo amžiaus gyventojų skaičius.
Pastebėjome ir daug problemų švietimo sistemoje jos kokybės ir neefektyvumo prasme. Kaip ir anksčiau, nurodėme, kad trūksta esminių ir gilių inovacijų ir investicijų valstybėje.
Iš dabartinės vyriausybės sulaukėme teigiamų reakcijų į šalies ataskaitą nepaisant nemažos kritikos tame 41 puslapyje.
Naujoji vyriausybė daug kur mato problemas panašiai kaip ir EK, iš esmės yra iškėlusi sau tuos pačius prioritetus dėl skurdo ir atskirties mažinimo, emigracijos problemos sprendimo, švietimo kokybės kėlimo ir gilios švietimo sistemos reformos įgyvendinimo. Tai parodo, kad tos kasmet išleidžiamos ataskaitos, ypač šiemet, naujo Seimo ir vyriausybės kontekste, yra gera pagalba tiek vyriausybei, tiek visuomenei apsibrėžti ateities darbus.
– Sakote, kad šios vyriausybės prioritetai yra panašūs į tuos, į kuriuos dėmesį atkreipia EK. Ar ankstesnių vyriausybių ir EK matomos problemos, prioritetai išsiskirdavo?
– Bendras darbas visada vyko, susikalbėjimas – taip pat, tik šiemet mes nusprendėme pačią ataskaitą viešinti daug stipriau nei bet kada anksčiau. Ankstesniais metais dažnai ataskaitos aptarimas vykdavo ekspertiniu lygiu su įvairiais ekonomistais, valdžios struktūrų žmonėmis, tačiau retai išeidavo į viešumą.
Ypač šiandienėje Europoje, kur yra daug įtampos ir daug nesusikalbėjimo tarp visuomenių, vyriausybių, įvairių kitų žaidėjų, kur vyrauja alternatyvių faktų ir abejonės kultūra, tas viešas tiesus kalbėjimas tampa vis svarbesnis. EK jau kurį laiką propaguoja daug aiškesnį ir platesnį kalbėjimą ne tik su ekspertais, tačiau ir su visuomene, žiniasklaida. Taip yra tam, kad tokie dokumentai, kaip šis, nenugultų į stalčius, neapdulkėtų ir netaptų dar vienu popieriumi, neturinčiu jokios įtakos.
Viešumo prasme tai yra nauja. Kaip minėjau, tiesiog yra sutapimas laike – naujas Seimas, nauja vyriausybė, kuri tik dabar pristato detalesnį savo priemonių planą dėl vyriausybės programos įgyvendinimo, todėl tai yra puikus laikotarpis tokiam dokumentui ir sinergija tarp EK diagnozės ir vyriausybės įvardytų problemų bei prioritetų. Galbūt ir tai padeda geriau rasti kalbą, kad po 27 valstybės nepriklausomybės metų opiausias problemas vyriausybė pribrendo spręsti iš esmės.
– Apie įvairių problemų sprendimą ir reformas užsimenama kiekvienoje vyriausybėje, tačiau politikos cikliškumas nesuteikia politikams pakankamai motyvacijos imtis sudėtingų, ryžtingų reformų, nes jie tam turi ketverius metus iki kitų rinkimų. Ar yra prielaidų manyti, kad ši kadencija bus kitokia ir iš teisų bus imamamasi reikalingų reformų?
– Šiandieną politikams yra iš tiesų iškilusi didžiulė dilema, kaip išlaikyti iniciatyvą politikoje, nes politikos monopolio nebėra: politikai daro įtaką labai daug veiksnių, žaidėjų ir nenuspėjamų reiškinių. Antra, be jokios abejonės, politikai yra labai riboti laike tiek dėl rinkiminio, tiek sakyčiau, labai negailestingo žiniasklaidos ciklo. Žiniasklaidoje vienai ar kitai žiniai geriausiu atveju tenka savaitė, tačiau dažnai mažiau laiko, o politikai ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje, JAV dažniausiai seka, bėga paskui žinias, bandydami reaguoti į vieną ar kitą gaisrą, o ne kuria žinias. Turime problemą, kai politikai vis dažniau priversti tapti situacijų ekspertais ir taktikais, o ne vizionieriais ir strategais.
Kalbant apie struktūrines reformas, kurios yra kiekvienos valstybės rankose, EK gali būti tik pagalbininkė ir patarėja. Reikalingas ne tik stiprus stuburas ir politinė valia jas vykdyti, bet ir sugebėjimas pradėti vykdyti reformas pačioje politinės kadencijos pradžioje, nelaukiant kitų rinkimų. Per artimiausius dvejus metus Lietuvoje nėra numatyta rinkimų, tad tai yra pats geriausias laikas imtis pačių sunkiausių ir giliausių reformų.
– Kokie yra tie esminiai pokyčiai, kurių reikia Lietuvai?
– Kaip minėjau, skurdas ir socialinė atskirtis yra didžiausia problema. Matome, kad beveik trečdalis Lietuvos gyventojų patenka į skurdo ir atskirties rizikos grupę. Tai yra be galo didelis skaičius. Tas faktas, kad beveik 10 proc. turtingiausių gyventojų gauna beveik 30 proc. pajamų rodo vis didėjančią nelygybę tarp daug ir mažai uždirbančių žmonių, o ypač didelė praraja egzistuoja tarp didžiausių miestų ir kaimiškų vietovių gyventojų pajamų, perspektyvų ir galimybių.
Tolygus regionų vystymasis ir augimas – tiek valstybių tiek ir EK kompetencija: valstybės vykdo struktūrines reformas ir regioninę politiką, ES per struktūrines ir sanglaudos lėšas bei kitus projektus visada stengiasi pagelbėti silpnesniajam. Galima netgi pajuokauti, kad ES turi šiek tiek Tado Blindos širdį, kuri dažniausiai atima šiek tiek daugiau iš labiausiai pasiturinčių ir duoda daugiau tiems, kurie turi mažiau. Tą galima pamatyti ir valstybių narių kontekste, kur didžiausios ir stipriausios ekonomikos suneša didžiausią dalį ES biudžeto, o tos, kurios išgyvena pereinamąjį laikotarpį arba didelį nedarbą, ekonominį nuopuolį, gauna didžiausią paramą. Taip pat ir valstybių viduje skirtingi regionai gauna skirtingo dydžio paramą, priklausomai nuo jų išsivystymo lygio. Ta pagalba yra, jos bus ir ateityje, tačiau labai svarbu ją tikslingai panaudoti. Ypatingai svarbu kalbėti ne apie Europos pinigų įsisavinimą, o apie investavimą ir ne tik į infrastruktūrą, bet ir į žmones, jų gebėjimus, mokslą, modernių technologijų plėtimą.
– EK atkreipė dėmesį į šalies rizikas, vėliau teiks rekomendacijas. O gal pats turite receptų, kaip tas esmines problema spręsti?
– Nenorėčiau užbėgti už akių: gegužės mėnesį EK pateiks konkrečias rekomendacijas kiekvienai iš valstybių narių. Be to, nežinomas pačios vyriausybės priemonių planas, kuris bus pristatytas šią savaitę.
Tarp šios ataskaitos ir rekomendacijų organizuojame tikrai svarbų pokalbį aukščiausiame lygmenyje – į Lietuvą atvyks EK vicepirmininkas Valdis Dombrovskis, atsakingas už eurą ir socialinį dialogą. Kovo 3 dieną Seime kartu su premjeru Sauliumi Skverneliu bei nemaža dalimi vyriausybės ir Seimo narių jis diskutuos apie Lietuvos reformas, giliau pažvelgs į šalies ataskaitą.
Tai bus gera proga iš EK vicepirmininko išgirsti pasiūlymų Lietuvai, turint mintyje jo asmeninę patirtį: Latvijoje, kai jis buvo premjeras, vykdė labai sunkias ir negailestingas struktūrines reformas, tačiau nepaisant to sugebėjo laimėti kitus rinkimus. Žinodamas mūsų regiono specifiką, labai panašias problemas, turėdamas europinę patirtį, manau, galės labai atvirai ir išsamiai padiskutuoti su šalies vadovais.
