Dėl šių mokymų tyrimą atlieka Vilniaus miesto savivaldybės administracija, situaciją stebi Sveikatos apsaugos bei Švietimo ir mokslo ministerijos, Vilniaus universitetas. Tyrimus taip pat pradėjo Valstybine duomenų apsaugos inspekcija ir Lygių galimybių kontrolierė.
Nevyriausybinė organizacija „Psichikos sveikatos perspektyvos“, gindama viešąjį interesą, dėl šių mokymų kreipėsi į Generalinę Prokuratūrą prašydama ištirti situaciją ir pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimo Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo pažeidimo.
Organizacija mano, kad pasitvirtinus straipsnyje nurodytai informacijai, įžvelgtinas pacientų su negalia išnaudojimas, žeminimas bei asmens privatumo pažeidimai organizuojant neteisėtą ūkinę-komercinę veiklą. Vadovaujantis neseniai papildytu Baudžiamuoju kodeksu, taip pat prašoma ištirti, ar nebuvo atlikti veiksmai, kuriais siekta suvaržyti teises ir laisves dėl negalios, bei veiksmai, skatinantys neapykantą ar kurstantys diskriminuoti negalios pagrindu.
Pateikiame neredaguotą B.Garmanaitės paaiškinimą apie ketvirtą mokymų dieną, kuris buvo paskelbtas „Asmenybės grupių“ paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“:
„Tęsiame Asmenybės augimo grupių odisėją. Ketvirta diena – Kūdikių namai.
Nors pati vieta turėtų kelti švelniausius jausmus ir išgyvenimus, dažniausiai dalyviai ją įvardina kaip labiausiai gąsdinančią. Kodėl? Atsakymai pabaigoje.
Tą dieną mes einame vaikams dovanoti savo džiaugsmą, energiją, apkabinimus, balionus ir saldainius.
Visi mes susitinkame prie Sutrikusio vystymosi kūdikių namų vartelių. Praeiname gyvybės langelį, kurį dalyviai nuodugniai apžiūri – ar tikrai nėra filmavimo kamerų. Mus pasitinka kūdikių namų darbuotojai ir palydi į salę, kur vyks visokie smagūs užsiėmimai. Visa aplinka išpuoselėta. Patalpos atrodo, kaip labai gerai įrengto vaikų darželio.
Pasigirsta komentarų, kad ne vienam kilusi mintis savo vaikus čia atvesti ir parodyti, kaip blogai yra gyventi vaikų namuose. Matomai, toks apsilankymas įspūdžio jiems nebepadarytų.
Pirmiausiai mes visi esame supažindinami su šios įstaigos veikla, vaikučių ir darbuotojų skaičiumi... Kodėl toks pavadinimas, nes paprastai visiems užkliūva žodžiai „Sutrikusio vystymosi...“. Kokios svarbiausios šių namų aktualijos, kiek aktyvus globotinių socialinis gyvenimas. Čia dažnai vyksta renginiai, vaikų akiratį plečiantys užsiėmimai, yra daug savanoriaujančių žmonių.
Kadangi Asmenybės augimo grupes paskatino ir padėjo sukurti mano asmeninė ir profesinio darbo patirtis, tai dažnai ja ir dalinuosi susitikimų metu.
Dar prieš nepilnus 10 metų, man dirbant Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje, šie Kūdikių namai atrodė visai kitaip. Tuomet vaikų namai buvo persismelkę šlapimo kvapo (sauskelnėms nebuvo pakankamai lėšų), viskas atrodė gerokai nusidėvėję ir aplūžę.
Prisimenu kaip mes adaptavome ir išdidžiai pristatėme iš amerikiečių pirktą „Įtėvių ir globėjų ruošimo programą“, kuri sukėlė didžiulį pasipiktinimą norintiems įsivaikinti. Mus pradėjo skųsti įvairioms tarnyboms...dėl to, kad įsivaikinimo procesas tapo lėtesnis ir ilgesnis. Reikėjo mokytis ir giliai suprasti, kokią atsakomybę prisiima suaugęs žmogus, kad pasiruošti susidurti su labai specifinėmis problemomis. Programa buvo unikali dėl to, kad būsimi įtėviai ir globėjai ne šiaip sau sėdėjo už stalo ir klausėsi paskaitos, o buvo įtraukiami į įvairias žaidybines ir simuliacines situacijas, kurių metu buvo priversti išgyventi panašius jausmus, kaip ir globos netekę vaikučiai.
Adaptuojant įtėvių ir globėjų rengimo programą teko sužinoti, kaip JAV radosi vaiko teisių apsaugos sistema. Todėl labai norėjosi pasidomėti, o kokia gi Lietuvos istorija, kalbant apie vaiko globą?
Dažnas įsivaizduoja, kad tarpukario Lietuvoje dauguma tėvų globos netekusių vaikų buvo priglaudžiami didelėse ūkininkų šeimose. Deja, yra kitaip. Tarpukario Lietuvoje be globos augančių vaikų institucijose skaičius buvo lygiai toks pats, kaip ir prieš 4 metus - 3.400 vaikų (šaltinis: „Vaikų globos ir rūpybos Lietuvoje istorinės pedagoginės raidos apžvalga“, M. Barkauskaitė ir kt.). Toje pačioje knygoje minima, kad dėl didelio visuomenės moralinio spaudimo, moterys, pastojusios ir pagimdžiusios vaikus ne santuokoje, juos tiesiog palikdavo gatvėje. Ši istorinė apžvalga išties versdavo susimąstyti, ką lietuviams reiškia vaikai...
Taip pat kalbame, ką išgyvena paliktas kūdikis, kuris ką tik gimęs nustoja girdėti jam įprastą mamos širdies plakimą ir balsą. Kad vaikai desperatiškai mėgina rištis prie dažnai matomo, juo besirūpinančio suaugusio žmogaus. Ir jeigu keičiantis institucijoms ir darbuotojams tie ryšiai vėl ir vėl nutrūksta, vaikas, saugodamas save nuo skausmingų išgyvenimų, nustoja rištis. Diskutuojame apie tai, kad patiriant ir išgyvenant didžiulę įtampą dėl meilės ir ryšio stokos, vaikams gali atsirasti somatinių sutrikimų.
Šiame straipsnyje norėtųsi pasidalinti vienos grupės patirtimi. Susirinkę prieš įvadinę dalį apie Kūdikių globos namus, grupė dalijosi savo svarstymais.
Prieš juos Asmenybės augimo grupėse dalyvavę vadovai kasmetinėje, didžiausioje įmonės vasaros šventėje, nusprendė sutaupyti pinigų nepirkdami naujų palaidinių ir visus juos paaukoti Kūdikių namams. Kad pinigų suma būtų solidesnė jie aukas rinko ir per šventę. Mūsų dalyvių tarpe įsisiūbavo diskusija: kas davė, kas nedavė; tie, kas nepaaukojo, surado daug įtikinamų priežasčių...
Ir štai prasidėjo mūsų diena. Visi vadovai buvo išskirstyti po grupes, kur galėjo pagelbėti auklėtojams prižiūrint vaikučius. Vėliau visi ėjo į lauką, suposi ant supynių, važiavo dviratukais, žaidė smėlio dėžėje, prie kai kurių išsirikiuodavo eilė būti pakeltiems ant rankų. Po to – grįžimo ritualas: nusirengti, nusiplauti rankas, sėsti prie stalo. Kai kuriems dalyviams teko didelė atsakomybė priglausti prie širdelės mažiausius vaikučius ir juos pasūpuoti prieš miegelį. Po pietų žaidimai grupėje.
Ir štai, baigiasi diena...grįžta mūsų dalyviai ir salėje įsivyrauja mirtina tyla. Matosi, kad dažnas vos tramdo ašaras. Vienas išdrįsta pasakyti, kad jeigu tuos kūdikių namus būtų aplankę daugiau žmonių, pinigų labdarai būtų surinkę tikrai daugiau ir kad labai gėda dėl atsiradusių antraeilių priežasčių to nedaryti. Pasigirsta nedrąsių refleksijų apie tai, kokią didelę kaltę jaučia dalyviai už save ir už savo tautą, kad ši situacija tokia yra. Dabar labai reikia laiko, kad jautrūs jausmai susigulėtų ir nurimtų, nes galvoje tik minčių kratinys. Daugelis ima diskutuoti, ar jis pats asmeniškai galėtų ar negalėtų įsivaikinti...bjauri ta sąžinė ir kaltės jausmas, dėl jos labiausiai žmonės bijo čia ateiti...
Sėdžiu ir matau, kaip iš protingų ir patyrusių vadovų, vyrų ir moterų, akių ima pupsėti ašaros... Gerai, kad gali verkti, vadinasi žmogus esi...
Žinau, kad kai kurie buvę dalyviai pradėjo galvoti apie įsivaikinimą ar globą, ėmėsi tokių žingsnių, dar daugiau pradėjo savanoriauti. Labai didžiuojamės Jumis!“
