– Visų pirma, įdomu, kaip jūs pati apibūdintumėte urbanistiką? Kas tai yra?
– Remiantis šiuolaikine samprata, urbanistika yra mokslas, menas ir praktika, kaip planuoti, projektuoti ir įgyvendinti gyvenamųjų vietovių plėtrą, norima linkme valdyti fizinius erdvinius pasikeitimus, kurie yra neišvengiami dėl civilizacijos raidos.
Tai daugiafunkcis procesas, kuriame dalyvauja daugelio profesijų atstovai, o kartu ir gyventojai, nes vadovaujantis rinkos ir demokratijos nuostatomis šis procesas yra viešas. Projektuotojų uždavinys – išsiaiškinti, ko reikia bendruomenei, žmonėms, nes urbanizuotos teritorijos, viešosios erdvės turi tarnauti visuomenei.
Tai daugiafunkcis procesas, kuriame dalyvauja daugelio profesijų atstovai, o kartu ir gyventojai, nes vadovaujantis rinkos ir demokratijos nuostatomis šis procesas yra viešas.
Pastaruoju metu visame pasaulyje kuriant gyvenamąsias vietoves vis labiau akcentuojamas darnus vystymasis, gamtos ir žmogaus sugyvenimo priemonės. Prioritetas skiriamas ekologiškumo paieškoms, žaliųjų zonų ir patogiai sutvarkytų teritorijų, kurios patenkintų kasdienius poreikius, kūrimui.
– Kuo pasikeitė Lietuvos architektūra, urbanistika per nepriklausomybės laikotarpį? Kokie įvyko esminiai pokyčiai?
– Atkūrus nepriklausomybę išgyvenom nuostabų urbanistinės plėtros laikotarpį ir sukaupėme nemažą patirtį, supratome gamtos ir kultūros paveldo reikšmę gyvenimo kokybei ir savitumui. Urbanistinės plėtros pokyčius liudija įdomesni šiuolaikinės architektūros ir aplinkos tvarkymo, viešųjų erdvių kūrybiniai sprendimai, įvairesnės paskirties objektų pasiūla, nacionalinė teritorijų planavimo sistema ir naujas plėtros užsakovas, – privatus kapitalas, nekilnojamojo turto vystytojas. Urbanistikos sektoriaus sėkmė neatsiejama nuo bendro valstybės ekonomikos augimo ir nuo pamokų, kurias turėjome išmokti per 1997 ir 2007–2009 metų krizes.
Patirtis ir pamokos leidžia tikėti, kad ateityje urbanistikos uždaviniai bus sprendžiami sėkmingiau ir tolygiau, žmonės ims grįžti į miestus, o jaukūs ir žali mažieji miesteliai kažkada įprasminę žmonių svajonę gyventi arčiau gamtos, mieste-sode, bus atrasti iš naujo. Žvelgiant platesniame Europos kontekste, galima būtų teigti, kad Lietuva yra urbanizuota šalis, o miestai yra gyvybingi ir jaukūs dėl žmogiško mastelio, klimato ir gamtos vertybių, geografinės padėties, susisiekimo galimybių, kultūros ir žmonių.
– Gal pastebite naujų tendencijų, kokios jos? Lyginant Lietuvą su kitomis valstybėmis, kokioje „padėtyje“ esame? Ar daug atsiliekame?
– Nerimą kelia demografinės tendencijos (gyventojų senėjimas ir mažėjimas), gyventojų prasme miestai traukiasi, o teritorine prasme – sparčiai auga. Tai nesuderinamos tendencijos, kurios ateityje labai atsilieps gyvenamųjų vietovių eksploatavimo kaštams, automobilių skaičiaus augimui ir infrastruktūros poreikiui, o tai darys įtaką ir gyvenimo kokybei. Klimato kaita ir energetinių išteklių klausimai bei demografinės tendencijos yra aktualūs Europai, taip pat ir Lietuvai, ypač modeliuojant ateities miestus, spartinant sovietmečio gyvenamųjų rajonų atnaujinimą.
– Kokiomis urbanistikos kryptimis, jūsų nuomone, Lietuva turėtų judėti? Kokie turėtų būti keliami tikslai?
– Energetikos, klimato atšilimo, gyventojų mažėjimo ir senėjimo veiksniai privers naujai įvertinti esamą gyvenamųjų vietovių valdymą ir planavimą. Tikrovė diktuoja naujas plėtros gaires – suteikti miestams tokią gyvenimo kokybę, kuri būtų pajėgi sugrąžinti į juos gyventojus, kurie nori saugiai auginti šeimą, turėti sveiką ir švarią aplinką, galimybę dirbti ir išlaikyti šeimą, švarų orą, saugią kaimynystę. Šiems uždaviniams įgyvendinti būtina stipri vietos savivalda, kuri turėtų būti tikruoju miestų ir gyvenviečių vystymo šeimininku – ne planuoti ir kurti vizijas, o įgyvendinti.
Energetikos, klimato atšilimo, gyventojų mažėjimo ir senėjimo veiksniai privers naujai įvertinti esamą gyvenamųjų vietovių valdymą ir planavimą.
Miestuose yra nemažai neišnaudotų ir apleistų teritorijų su išvystyta infrastruktūra, gausu buvusių sandėlių, neveikiančių gamyklų ar kitų nenaudojamų apleistų pastatų, kur galėtų įsikurti nauji ekokvartalai, komerciniai pastatai. Tinkamiausias ateities urbanistinis sprendimas – ne nauja plėtra užmiesčiuose, o esamų miesto teritorijų atnaujinimas, devastuotų teritorijų ar nusidėvėjusiu statinių atnaujinimas.
Dėl šių priežasčių neišvengiamai keisis miestai, gyvenamosios vietovės. Tikiuosi, kad keisis vadovaudamiesi Europos Sąjungos urbanistinės politikos gairėmis, kuriose siūlomos esamo urbanistinio potencialo geresnis panaudojimas, atnaujinimas ir įveiksminimas žmonių darbui, poilsiui ir gyvenimui. Integruotai urbanistinei plėtrai yra skiriama ir ES struktūrinė parama.
Parengta bendradarbiaujant su LR Aplinkos ministerija
