„Po trijų mėnesių sankcija klausytis pokalbių būna pratęsiama, paskui – vėl pratęsiama, ir taip – iki begalybės. Nei tarpinio, nei galutinio rezultato niekas nebetikrina: prokuroras to nereikalauja. Tiesiog renkama informacija apie žmonių privatų gyvenimą“, – teigė parlamentaras.
LŽ primena, kad šeštadienį A.Sacharuko vadovaujamai „Vienos Lietuvos“ parlamentinei frakcijai susijungus su Gedimino Vagnoriaus Krikščionių konservatorių socialine sąjunga, A.Sacharukas tapo naujo darinio – Krikščionių partijos – vicepirmininku.
Anot A.Sacharuko, kuris, balsuodamas Seime už frakcijos kolegą Liną Karalių, šiurkščiai pažeidė Seimo statutą, pakenkė parlamento reputacijai ir pamynė Valstybės politikų elgesio kodeksą, naujos partijos ideologija yra krikščioniška ir konservatyvi.
Paklaustas, kodėl partija pavadinta „krikščionių“ – ar todėl, kad laisvamaniai ir kitatikiai į ją nebus priimami – parlamentaras tvirtino, kad partijos pavadinimas su tikėjimu neturi nieko bendro.
– Nustatėte, kad VSD prašymu išduotos sankcijos slapta klausytis telefoninių pokalbių nė vienu atveju nesibaigė ikiteisminiu tyrimu. Ką manote apie šią situaciją?
– Dėl VSD veiksmų į mūsų komisiją kreipėsi Darius Kuolys. Ir jis, ir kai kurie kiti žurnalistai liudijo, kad jų pokalbių buvo ilgą laiką klausomasi. Mano vadovaujama komisija kvietėsi liudyti Šiaulių apygardos teismo pirmininką Boleslovą Kalainį ir Šiaulių apygardos vyriausiąjį prokurorą Anatolijų Mirnyj, gavome ataskaitas dėl operatyvinės veiklos priemonių taikymo.
Paaiškėjo, kad VSD kaip motyvą suteikti sankcijas naudotis operatyvinėmis priemonėmis dažniausiai nurodo Operatyvinės veiklos įstatymo septintą straipsnį, pagal kurį jos gali būti taikomos asmenims, keliantiems grėsmę valstybės saugumui ir jos konstitucinei santvarkai.
Kol kas negaliu suvokti, kaip galima būtų įvertinti šios srities VSD veiklos efektyvumą. Nė vieno ikiteisminio tyrimo kalbamais atvejais dėl Baudžiamojo kodekso nustatytų veikų prieš valstybę nebuvo pradėta.
Pagal įstatymus operatyvinės veiklos subjektas gali kreiptis į prokuratūrą, o prokuroras – į teismą. Turi būti nurodoma aiški priežastis, kodėl norima gauti sankciją klausytis telefoninių pokalbių: pilietis Vardenis Pavardenis turi kelti grėsmę nacionaliniam saugumui.
Tačiau, kaip aiškėja, operatyvinė medžiaga teisme ne visada nuodugniai patikrinama, nes pasitikima prokurorais. Savo ruožtu prokurorai, kurie privalo nuodugniai patikrinti medžiagą, ne visada tai padaro, nes pasitiki VSD pareigūnais.
Rezultatas: sankcijos klausytis telefoninių pokalbių gaunamos vadovaujantis pasitikėjimo „teise“. Leidžiama klausytis pokalbių remiantis popieriaus lapu, kuriame parašyta, kad pilietis gali kelti grėsmę nacionaliniam saugumui; kas toliau, koks pasiklausymų rezultatas – niekam neįdomu.
Po trijų mėnesių sankcija klausytis pokalbių pratęsiama, paskui – vėl pratęsiama, ir taip – iki begalybės. Nei tarpinio, nei galutinio rezultato niekas nebetikrina. Prokuroras to nereikalauja. Tiesiog renkama informacija apie žmonių privatų gyvenimą.
Taip, viena VSD funkcijų – stebėti procesus valstybėje. Tačiau Baudžiamasis kodeksas juk numato ir atsakomybę už informacijos rinkimą apie asmens privatų gyvenimą. Jei asmuo išties kelia grėsmę ir prokuroras tuo įsitikina, tada – viskas gerai.
– O kaip prokuroras gali tuo įsitikinti?
– Atvykęs į prokuratūrą operatyvinės veiklos subjektas privalo pateikti operatyvinę medžiagą. Kyla klausimas: ar prokuratūra tą medžiagą tinkamai įvertina? Ar ji žiūri atmestinai ir viskuo tiki? Juk patikrinti medžiagą nesudėtinga: iš jos matyti, ar surašyti objektyvūs duomenys, ar tik iš oro pagauti dalykai.
– Vadinasi, galėjo būti atvejų, kai VSD prokuratūrai pateikdavo nesuvokiamais motyvais sukurptą medžiagą, prokuratūra į ją pro pirštus pažiūrėdavo, teismas taip pat atmestinai įvertindavo, ir būdavo gaunama sankcija klausytis pokalbių?
– Mums tai paliudijo ir teisėjas, ir prokuroras. Priežastys – didelis darbo krūvis ir vienų kitais pasitikėjimas. Teisėtumas „šlubuoja“.
– O kodėl visa ta leidimų klausytis žurnalistų pokalbių grandinė driekėsi būtent per Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiąjį prokurorą ir Šiaulių apygardos teismo pirmininką?
– Savo tyrimu nesiekiame nustatyti konkrečių asmenų – žurnalistų. Mums rūpi teisėtumas apskritai. Juk galiojantis Operatyvinės veiklos įstatymas draudžia vykdyti operatyvinę veiklą tik prezidento atžvilgiu. Kol kas esama įtarimų, kad Šiauliuose gauta kur kas daugiau sankcijų nei kur nors kitur. Tačiau kruopštesnis tyrimas nebūtinai tuos įtarimus patvirtins.
– Jei teisėtumas buvo pažeistas, tai ar jį galbūt pažeidė tik kuri nors viena iš minėtų institucijų, ar – visos trys: ir VSD, ir prokuratūra, ir teismai?
– Yra visa grandinė. Žinoma, subjektas turi pats gerai kontroliuoti savo veiklą: tai yra VSD vidaus kontrolė. Savo ruožtu prokuratūra, žinodama, kad esama tokios vidaus kontrolės, kartais galėjo ir nepakankamai atidžiai įvertinti medžiagą.
– Bet ir VSD, ir prokuratūra gali žiūrėti pro pirštus ne tik dėl aplaidumo, bet ir vadovaudamosi kokiais nors savais sumetimais ar interesais?
– Tai jau būtų piktnaudžiavimas.
– O jo galėjo būti?
– Aš nieko neatmetu. Bet kol kas sunku nustatyti, kurioje grandyje būta piktnaudžiavimo, o kurioje – aplaidumo. Mane apskritai stebina bendros bazės nebuvimas: vienas teismas nežino, ką daro kitas. Tuo kartais imama piktnaudžiauti. Negavę sankcijos viename teisme, prokurorai gali važiuoti į kitą ir ten ją gauti. Nustebome komisijoje sužinoję, kad galima šitaip veikti.
Apskritai pareigūnas turėtų žinoti, kad su pokalbių pasiklausymais susijusio tyrimo metu jis bus tikrinamas. Turi būti didesnė pareigūnų atsakomybė ir būtina užkirsti kelią galimiems nepagrįstiems pokalbių pasiklausymams. Taip pat gerai būtų numatyti atsakingus prokurorus, kurie kontroliuotų tarpinius ir galutinius sankcionuotų pasiklausymų rezultatus. Tyrimo medžiaga taip būtų nuolat peržiūrima.
Policijos, Muitinės departamento, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vykdomi tyrimai turi aiškų galutinį tikslą – ikiteisminį tyrimą ir patraukimą baudžiamojon atsakomybėn. VSD tyrimams toks tikslas nenumatomas, o savo informaciją jie valdo patys.
– Patys susigalvoja sau tikslus ir patys vertina, kaip sekasi jų siekti?
– Taip, šiuo atveju esama problemos. Minėtose tarnybose, jei, tarkime, iš 100 atliktų operatyvinių tyrimų 90 yra įvykdyta, vadinasi, tų tarnybų darbo kokybė ir teisėtumas – aukšto lygio. Tuo metu VSD šito nėra, be to, sunku nustatyti, kada saugumiečių pasiklausomas asmuo išties kelia grėsmę, o kada jo pokalbių klausymasis yra lindimas į privatų asmens gyvenimą. Todėl būtina stiprinti VSD veiklos kontrolę.
– Kaip tai padaryti?
– Yra vidaus kontrolės mechanizmai. Sąžiningas, kompetentingas vadovas, tinkamo išprusimo ir kompetencijos padalinių vadovai, jaučiantys pareigą ir atsakomybę dirbti Lietuvai. Mano supratimu, vidaus kontrolės mechanizmas – vienas svarbiausių. Jei pareigūnas išmano savo darbą, gerbia žmogaus teises, žino savo aiškius tikslus, kuriuos jis turi įgyvendinti dirbdamas Lietuvai, jam nekyla noras piktnaudžiauti.
– Tačiau išmanydamas ir žinodamas visa tai, ką Jūs suminėjote, būdamas labai kompetentingas, jis vis tiek gali norėti piktnaudžiauti.
– Todėl ir pabrėžiu, kad pareigūnai turi turėti aiškius tikslus, kuriuos savo ruožtu turi suformuoti valstybės vadovai. Dabar VSD tiesiog nežino savo tikslų. Jie turi didžiausias galimybes užsiimti operatyvine veikla, o tikslai – neaiškūs.
– Ar manote, kad VSD, patvirtinus jo tikslus, pradės daug geriau dirbti?
– To pasakyti negaliu. Būtinos reformos, patikrinimai.
– Kas laukia tų pareigūnų, kurie nepagrįstai motyvavo ir sankcionavo telefoninių pokalbių pasiklausymus? Ar iš jų bus pareikalauta atsakomybės?
– Tai – piktnaudžiavimas: Baudžiamojo kodekso numatyta nusikalstama veika. Tačiau aš įžvelgiu ne tik piktnaudžiavimo atvejų, bet ir aplaidumo dalykų prokuratūros ir teismų veiksmuose. Savo ruožtu VSD savo operatyvines bylas tikrinasi patys.
– Patys prisidirba ir patys pasitikrina?
– Taip. Gruodį įregistravau įstatymo pataisą, kad mūsų komisijai būtų leista susipažinti su operatyviniais tyrimais. Tačiau esama pavojaus, kad, leidus Seimui susipažinti su slaptomis pažymomis, gali prasidėti tų pažymų „nešiojimas“. Todėl dabar mąstau, ką daryti su ta pataisa. Viena vertus, ji sustiprintų kontrolę. Kita vertus, ji gali susilpninti konfidencialumo ir slaptumo principus.
– „Viena Lietuva“ – Jūsų vadovaujama parlamentinė frakcija kartu su atskilusiais Tautos prisikėlimo partijos atstovais – šeštadienį susijungė su buvusio konservatorių premjero Gedimino Vagnoriaus partija. Vadinatės Krikščionių partija. Kokia yra jūsų ideologija? Krikščioniška ir konservatyvi?
– Taip. Kuriame alternatyvią centro dešinės jėgą.
– O kodėl būtent „krikščionių“?
– Tai trumpas, europinei centro dešinei istoriškai būdingas pavadinimas. Europoje jis žinomas ir populiarus.
– Tačiau jūsų atveju tai nei „krikščionys demokratai“, nei kokia nors „krikščionių centro sąjunga“ ar pan., o tiesiog – „krikščionių partija“. Ar tai reikštų, kad šios partijos nariais negalės tapti laisvamaniai ar kitų religinių įsitikinimų žmonės?
– Ne, pagal tikėjimą skirstyti nereikėtų. Tas pavadinimas nurodo ne tikėjimą.
– O ką? Juk būtent tikėjimas įvardytas: krikščionių.
– Ne, su tikėjimu jis neturi nieko bendro.
– Jūsų partija siūlo įsteigti antikrizinį štabą. Kas jį sudarytų?
– Daugiau papasakoti galėtų G.Vagnorius. Matymas yra toks: Vyriausybė neturėtų nusišalinti nuo valdymo, sudaryti štabą ir tinkamai reaguoti į esamą situaciją.
– Kas vis dėlto sudarytų tą štabą?
– Mes tik teikiame pasiūlymą. Premjeras turėtų susitikti pokalbio ir tartis dėl to štabo sudarymo.
– Tačiau juk tai jūs teikiate pasiūlymą, o ne premjeras. Kokia jo esmė? Kas sudarytų tą antikrizinį štabą? Partijų vadovai?
– Gal ne tiek partijų vadovai, kiek jų atstovai, išmanantys tam tikras sritis pagal savo kompetenciją. Štabą taip pat turėtų sudaryti ministrai ir ekspertai. Reikia apie tai diskutuoti.
