Jei atvirai, tai žurnalistai (arba nemaža dalis taip save vadinančių profanų) iš tiesų labai užknisa tokiais pačiais klausimais, kurie jiems atrodo labai gudrūs. O ypač tais, kurie iš viso yra ne į susitikimo temą, bet...
Kaip pats praėjęs visą šitą Golgotą, turiu pritarti Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkui Dainiui Radzevičiui, kuris tokį Visvaldo Matijošaičio elgesį pavadino apgailėtinu. Jis teigė, kad ne politikas renkasi, į kokius klausimus jam atsakinėti.
Kodėl? Todėl, kad nebūna kvailų klausimų, būna tik kvaili atsakymai!
Dirbdamas Seimo pirmininku, taip pat esu sulaukęs panašių pastabų dėl žurnalistų darbo sąlygų ribojimo Seime. Ir nors tai ne visai atitinka realybę (nes buvo apribota žurnalistams filmuoti tik tualetuose ir maitinimosi vietose, kas ir taip turėtų būti suprantama), tačiau mano kolega, bičiulis ir žurnalistas Darius Lukoševičius po Seimo valdybos sprendimo buvo teisus: „su žurnalistais pyktis neverta“. Beje, kas įdomiausia, kad Seimo valdyboje šį sprendimą palaikę konservatoriai vėliau šį klausimą pavertė vertybiniu ir ėmė ginti teisę į žodžio laisvę.
Truputį parsidavėliai, bet tai naudinga. Taip visada politikoje.
Nors yra politikų, kurie ką bedarytų, nuo jų lyg nuo žąsies vanduo.
