Kauno mieste nuo 2017 metų pradžios yra sukurtas savižudybių prevencijos modelis, kurio vizija yra mažėjantis savižudybių skaičius. To pasiekti galima anksti atpažinus savižudybės riziką ir laiku nukreipus reikiamos pagalbos.
„Kad žmogus gautų tinkamą ir reikalingą pagalbą yra kuriama tarpsektoriniu bendradarbiavimu pagrįsta savižudybių prevencijos sistema Kauno mieste. Ši visuomenės bėda neturėtų būti tik sveikatos sektoriaus rūpestis. Savižudybių prevencija – tai sveikatos, švietimo, policijos, nevyriausybinių organizacijų glaudus tarpusavio bendradarbiavimas“, – teigia Kauno miesto savižudybių prevencijos modelio koordinatorė Lina Pranckevičiūtė.
Apie krizės požymius bei ženklus, kad artimajam reikia specialisto pagalbos, ir būtinumą klausyti bei išgirsti – pokalbis su psichologe, viena iš Kauno miesto savižudybių prevencijos modelio įgyvendintojų dr. Ieva Šidlauskaite-Stripeikiene.
– Kas yra gyvenimo krizė? Kaip ją atpažinti? Kuo ji skiriasi nuo tiesiog prasto gyvenimo etapo?
– Asmeninė psichologinė krizė turi kelis ryškius požymius. Pirmiausia, ir labai dažnai, ji siejasi su mums nutikusiu neeiliniu, itin reikšmingu įvykiu. Aišku, suprantame, kad su įvairiais teigiamais ir neigiamais įvykiais susiduriame kasdien. Suvokiame, kad sunkumų gyvenime patirsime nuolat, tačiau ne visi jie mus priveda prie krizės. Ją žmogus gali išgyventi, kai jo gyvenime nutinka įvykis, kuris jam atrodo labai skausmingas, skaudus ir/ar grėsmingas, o pats save žmogus suvokia kaip per silpną visa tai įveikti.
Tiksliai šį įvykį apibūdinti sunku, nes žmonės skirtingi ir gali visiškai skirtingai reaguoti į pačias įvairiausias gyvenimo situacijas. Sakykime, skyrybos – vienam „aktyvuoti“ patį stipriausią liūdesį, apleistumo skausmą, ir tokiu būdu sukelti didelę krizę, kitas sakys – „o, kaip gerai, galų gale aš esu laisvas“. Kitaip tariant, svarbu ne pats įvykis, o tai, ką jis reiškia konkrečiam žmogui, kaip jis jį išgyvena ir supranta.
Svarbu ne pats įvykis, o tai, ką jis reiškia konkrečiam žmogui, kaip jis jį išgyvena ir supranta.
Vienas ryškių asmeninės krizės požymių: asmens išgyvenamas bejėgiškumas. Kai žmogus įtikina save ir sako kitiems, kad jis yra per silpnas su tuo susidoroti, kad nėra prasmės imtis kokių nors veiksmų. Po skausmingo gyvenimo įvykio ir žmogaus jausminės bei kognityvinės reakcijos į jį „nutiko tikrai blogai“, „man labai skauda“, asmens viduje aktyvuojasi įveikos strategijos – ką su tuo man daryti, kitaip tariant – kaip man išgyventi, susitvarkyti su nauja situacija. Įveikos strategijos gali būti „auginančios“ – gerosios, galinčios mus stiprinti kaip asmenybes. Tai jausmas, kad gali – išsprendi problemą, išgyveni skausmą ir pajunti palengvėjimą, įveiki sunkumus ir ieškodamas gauni pagalbą, ir t.t.
Tačiau gali būti ir „stabdančiosios“ – neigiamos strategijos: bėgimas nuo jausmų, baimės ar nerimo, nusiraminimo paieškos alkoholyje ar narkotikuose, save žalojantis elgesys, taip pat ir sprendimas pasitraukti iš gyvenimo – savižudybė. Tai galima vadinti ir neįveikos strategijomis, nes nuo problemų tiesiog bėgama. Tokiu būdu formuojasi „aš negaliu“ jausmas, kyla nepasitenkinimo, nusivylimo savimi, bejėgiškumo jausmai.
– Ar įmanoma tokias gyvenimo krizes tiesiog „išbūti“?
– Kai žmogus išgirsta blogą žinią, susiduria su padėtimi, kuri jam itin emociškai nepriimtina, reikia laiko mūsų psichikai priimti naują informaciją. Tai vadinama šoko fazė. Joje per sudėtinga, per sunki informacija kartais iš pradžių net nesuvokiama. Gali iš viso nebūti jausmų arba sukyla labai daug jausmų – nuo liūdesio iki pykčio. Galimas neadekvatus elgesys, pavyzdžiui, juokas. Ar psichosomatiniai požymiai – vėmimas, alpimas. Taip sureaguoja mūsų psichika. Šitą etapą reikia priimti ir išbūti, jis gali tęstis nuo keleto minučių iki valandų.
Po kurio laiko žmogus jau priima naują informaciją ir pradeda į ją emociškai reaguoti. Emocinė reakcija gali trukti nuo keleto savaičių iki keleto mėnesių. Paprastai specialistai kalba apie dviejų mėnesių laikotarpį (aišku, ši trukmė yra labai individuali). Po to žmogus jau pradeda integruoti naują, pasikeitusią situaciją į savo gyvenimą, dėliojasi planus, galvoja, kaip toliau gyvens. Jei krizinė situacija užtrunka, būtina kreiptis pagalbos į specialistus – psichologus, psichiatrus, savitarpio pagalbos grupes. Tam turėtų paskatinti ir artimieji.
– Ar galima būtų įvertinti klaidas, kurias darome bandydami išgyventi emocines krizes? Ką reikia daryti – raminti save, laukti, ieškoti pramogų?
– Išgyvenant emocinius sunkumus, svarbu duoti sau galimybę bei laiką paliūdėti. Išverkti skausmą, kurį sukėlė liūdnas mums įvykis. Tai dar vadinama emocinė ventiliacija. Nemaža dalis žmonių nesam to išmokyti, vaikystėje esame girdėję: „berniukai neverkia“; „mergaitei negražu pykti“ ir pan. Kai pas mane, kaip pas psichologę, ateina žmogus, išgyvenantis emocinę krizę, pirmiausia mes mokomės atpažinti ir išjausti jausmą, išgyventi skausmą, o ne bėgti nuo jo.
Išgyvenant emocinius sunkumus, svarbu duoti sau galimybę bei laiką paliūdėti. Išverkti skausmą, kurį sukėlė liūdnas mums įvykis.
Kitas etapas – kognityvinis esamos situacijos suvokimas. Klausimai – kodėl aš šiuos įvykius išgyvenu taip skausmingai, kokios mintys projektuojasi į juos (pvz.: išgyvenus vaikystės apleistumą, santykių nutraukimas gali iššaukti itin didelę emocinę krizę). Kaip galime gydyti save bei savo turimas vaikystės žaizdas. Čia jau sekantys žingsniai. Tačiau krizės metu, pirmiausia turime leisti sau išgyventi liūdesio, skausmo jausmus, nekaltinti savęs, nebėgti, o tiesiog priimti.
– Dažnai pats krizę išgyvenantis žmogus nesugeba sau pripažinti, kad jis yra kritinėje situacijoje ir kad jam reikia pagalbos. Kaip tai turėtų atpažinti artimieji?
– Pirmasis požymis – labai stiprūs jausminiai, emociniai išgyvenimai. Antras – neadekvatus elgesys. Sakykime, pranešame žmogui apie artimo žmogaus mirtį ir jis ima kvatotis arba juda nesustodamas. Turime suprasti, kad jis patiria šoką, nesugeba šios minties priimti ir suvokti. Trečia – kasdienio elgesio, įpročių stiprus pokytis. Matome, kad žmogus po įvykio stipriai pasikeitė – sėdi nuolat visiškai vienas, užsidaręs arba, atvirkščiai, negali nusėdėti, nurimti, nuolat vaikšto, nenustygsta vietoje. Gali kardinaliai pasikeisti žmogaus išvaizda, įpročiai: nevalgo, nemiega, nesirūpina savimi. Tokius pokyčius artimieji turėtų pastebėti. Kokie požymiai gali rodyti riziką savižudybei – kad žmogus jau mąsto apie savižudybę kaip apie sprendimą palengvinti išgyvenamą skausmą.
Pirmiausia – tai žodinės žinutės: frazes kaip „niekas jau nebesvarbu“, „visiems be manęs bus geriau“, „daugiau jau nebegaliu, nes nieko čia nepakeisi“ ir pan. Na, ir aišku, jei jau matome atsisveikinimo ženklus – atsisveikinimo laiškai, daiktų dalijimas, skolų grąžinimas – tai rodo, kad mintys apie savižudybę gali būti labai intensyvios. Labai svarbu tai pastebėti ir palydėti žmogų iki pagalbos. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį ir į staigius pokyčius – jei žmogui labai ilgą laiką buvo blogai ir staiga pagerėjo, jis nušvito ir lyg per dieną viskas pasikeitė, nors realios priežasties tam nematome. Tai taip pat gali būti ženklas, kad jis viduje priėmė sprendimą nusižudyti ir lyg „nurimo“. Stebint tokius atvejus artimiesiems tikrai reikėtų kreiptis į specialistus ir stengtis žmogui padėti.
– Kaip atskirti gilų skausmą, gilų liūdesį nuo krizės ir polinkio į savižudybę? Kaip žinoti, kada žmogui tiesiog duoti laiko pabūti su savimi, o kada „nepaleisti“, nes jau pavojinga?
– Pirmiausia, svarbu kalbėtis su žmogumi. Jei nerimaujame dėl jo, neturime bijoti ir tiesiai jo paklausti: „matau, tu nevalgai, nemiegi, matau, kad tau yra blogai – pakalbėk su manimi, ką išgyveni?“. Esant įtarimui apie savižudiškas mintis, vienas geriausių būdų – tiesiog paklausti: „žinai, man neramu, ar tu galvoji apie pasitraukimą iš gyvenimo ? apie savižudybę?“. Tokiu būdu žmogui sudarome galimybę kalbėti, išsipasakoti kas yra jo viduje bei pajusti mūsų paramą bei pagalbą.
Antras labai svarbus žingsnis – jei žmogus atsivėrė ir pasakė vidinius išgyvenimus, to nenuvertinti. Išklausę kito žmogaus bėdų, neretai turime polinkį sakyti „na, niekis – viskas praeis“, „viskas bus gerai – gyvenimas juk gražus“. Turime suvokti, kad jam gyvenimas dabar toks nėra, ir gali pasirodyti, jog nuvertiname, menkiname jo problemą. Gali būti, kad toks mūsų pasakymas gali „uždaryti“ žmogų. Pavyzdžiui, jis sako „man labai blogai, nežinau, ką daryti, labai sunku“, o mes atsakome „nesijaudink, išgyvensi, praeis“. Mes lyg nepaliekame jam erdvės daugiau kalbėti, o galėtume sakyti „matau, kad labai sunku – papasakok daugiau apie tai“. Ir tokiu atveju suteikiame išsipasakojančiam žmogui erdvę kalbėti.
Išklausę kito žmogaus bėdų, neretai turime polinkį sakyti „na, niekis – viskas praeis“, „viskas bus gerai – gyvenimas juk gražus“.
Kartais nėra lengva klausytis sunkių asmens išgyvenimą – tai mūmyse kelia atsakančiuosius jausmus, kurie taip pat nėra lengvi. Ir klausantysis turi išbūti skausme, bet klausydamiesi mes parodome, kad mums tas žmogus rūpi, o tai labai stiprus veiksnys, galintis padėti atlaikyti psichologinę krizę.
Paramos efektas – buvimas su žmogumi, teikimas jam paramos – yra labai svarbu. Tačiau artimiesiems lygiai taip pat svarbu, esant rimtai situacijai, ieškoti pagalbos ir padėti žmogui iki jos nusigauti – kartu užsiregistruoti pas psichologą, jei reikia – kartu nueiti, tačiau būtinai kreiptis pagalbos į specialistus.
– Ką daryti tuomet, jei žmogus atsisako kalbėti, atsisako bendrauti, yra užsidaręs savo erdvėje ir nesutinka kreiptis į specialistus?
– Jeigu artimieji turi labai rimtą įtarimą, kad žmogus iš tiesų yra pavojingas pats sau – gali nusižudyti – ir jis atsisako bet kokios pagalbos, turi kviesti greitąją. Atvykus greitajai pagalbai, išsakomi visi požymiai, neramumai, o atvykę specialistai įvertina savižudybės riziką.
– Iš pažiūros atrodo, kad pastebėti artimojo žmogaus emocinius, elgesio pokyčius – nėra sudėtinga. Ar tai, kad Lietuvoje turime tiek daug savižudybių, rodo, jog esame tiesiog abejingi savo aplinkai?
Esame visuomenė, kurioje per kartas einančios emocinės traumos daro didelę įtaką visiems žmonėms.
– Aš džiaugiuosi, kad Lietuvoje per kelerius pastaruosius metus šis skaičius po truputį mažėja. Tai sietina su daugybe programų, kurios dabar vykdomos šalyje, su įvairiomis viešinimo akcijomis. Žmonės vis daugiau leidžia sau ieškoti psichologinės pagalbos, susisiekia su reikiamu specialistu.
Kita vertus, aš, kaip psichologė, manau, kad savižudybių skaičius atspindi mūsų tautos emocinį ir psichikos sveikatos pažeistumą. Esame visuomenė, kurioje per kartas einančios emocinės traumos daro didelę įtaką visiems žmonėms. Mokėjimas ieškoti pagalbos, priimti pagalbą ir gydyti save – tai nauji dalykai, kuriuos Lietuvos visuomenė atranda po truputėli. Itin tai stebima per pastaruosius keletą metų. Anksčiau juk psichologo pagalba buvo labai nuvertinta, žmonės sakydavo „aš ne psichas, neisiu gydytis“. Dabar žmonės vis dažniau ateina pagalbos, dirba su savimi, su savo jausmais, o dar kas svarbu, jog pradeda matyti ne tik savo sunkumus, bet ir kitų – pasiūlyti pagalbą, patarti jos ieškoti, o ne smerkti.
Kreiptis psichologinės pagalbos į specialistus, anot psichologės, kaip tik yra stiprybės ir siekio išgyti ženklas, o ne silpnumo, kaip ilgą laiką Lietuvoje buvo galvojama. Psichologė ragino nebijoti esant sunkumams ieškoti pagalbos, padėti artimiesiems ją rasti ir drąsinti kitus žmones tai daryti.
Daugiau apie pagalbos galimybes Kauno mieste www.tunesivienas.lt
