„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai
2017 05 17

„Asmenybės augimo grupės“ tęsia paaiškinimus: ko moko nakvynės namuose?

Projekto „Asmenybės augimo grupės“ autorė ir trenerė Birutė Garmanaitė nusprendė viešai paaiškinti, kas vyksta jų organizuojamuose mokymuose. Šįkart skelbiame pasakojimą apie vizitą į nakvynės namus.
Vilniaus miesto nakvynės namai
Vilniaus miesto nakvynės namai / Vidmanto Balkūno / 15min nuotr.

Dėl šių mokymų tyrimą atlieka Vilniaus miesto savivaldybės administracija, situaciją stebi Sveikatos apsaugos bei Švietimo ir mokslo ministerijos, Vilniaus universitetas.

Nevyriausybinė organizacija „Psichikos sveikatos perspektyvos“, gindama viešąjį interesą, antradienį kreipėsi į Generalinę Prokuratūrą prašydama ištirti situaciją ir pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimo Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo pažeidimo.

Organizacija mano, kad pasitvirtinus straipsnyje nurodytai informacijai, įžvelgtinas pacientų su negalia išnaudojimas, žeminimas bei asmens privatumo pažeidimai organizuojant neteisėtą ūkinę-komercinę veiklą. Vadovaujantis neseniai papildytu Baudžiamuoju kodeksu, taip pat prašoma ištirti, ar nebuvo atlikti veiksmai, kuriais siekta suvaržyti teises ir laisves dėl negalios, bei veiksmai, skatinantys neapykantą ar kurstantys diskriminuoti negalios pagrindu.

Pateikiame neredaguotą B.Garmanaitės paaiškinimą apie antrąją mokymų dieną, kuris buvo paskelbtas „Asmenybės grupių“ paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“:

„APIE BAIMĘ PRARASTI, NAKVYNĖS NAMAI.

Sveiki, Mielieji,

Kaip žadėjom, antroji diena – Nakvynės namai.

Antrąją dieną su Asmenybės augimo dalyviais kalbame apie baimes. Ne ne, ne apie fobijas. Apie baimę suklysti, imtis naujo, prarasti socialinį statusą, pinigus, pagarbą. Apie tai, kaip tas jausmas mus verčia elgtis nebrandžiai, verčia kentėti kitus, paminti savo vertybes, aklai vykdyti nurodymus, nors širdyje jaučiame, kad tas nurodymas kažką labai įskaudins ir kad tai neteisinga. Dalyviai dalinasi savo patirtimi ir išgyventais įvykiais.

Baimių tematiką papildo savo patyrimu pasidalinantis atsargos majoras, kuris dalyvavo įvairiose taikos misijose. Kas jam padėdavo susitvarkyti su baime prarasti gyvybę, sveikatą. Gal ypatingai svarbi dalis yra apie tai, kaip jiems pavykdavo užmegzti kontaktą su visiškai kitą kultūrą puoselėjančiais, kitą religiją išpažįstančiais žmonėmis. Juk tokių kitataučių pas mus daugėja.

Pati jaunystėje išgyvenusi rimtą dramą (ja aš dalinuosi su kitais dalyviais) labai gerai suprantu, ką reiškia dvasinis skausmas – tuomet skauda visą kūną ir tabletės nuo to skausmo nėra... Kaip būnant dar be jokios emocinės, moralinės ir dvasinės patirties, esi visiškai nebrandus ir tada vienintelis tikslas būna – išlaikyti socialinį veidą. Dažnai tokie mėginimai slepiasi po kilniais tikslais, kartais net pavyksta patį save tuo įtikinti... Bet laikui bėgant supranti, kaip tai niekur nenuvedė, kad galėjai elgtis kitaip. Ši asmeninė patirtis išmokė mane neteisti žmonių, kurie nesugeba susidoroti su gyvenimo iššūkiais. Patikėkit, jei neturite aplink save pagalbos ranką tiesiančių žmonių, kurie pasiruošę pakankamai ilgą laiko tarpą su jumis „tąsytis“, atsitiesti yra labai sunku. Dėl šios patirties ir gyvenimo aplinkybių man nepavyko įstoti ir mokytis medicinos, todėl gyvenimas nubloškė į Socialinio darbo mokslus. Pirmoji rimta darbinė patirtis buvo Šiaulių miesto nakvynės namai. Mano atsakomybė buvo dirbti su smurtą patiriančiomis moterimis, grįžusiais iš įkalinimo įstaigų ir kitais netekusiais arba neturinčiais namų žmonėmis.

Ši darbinė patirtis buvo didžiulė gyvenimo mokykla, kuri išmokė nebijoti grasinimų, pelnyti pagarbą žmonių, kurie neturi ko prarasti padarius žiaurų nusikaltimą, nes galimybė grįžti į laisvės atėmimo vietą jiems jau nebėra bausmė. Teko patirti didžiulį dosnumą iš žmonių, kurie neturėdami visiškai jokių pajamų, tau užpliko paskutinį arbatos pakelį arba įbruka saldainį, dėl to, kad tu su jais bendrauji kaip lygus su lygiu. Patikėkit, tai jiems yra labai daug. Man jų pasakotos istorijos apie save (tegul šiek tiek pagražintos), leido suprasti, kokią didelę širdį ir turtingą sielą turi tie žmonės, jei sugebi iki jos prisikasti.

Ir man labai norėjosi, kad mūsų dalyviai, pamatytų ir pajaustų, kokie įdomūs ir emociškai šilti yra žmonės, nepaisant jų nesiprausimo, priklausomybių, tinginystės ir daugybės kitų ydų. Nes atstumą tarp žmonių kuria mūsų baimės ir įsivaizdavimai bei jų nuolatinis dėliojimas ant „socialinių laiptelių“.
Prieš susitariant dėl atvykimo, Nakvynės namų vadovė leido pačiai pakalbėti su jų gyventojais. Klausiau jų, ar priims mus į svečius. Papasakojau, kas mes esame, kokius mokymus organizuojame, kad su savimi atsivešime vaišių (kaip tikri svečiai), kad mums labai įdomūs jų gyvenimai ir likimai. Jie mielai sutiko, raštiško sutikimo jų neprašėme.

Mūsų mokymų dalyviai važiuodavo į nakvynės namus su nuoširdžiu tikėjimu, kad jau anie tikrai nebijo ko nors prarasti, nes realiai nėra ką, kad dauguma čia esančių žmonių pragėrė savo gyvenimus, nesirūpino vaikais, todėl pastarieji dabar nesirūpina jais, kad patys dėl visko kalti. O vizito tikslas yra atrasti pas pašnekovus tuos žmogiškumo perlus, už kuriuos norėtųsi juos gerbti, gal kažkiek pamilti ir tikrai jų nebestatyti socialiniu laipteliu žemiau.

Mus pasitinka socialinė darbuotoja. Ji supažindina kas apskritai yra nakvynės namai, kokia tai yra paslauga. Koks yra veiksmų planas, norint čia patekti, kiek tai kainuoja, kas nekainuoja, kiek galima gyventi. Taip pat pasakoja, kas įeina į soc. darbuotojų pareigas, kokių rezultatų pavyksta pasiekti, su kokiais sunkumais susiduria. Tada mes einame į salę, į kurią žmonės ateina tik permiegoti.

Štai čia vyksta įdomiausi dalykai. Mes papuolame į blankia šviesa apšviestą salę, kur pristatyta gausybė dviaukščių lovų ir beveik visose sėdi žmogiukai, kurie nepuola su mumis sveikintis, šypsotis. Visur tvyro labai specifinis kvapas. Ir mūsų vadovai, kurie vadovaujamo darbo patirties turi po 10-20 metų, nedrįsta prieiti. Kai kurie dalyviai ima intensyviai dalinti atsineštas vaišes (suprantama, neramu). Žinote, tikriausiai per ilgus metus vadovas įpranta, kad pas jį žmonės ateina, o čia reikia prieiti pačiam. Štai čia jie ir patiria didžiausią nekomfortą.

Ištiesus nežymią pagalbos ranką, pokalbiai įsisiūbuoja, vėliau mes aplankome ir tuos, kurie turi kambarius ir gyvena keturiese. Šeimų su vaikais čia nepriima, jiems prisiglausti vieta yra kitur, bet jei esi šeima be vaikų, gyventi kartu negali – nėra sąlygų...

Kas svarbaus įvyksta? O gi mūsiškiai labai aiškiai supranta, kad gyvenimas neteikia garantijų, kad nebūtinai esi savo likimo kalvis, kad užauginti vaikai negarantuoja jaukios senatvės. Kad greitieji kreditai įkalina žmogų gyventi iš skatikų, kad persekiojami antstolių žmonės supranta, jog dirbti neapsimoka, nes viską atims už skolas, o skolos tokios didelės, kad atiminės visą likusį gyvenimą, o pašalpų atimti negali. Ir supranti, kad čia visai ne tinginystė, o elementari ekonominė logika.

Mūsų dalyviai, po tokių istorijų pasiūlė susipažinti su fizinio asmens bankroto administravimo procedūra. Tuo tikslu inicijvome susitikimą su socialiniais darbuotojais, paskolų specialistu ir bankroto administratoriumi. Galutinė išvada - procedūra per brangi ir bankroto administratoriaus pareigybei reikėtų atsirasti savivaldybėje, panašiai, kaip yra nemokama teisinė pagalba.
Taip, ten yra ir labai tradicinių istorijų, bet kai pasigilini, tai supranti, kad iš kartos į kartą žmonės užauga neturėdami įgūdžių gyventi visuomenėje, kurti savo gyvenimo ir santykių, nes neturėjo iš ko mokytis, nes neturėjo tokių brandžių artimųjų, kurie galėtų ištiesti pagalbos ranką.

Mūsų dalyviai dažnai kelia klausimą, kaip galėtume padėti? Kad nėra čia taip paprasta tuos dalykus išspręsti. Labai dažnai mes prieiname išvados, kad geriausia išeitis prevencija. Saugoti, pagelbėti, bendrauti su vaikais, kurie tokiose šeimose auga. Mažų mažiausia, pasirūpinti savo giminėje esančiomis tokiomis šeimomis, jų vaikais, kad jie norėtų gyventi kitaip ir turėtų pavyzdį ir atramą. Po susitikimo neretas užveža vyriškų batų ir šiltų kelnių, striukių, nes to nakvynės namams labiausiai reikia.

O žinote, ką bijo prarasti nakvynės namų gyventojai? NAKVYNĖS NAMUS!!!“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs