Iš paskelbtųjų didžiausia tikimybė būti pašauktiems sąrašo viršuje esantiems jaunuoliams. Įstatymas numato išimčių, kai tarnyba bus atidedama.
Vos pasirodžius sąrašams, internete pasipylė dejonės, abejonės, pyktis ir kitokie jausmai tų, kuriems nesinori tarnauti, o tai reiškia mokytis ginti savo kraštą.
LRT laidos „Savaitė“ svečias savanoriu tapo, kai dar nebuvo kalbų apie šauktinių sugrąžinimą. Po trijų mėnesių bazinių mokymų jis nusprendė pasilikti Lietuvos kariuomenėje, nors po ketverių metų tarptautinių santykių ir japonų kalbos studijų, iš kurių treji metai buvo Londone, o vieneri – Japonijoje, jam buvo prognozuojamas visai kitas kelias.
Garsių tėvų vaikas, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo bataliono eilinis Arūnas Valinskas – „Savaitėje“.
– Kaip kilo mintis prieš trejus metus eiti į bazinius mokymus, į kariuomenę?
– Tai iš tiesų buvo mišinys įvairių priežasčių. Iš dalies tai buvo patriotizmas, iš dalies tai buvo kitokios veiklos noras. Baziniai mokymai tuo metu man pasirodė geriausias variantas pamėginti kažką iš tikrųjų kitokio, išbandyti save. Ir iš dalies pritaikyti tą savo patriotizmą, kuris, galbūt keistai nuskambės, bet pradėjo skleistis ir augti būtent užsienyje, nes kuomet esi kitokioje aplinkoje, tai ir save pradedi vertinti šiek tiek kitaip.
Mano nuomone, valstybė šiuo atveju, o mes kalbame apie šauktinių tarnybą, į visus asmenis turi žiūrėti tik kaip į piliečius, t.y., nedaryti skirtumų tarp profesijų.
– Tai ko galima išmokti per tris bazinių mokymų mėnesius?
– Jeigu ateina žmogus, kuris su karyba iš viso nėra susijęs arba susijęs labai mažai ar tik teoriškai, tai gauni labai gerą praktinį pradinį paruošimą.
Tu išmoksti tokių dalykų kaip paprasčiausia rikiuotė, kaip reikia žygiuoti, ginklo valdymas, ardymas, dalių pavadinimai, taktikos pagrindai, jų taikymas, pirmoji medicininė pagalba, kurios visi mokosi kaip tik pradžioje, ir kurios neišlaikius testų ir kurios neišmokus, tu negali tęsti mokslų.
– Kai kurie pasakoja savo istorijas ir sako, kad tarnavo prieš aštuonerius metus, buvo kariuomenėje ir tik bene keturis kartus gavo pašaudyti, tai koks čia iš jo karys, jis nieko kaip ir neišmoko. Tai iš tiesų trūksta ginklų, technikos, kariai nemato jų?
– Visi kariai tikrai gaus ir palaikyti ginklą, ir pašaudyti, ir dalyvauti įvairiuose manevruose, ir pavažinėti su įvairia karine technika. Į kariuomenę neinama tiktai šaudyti. Ten einama ir pasiruošti karui, ir konfliktui įvairiais aspektais.
Visų pirma, tam reikia pasiruošti morališkai, protu suvokti ir tik tada eina tokie dalykai – kaip šaudyti, kaip judėti. Jie visi yra svarbūs, bet nėra vieno dalyko, kuriam kariuomenė yra skirta paruošti, ten yra kompleksas.
– Jeigu patenki į kažkokias neįmanomas, žeminančias sąlygas, ar karys Lietuvos kariuomenėje, tas pats šauktinis, turi teisę kur nors kreiptis ir pasakyti, kad jam yra blogai?
– Taip. Man tarnaujant, asmeniškai galiu pasakyti, visada būdavo žinoma, kur tu gali kreiptis, ką tu gali daryti. Yra skaitomos paskaitos, bent jau baziniuose kariniuose mokymuose jos tikrai buvo, kur buvo išdėstoma, kuo vadovaujasi Lietuvos kariuomenė, kokios yra kario teisės, kario pareigos. Ir netgi buvo apibrėžiama, kas yra neteisėtas įsakymas ir ką daryti tokiu atveju.
– Kaip jūs vertinate tokias politikų kalbas, kad, pavyzdžiui, sportininkai galės netarnauti. Iš tiesų yra pakankamai įvairių išimčių. Ar ne per daug išmimčių?
– Mano nuomone, valstybė šiuo atveju, o mes kalbame apie šauktinių tarnybą, į visus asmenis turi žiūrėti tik kaip į piliečius, t. y., nedaryti skirtumų tarp profesijų. Nereikėtų sakyti, kad būtent ši grupė žmonių vien dėl to, kad yra tokia, iš karto atleidžiama nuo tarnybos. Taip nedaroma paslauga pačiai idėjai, t.y., šaukimo į kariuomenę, ir pačiai kariuomenei.
Vadinti tai kažkokia tragedija ar gyvenimo griovimu, aš manau, kad tai yra neteisinga.
– O kaip vertinate tokias kalbas, kai sakoma, kad praras gyvenime 9 mėnesius, nes „aš turiu darbą, turiu žmoną, turiu vaiką, ruošiuosi vestuvėms, kelionėms arba užsakymų daug turiu“?
– Aš manau, kad negalima sakyti, kad žmonės visai neturi jokių priežasčių jaudintis arba bijoti, bet su tuo tiesiog reikia susigyventi ir pamatyti, kad tai yra 9 mėnesiai ne nemokamų, bet dar ir šiek tiek apmokamų karinių mokslų. Vadinti tai kažkokia tragedija ar gyvenimo griovimu, aš manau, kad tai yra neteisinga.
Einant mokytis kariauti ir ginti savo šalį, einama mokytis ginti ir būtent tuos dalykus, apie kuriuos jie šneka, t. y., šeimą, artimuosius, savo verslą, galimybę kurti tą verslą ir t. t. Jei į karo tarnybą žiūrėsime ne kaip į kažkokią katorgą, o kaip į galimybę išmokti ginti tai, ką mes vertiname, tai, aš manau, žmonėms galbūt ir atslūgs ir tas nerimas, ir ta baimė.
Pagrindinė priežastis, kodėl yra tiek daug skundų dėl šios tarnybos, tam tikros pilietinės savimonės stoka.
– O kodėl apskritai atsirado, jūsų manymu, tokie dalykai, kai kyla noras netarnauti, kai dabar internetas, socialiniai tinklai lūžta nuo visokių verkšlenimų, visokių abejonių?
– Pagrindinė priežastis, kodėl yra tiek daug skundų dėl šios tarnybos, tam tikros pilietinės savimonės stoka.
Labai daug žmonių, bent jau man susidaro toks įspūdis, nemato savęs kaip didesnio vieneto dalies, t. y. savo valstybės, savo pilietinės visuomenės dalies. Ir kas iš tiesų liūdina, kad tokiuose ginčuose galima girdėti tik tokius žodžius kaip noriu-nenoriu, verčia-neverčia, griauna-negriauna, ir labai retai išgirstamas toks žodis kaip pareiga.
Tai yra pilietinė pareiga. Lygiai taip pat kaip toje visuomenėje turime pareigą prižiūrėti savo vaikus, juos leisti į mokyklą, mokėti mokesčius, laikytis įstatymų – čia yra dar viena pareiga.
– Bet jie tada sako, kam iš viso reikalinga tokia kariuomenė, kai esame tokia maža valstybė, mes patys negalime apsiginti, agresorius yra didelis, bent jau gerokai didesnis už mus, tai ką mes galime padaryti su savo kariuomene, kam ji apskritai tada reikalinga?
– Visų pirma, mes nesame vieni. Šitą aš norėčiau pabrėžti. Mes esame didesnio gynybinio vieneto dalis. Ir, svarbiausia, yra ne parodyti konkrečius veiksmus, bet parodyti valią ginti ir valią mokytis ginti, pasiruošti gynybai. Tai yra svarbus faktorius.
– Būtent tokios pozicijos šalininkai sako, kad pilietinė valia, pilietinė pozicija yra svarbiau ir demokratiškiau nei karinė gynyba. Na, maždaug tai, kas vyko 1991 metų sausio mėnesį pas mus Lietuvoje, kai visuomenė okupantui priešinosi ne ginklu. Bet ar šiandieniniame kontekste to užtenka?
– Žinoma, visada yra geriau vengti kraujo praliejimo, jei tai yra įmanoma, bet aš asmeniškai manau, kad visada geriau yra mokėti priešintis ir kitaip, jeigu neginkluotas arba pilietinis pasipriešinimas nesuveiktų.
Mes visada turime būti pasiruošę veikti ir tuo atveju, jeigu tai nesuveiktų arba agresorius būtų iš tiesų agresyvus, ir jam mūsų pilietinis pasipriešinimas didelio įspūdžio nepadarytų. Mes liktume visiškai beginkliai ir liktume visiškoje priešo malonėje. Ar mes to norime?
– Bet yra ir toks svarstymas, kad ta militaristinė sistema, ta kariuomenės sistema turi autoritarizmo bruožų, nes ten yra laikomasi hierarchijos, vyrauja komandinis stilius ir tai trukdo visapusiškam asmenybės vystymuisi?
– Aš sakyčiau – kaip tik atvirkščiai. Aš iš savo asmeninės patirties galėčiau pasakyti, kad galbūt pradžioje tai kažkiek ir kirsis su tavo tam tikru įsivaizdavimu, kaip viskas turėtų pasaulyje ir visuomenėje vykti, bet ilgainiui tu pamatai, kad tvarka ir hierarchija tarnauja tam tikriems dalykams, ja bandoma pasiekti tam tikrų tikslų.
Be to, nepamirškime, kad mes net ir nebūdami kariuomenėje gyvename tam tikroje tvarkoje. Mes negyvename anarchistinėje valstybėje, mes turime įstatymus, mes turime žmones, kurie atsakingi už tų įstatymų vykdymą ir baudimą tų, kurie jų nevykdo. Bet kuriuo atveju mes esame ar nesame kariuomenėje, mes esame didesnės tvarkos dalis, ir tą tvarką mes privalome palaikyti dėl savo pačių interesų ir gerovės.
