Nesusipratimai su greitosios pagalbos medike
Vilnietės Žanos mama sunegalavo sausio 26 d. Šalčininkų rajone gyvenanti 67 metų moteris savo automobiliu grįžo namo, persirengė, prigulė ir jau nebepasikėlė.
„Man paskambino tėtis, susirūpinęs, kad mama nustojo bendrauti – neatsako į jo klausimus. Su vyru pasitarėme, kad reikia skambinti į greitąją. Taip ir padariau. Mane sujungė su Šalčininkais. Pagal mano nupasakotus simptomus iš karto įtarė insultą, tačiau greitoji iš Šalčininkų, nuo kurių iki mamos sodybos – 10 minučių kelio, važiavo valandas. Mano vyras 30 km iš Vilniaus įveikė greičiau.
Felčerė tris kartus bandė pamatuoti kraujospūdį neuždėjusi rankovės ir nesuprato, kodėl nepavyksta.
Kadangi vyras žinojo, kad insulto, kuris buvo įtariamas, atveju, pagalba turi būti suteikiama nedelsiant, jis felčerei pasiūlė iš karto vežti mamą į Vilnių, kadangi Šalčininkų ligoninėje nėra galimybės suteikti pagalbą po insulto. Tačiau felčerė pareiškė, kad taip daryti negalima – esą kažkodėl nepriklauso. Tik jau greitosios pagalbos automobilyje mamai pasidarė dar blogiau, kraujospūdis pakilo iki 200, ji kažkam paskambino ir gavo leidimą apsisukti ir važiuoti į Vilnių. Bet taip buvo sugaištas brangus laikas“, – pasakojo pašnekovė.
Pasak jos, felčerės kompetenciją rodo dar ir toks faktas, kad ji šalia pacientės buvo tokia išsiblaškiusi, jog tris kartus bandė pamatuoti kraujospūdį neuždėjusi rankovės ir nesuprato, kodėl nepavyksta.
„Kai pagaliau mama buvo atvežta į Respublikinę greitosios pagalbos ligoninę, felčerė, mūsų skubinama, pagaliau padavė dokumentus registratorei, o ši pradėjo ieškoti pacientės iš Šalčininkų su gangrena. Pasižiūrėjau, ar ant dokumentų užrašyta mamos pavardė. Medikė suklydo rašydama ligos kodą“, – prisiminė Žana.
Prirūkyta tiek, kad dūmai jautėsi palatoje
Artimieji teigia esantys dėkingi tą patį vakarą mamą operavusiai ligoninės medikų komandai, kurie pašalino krešulį. Moteriai dėl insulto į smegenis išsiliejo kraujas, dėl to buvo paralyžiuota kalba ir dešinė kūno pusė.
„Mama ligoninėje praleido 28 dienas. Nors ji negalėjo kalbėti, bendravo su mumis akių kontaktu ir rankų paspaudimais. Tiesa, su gydytojais ir čia teko visko patirti. Kol ji ilgai gulėjo reanimacijoje, buvo prijungta prie aparatų, bet paprastam žmogui nėra aišku, ką jie rodo. Tačiau kai kartą paklausiau, kaip mamos širdies ritmas, sulaukiau priekaišto, kad juos egzaminuoju. Po šio karto stengiausi pernelyg neklausinėti. Nors gydytojai privalo teikti informaciją apie pacientą, deja, tai daro nenoriai.
Tai ką, vežame į Santariškes? Išoperuosime širdį. Ar jūs negalvojate, kad tai išeitis?
Po 18 dienų iš reanimacijos mamą perkėlė į intensyvios terapijos palatą neurologijos skyriuje. Būklė buvo sunki, tačiau stabili. Užėjus į skyrių, ir palatoje, ir koridoriuje jautėsi stiprus cigarečių kvapas, kadangi medicinos darbuotojai rūko laiptinėje, esančioje prie palatų. Po taktiškos pastabos kitą dieną prieš mums ateinant patalpos buvo išvėdintos taip, kad buvo labai šalta. Šalome ne tik mes – mamos kojos bei visas kūnas buvo šalti. Kitą kartą atėję aptikome, kad paralyžiuota mamos ranka pamėlynavusi ir šalta. Mamos rankos buvo pririštos, kad ji neišsitrauktų zondo, tačiau tąkart ranka buvo per stipriai priveržta diržu ir apsukta ant šono nepatogioje padėtyje“, – pasakojo moteris.
Artėjant 30 dienų terminui gydytojas paaiškino, kad, pagal Sveikatos apsaugos ministerijos tvarką, žmogus negali būti ligoninėje daugiau nei 30 dienų. Iš neurologinės pusės buvo padaryta viskas, kas įmanoma, todėl artimieji arba ją turėjo pasiimti namo, arba ieškoti slaugos ligoninės. Nesvarbu, kad ji kvėpavo per tracheostomą (į kaklą įstatomą vamzdelį), o maitinama buvo per zondą ir visiškai priklausė nuo aplinkinių, nes negalėjo judėti.
Po gydytojos replikos dukra išlėkė iš palatos
Artimiesiems pavyko rasti vietą Šv.Roko slaugos ligoninėje. Pasak Žanos, šios ligoninės personalui artimieji neturi jokių priekaištų.
„Viskas buvo gerai, kol šeštadienį nesusidūrėme su budinčia gydytoja Danute Burneikiene, dirbančia ligoninėje tik poilsio dienomis. Penktadienį mamai buvo pakeista tracheostoma. Nors buvo atliktos trys narkozės, ji jautėsi visai gerai, tačiau šeštadienį jai pasidarė blogiau. Kvėpavimas būdavo tai labai dažnas, tai ji visiškai nustodavo kvėpuoti. Kartu su ja – ir mes. Ji vis dėjo ranką prie širdies. Turint omeny, kad jos širdis buvo silpna, per mėnesį trys patirtos narkozės dar labiau jai pakenkė. Visą dieną gydytojos prašėme skirti vaistų, siūlėmės patys juos nupirkti – tegu tik pasako, kokius. Kvietėme ją į palatą apie 6–7 kartus.
Kai ji buvo atėjusi pirmus kelis kartus, vis kartojo nepatenkintu tonu, kad viskas gerai. Galiausiai pamatavo spaudimą, patikrino kvėpavimą ir skyrė šlapimą varančių vaistų. Kai atėjau po pietų, sesutė prisipažino savo iniciatyva davusi mamai širdies lašų, nes negalėjo žiūrėti, kaip ji kankinasi. Pasiskundžiau gydytojai, kad mama visą dieną nevalgė, o gydytoja pašaipiai atrėžė, kad nieko tokio. Tik vakare galiausiai jai pradėjo lašinti natrio chloridą“, – teigė pašnekovė.
Šią siaubingą dieną galutinai apvainikavo, pasak Žanos, paskutinis gydytojos apsilankymas.
„Ji atsistojo ir pradėjo tyčiotis: „Tai ką, vežame į Santariškes? Išoperuosime širdį. Ar jūs negalvojate, kad tai išeitis?“ Aš išbėgau iš palatos, nes jaučiau, kad galiu ką nors negera padaryti, bet dėl mamos turėjau susilaikyti. Koridoriuje pradėjau raudoti. Mes nieko negalėjome padaryti, net greitosios iškviesti, nes mums paaiškino, kad jeigu mama ligoninėje, tik pati ligoninė gali iškviesti greitąją.
Mes suprantame, kad gal mamos jau ir nebuvo galima išgydyti, bet net jei žmogus miršta, ar gydytojas neturėtų palengvinti jo kančių? Tačiau gydytoja tik atvirai mums pareiškė – esą jai tas pats, svarbiausia, kad ji nemirtų per jos pamainą. Mes turėjome „nuryti“ gydytojos netaktiškumą ir neparodyti, kaip mus tai skaudina, kad to nepamatytų mama. Tą pačią naktį mama mirė, o gydytoja netgi nesutvarkė jos mirties dokumentų, nepranešė mums. Tai turėjo padaryti atėjusi kita jauna gydytoja“, – pasakojo moteris.
Ji suvokia, kad mamos neprikels, tačiau nenorėtų, kad dar kas nors patirtų tai, ką teko patirti prieš mirtį pacientei ir jos artimiesiems, juolab kad gydytoja dar dirba ir vienoje Vilniaus rajono ambulatorijoje.
Gydytoja ligoninėje nebedirba
Šv.Roko ligoninės skyriaus, kuriame gulėjo moteris, vedėja Jurgita Kateivienė teigė, kad gydytoja po incidento su artimaisiais paliko ligoninę savo noru. Šis išėjimas nebuvo suplanuotas iš anksto.
„Kadangi gydytoja jau nebedirba pas mus, o ir artimieji nepateikė jokio raštiško skundo, tik žodžiu išsakė savo priekaištus gydytojai, mes įvykio netyrėme. Tik peržiūrėjome medicininius dokumentus – iš medicininės pusės klaidų nebuvo padaryta. Tai buvo daugiau komunikacijos problema. Kartais artimųjų lūkesčiai būna neišpildyti. Gal gydytoja ko nepasakė, nepaaiškino iki galo“, – teigė medikė.
Pati vedėja po artimųjų vizito pas ją su D.Burneikiene nesikalbėjo, kadangi gydytoja buvo priskirta Priėmimo skyriui ir nebuvo J.Kateivienės pavaldinė. Savaitgalį ji tiesiog dirbo kaip budinti ligoninės gydytoja.
