Dėl šių mokymų tyrimą atlieka Vilniaus miesto savivaldybės administracija, situaciją stebi Sveikatos apsaugos bei Švietimo ir mokslo ministerijos, Vilniaus universitetas.
Nevyriausybinė organizacija „Psichikos sveikatos perspektyvos“, gindama viešąjį interesą, antradienį kreipėsi į Generalinę Prokuratūrą prašydama ištirti situaciją ir pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimo Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo pažeidimo.
Organizacija mano, kad pasitvirtinus straipsnyje nurodytai informacijai, įžvelgtinas pacientų su negalia išnaudojimas, žeminimas bei asmens privatumo pažeidimai organizuojant neteisėtą ūkinę-komercinę veiklą. Vadovaujantis neseniai papildytu Baudžiamuoju kodeksu, taip pat prašoma ištirti, ar nebuvo atlikti veiksmai, kuriais siekta suvaržyti teises ir laisves dėl negalios, bei veiksmai, skatinantys neapykantą ar kurstantys diskriminuoti negalios pagrindu.
Pateikiame neredaguotą B.Garmanaitės paaiškinimą apie trečią mokymų dieną, kuris buvo paskelbtas „Asmenybės grupių“ paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“:
„Taigi, trečioji diena. Ugdome toleranciją – Romų taboras ir jų visuomenė.
Mūsuose daug kas kalba apie toleranciją, kaip svarbu tokiems būti...
Kurdamos asmenybės augimo grupių programą, klausėme savęs, ką duoda ši žmogaus savybė. Visų pirma, neatmesti kitokių idėjų. Antra, nesiekti pripiršti savosios. Trečia, sumažina konfliktų tikimybę ir, tikriausiai, svarbiausia – skatina diskusiją, norą pažinti, bendrauti...
Apie Romų bendruomenę yra prirašyta daug visokių straipsnių ir aprašyta daug visokių nutikimų, gal daugiau blogesnių nei geresnių. Mūsų tikslas buvo juos pažinti. Sužinoti, ar vis dar gajos kokios nors tradicijos, kokia jų kalbos kilmė, ar yra rašytinių šaltinių ir daug kitų dalykų. Tikriausiai, tikslas yra panašus į dienos, praleistos nakvynės namuose. Mes ieškojome dalykų, kuriuos galima būtų mėgti Romų tautoje. Pradžioje mums taip pat buvo baugu, todėl prisiderinome prie patruliuojančių tame rajone pareigūnų grafiko ir nuvykome į Romų taborą.
Ar žinojote, kad jų yra trys, jie visi labai skiriasi. Mūsų didelei nuostabai, romai pasirodė esantys labai nuoširdūs ir svetingi žmonės. Paskui mes įsidrąsinome ir lankydavome jį vienos.
Su dalyviais mes pirmiausia dalinamės savo įgyta patirtim. O patirtis mus aplankė tokia: iš pradžių susitarti ir atvykti susitartą valandą mus nepavykdavo, telefono numeriai pakankamai dažnai keisdavosi. Bet laikui bėgant jie ėmė mus vertinti kaip draugus, kurie iš jų nesišaipo, kurie jei prižadėjo atvežti šiltą striukę, tai padarydavo. Buvome tos, kurios nekaltino ir nepriekaištavo, kad vaikai ne mokykloje, kad jie neieško darbo ir t.t. Niekas tabore mums nesiūlė pirkti narkotikų, užtat labai gerai žinojome, kas gerai buria kortomis. Visas jas išmėginome.
Romų tarpe, ypač vyresnių žmonių, tikrai yra labai daug beraščių. Šiais laikais, kai net į tualetą negali įeiti nepaskaitęs instrukcijos, supranti, kad jiems tikrai nelengva gyventi, ką jau kalbėti apie darbus. Pamenu tokį pasakojimą: jauna mergaitė, jau ištekėjusi ir turinti du vaikelius, įsitraukė į programą, kurioje mokėsi skaityti. Ji gyvena kaime, todėl pas mokytoją tekdavo važiuoti autobusu. Stovi ji stotelėje ir mato atvykstant autobusą. Šalia esančio žmogaus klausia, kur šis autobusas važiuoja? Paklaustasis pyktelėjęs atsako: „Parašyta...“. Jaunoji romė kiek įsižeidusi atsako, kad jei mokėtų skaityti, tai neklaustų.
Beje, apie darbus. Moterys dažniausiai turi labai nemažai vaikų, tai jos nedirba, bet vyrai toje bendruomenėje užima centrinį statusą. Vyrų ir moterų santykiai kažkiek priminė islamiško tikėjimo požiūrį. Nors kaip pasakojo patys romai, kasdieniniuose darbuose dauguma jų savo moterims padeda, bet visiems matant to niekada nedarys.
Ši tauta palaiko labai glaudžius tarpusavio santykius ir nusikalsti ar susimauti savo bendruomenėje yra didžiulė nesėkmė. Todėl kai kurie darbai jų požiūriu yra nevyriški ir nedarantys garbės...pvz rinkti šiukšles, valyti. Iš pokalbių būdavo aišku, kad jei vyras imsis tokio darbo, jį išjuoks visa bendruomenė, o kitos jo nepriima.
Tai va, pačiame tabore (1 ir 2) labai daug šiukšlių, atrodo, kad gyvena sąvartyne. Patys jie tuo labai nepatenkinti ir piktinasi, bet susitelkti ir padaryti tvarkos nepavyksta. Tačiau jeigu užeinate pas juos į namus, dažną nustebina ideali tvarka, nors gyvena pakankamai kukliai, o namuose neturi vandentiekio ir elektros. Kokiu būdu jos susitvarko, kai zuja aplink 3-5 vaikai, kelia nuostabą ir susižavėjimą.
Pamenu, kai su dalyvių grupe užėjome pas garsią būrėją. Ji save laiko lietuvių kilmės rome (papročiai ir tikėjimas skiriasi priklausomai nuo tautybės, kuriai jie save priskiria). Moteris buvo gražiai susišukavusi plaukus, vilkėjo baltą švarkelį ir buvo skoningai pasidažiusi lūpas. Ant staliuko gulėjo įpusėta skaityti L.Tolstojaus knyga. Namuose buvo idealiai švaru. Prieš pradėdama mesti kortas ji pasakojo, kad prieš gerą dešimtmetį čia viskas atrodė kitaip. Žmonės net savo daržą turėdavo. Viskas labai pasikeitė pasirodžius narkotikams. Sakė, jog klaidžiojantys narkomanai viską išvagia.
Gal kažkiek apie narkomanus. Mes ten lankomės jau kokius ketvirtus metus. Pirmais metais visi mūsų netyčia sutikti apsvaigę žmonės labai stengdavosi nepakliūti į akis. Vėliau sekė gausios publikacijos ir protestai. Paskutiniais metais narkomanai po taborą vaikšto grupėmis. Slepiasi tik atvykus pareigūnams. Todėl dabar tabore šiurpą kelia ne romų gyvenimas, o lietuvių narkomanų šėlsmas.
Vėliau mes keliaujame į svečius pas labai garbingą romų šeimą. Jie gyvena labai ūkiškai. Laiko paršiuką, avinukus, keletą kalakutų, vištų. Jų gausi šeima išsivažinėjusi po užsienio šalis ir ten sėkmingai dirba, padeda tėvams išsilaikyti. Jie mus priima į savo namus. Mūsų dalyviai gali užduoti labai daug klausimų. Jie sužino apie vestuvių tradicijas, kas yra tie nuotakų pagrobimai, leidžia pažiūrėti švenčių videoįrašus.
Kas pasikeičia mūsų dalyvių suvokime? Pirmiausia, jie jų nustoja bijoti. Iki atvykstant, būna, žmonės nusisega laikrodžius, išsiveria auskarus, nusikabina grandinėles... tikriausiai, jei galėtų, ir kelnes prie batų prisisiūtų. Praėjus tai dienai, jiems būna kažkiek gėda dėl tokio fobiško elgesio. Žinau, kad keli buvę dalyviai tą šeimą sveikino ir aplankė Kalėdų proga. Jie išsineša supratimą, kad romai, tokie kaip mes, lietuviai, Airijoje, Norvegijoje, Suomijoje... jei ko nors prisidirbi, tai garsas ilgai sklinda ir užgožia visas tvarkingai gyvenančias šeimas.
Ačiū jiems, kad mumis pasitiki ir įsileidžia.“
