Kol kas Lietuvai sunkiai sekasi spręsti atliekų tvarkymo, perdirbimo ir utilizavimo problemas. Šiukšlių rūšiavimo gamyklų statybos stringa dėl teisinių ginčų. Tiesa, Klaipėdoje jau pradėjo veikti pirmoji atliekų deginimo gamykla. Iki 2016 metų panašios gamyklos turėtų atsirasti Vilniuje ir Kaune, o vėliau ir kituose Lietuvos miestuose.
Apversta piramidė
Aplinkos ministerija yra padariusi pakankamai žingsnių, bet sistema neveikia. Ieškinius dėl to, kad neturime atliekų tvarkymo sistemos, reikėtų teikti visoms savivaldybėms be išimties, – sakė E.Paplauskis.
Šiais metais Klaipėdoje pradėjusiai veikti atliekų deginimo gamyklai jau trūksta kuro, todėl vietoj šiukšlių tenka deginti ir biomasę. Ką degins kituose didmiesčiuose iškilusios gamyklos, jei bent pusė atliekų bus perdirbama ar panaudojama pakartotinai? Būtent tokius tikslus iki 2020 metų Lietuvai kelia Europos Sąjunga.
„Šiandien Lietuvoje visa atliekų tvarkymo piramidė apversta. Viskas padaryta atvirkščiai nei normaliame pasaulyje. Pirmiausia reikėtų sutvarkyti atliekų surinkimo ir rūšiavimo procesus. Turi būti rūšiuojamos organinės atliekos, plastikas, metalai. Dalį atliekų derėtų perdirbti ar panaudoti pakartotinai ir tik tada spręsti, ar yra ką deginti“, – 15min.lt sakė Pajūrio regioninio parko direkcijos vyriausiasis ekologas Erlandas Paplauskis.
Pasak jo, pirmo kurso aplinkosaugos specialybės studentas nesunkiai paaiškintų, kad pasaulyje, tvarkant atliekas, pirmenybė teikiama priemonėms, mažinančioms bendrą atliekų kiekį. Gyvename mažėjančių resursų epochoje, todėl turėtume siekti atsiradusias atliekas panaudoti dar kartą. Ir tik nebetinkamos perdirbti šiukšlės galėtų būti deginamos ar kaupiamos sąvartynuose. Ši strategija ir buvo įtvirtinta Aplinkos ministerijos parengtame strateginiame plane.
„Aplinkos ministerija yra padariusi pakankamai žingsnių, bet sistema neveikia. Ieškinius dėl to, kad neturime atliekų tvarkymo sistemos, reikėtų teikti visoms savivaldybėms be išimties. Atsakomybė dėl to, kad per 10–20 metų nesugebėjome pasistūmėti į priekį, pirmiausia tenka joms. Savivaldybės niekada nerodė jokios iniciatyvos, viskas vyko centralizuotu būdu spaudžiant iš Vilniaus“, – teigė E.Paplauskis.
Paleidžia į orą
Pašnekovo nuomone, Lietuvoje atliekų tvarkymo problemos sprendžiamos paprasčiausiu būdu – savivaldybės viską veža į sąvartynus, jie užsipildo, ateina verslininkas, pastato atliekų deginimo gamyklą ir teršalai paleidžiami į orą.
Reikia suprasti paprastą dalyką: atliekų deginimas nėra joks atliekų sutvarkymas, tai atliekų perkėlimas iš sąvartyno žemėje į sąvartyną danguje, – minėjo ekologas.
„Reikia suprasti paprastą dalyką: atliekų deginimas nėra joks atliekų sutvarkymas, tai atliekų perkėlimas iš sąvartyno žemėje į sąvartyną danguje. Teršalai sugrįžta per atmosferą, maistą, vandenį“, – dėstė ekologas.
Pajūrio regioninio parko atstovas priminė, jog dėl Baltijos jūros yra priimtos Helsinkio komisijos rekomendacijos, kurios rodo, kad greitai jūroje pagaunamos žuvies nebebus galima valgyti. Nes Batijos jūroje pagautose žuvyse randama daug dioksinų.
Prie to, jo teigimu, prisidėjo ir šiukšlių deginimas Baltijos jūros regiono valstybėse. Skandinavijoje tokių gamyklų tarša sumažinta tik pastaraisiais metais, tačiau nėra garantijų, jog to paties lygio technologijos bus naudojamos Lietuvoje. Pavyzdžiui, Švedijoje deginamas ir plastikas, ir guma, tačiau tai vyksta 1250 laipsnių temperatūroje. Klaipėdos šiukšlių deginimo gamykla parengta deginti išrūšiuotas šiukšles, todėl krosnių temperatūra siekia 850 laipsnių. Tokioje temperatūroje chloruotas plastikas ar kartonas išskiria nuodingas medžiagas.
Įtaką darys pelningas verslas
Kodėl siekiama šiukšles deginti, o ne perdirbti, paaiškinti nesunku. Rūšiavimo verslas nėra toks patrauklus kaip deginimo. Į atliekų rūšiavimo ir perdirbimo procesą reikia nemažai investuoti, tartis su privačiais verslininkais dėl pakuočių pardavimo, konkuruoti su kitais gamintojais. Čia pelno maržos nėra didelės, o veikti pelningai tik iš valstybės pinigų už šiukšlių utilizavimą yra gana sudėtinga.
Atliekas deginant viskas daug paprasčiau. Ypač, jei atliekų deginimą ir sąvartyną kontroliuoja susijusios įmonės. Verslininkui savivaldybė sumoka už tai, kad jis paimtų atliekas, o vėliau iš jo nuperka šilumą arba elektrą, kuriai gaminti tos atliekos ir panaudojamos. Už šilumą pinigus savivaldybė susirenka iš gyventojų.
Vienintelė problema – šiukšlių kiekiai. Gamyklos suinteresuotos gauti kuo didesnį kuo kaloringesnio kuro srautą, todėl rūšiavimo ir deginimo procesai ima stabdyti vienas kitą. „Lietuva prievartaujama viską daryti atvirkščiai. O pasekmės aiškios – šitos įmonės diktuos mums tvarką. Jos darys įtaką savo pinigais. Mes negalėsime sutvarkyti rūšiavimo proceso. Bus daromos didžiulės kliūtys, kad nebūtų rūšiuojama, nes nebeliks ką deginti“, – prognozuoja E.Paplauskis.
Rūšiuoja ar nerūšiuoja?
Buvo atlikti keli nepriklausomų laboratorijų matavimai. Nė vienas išmestas teršalų kiekis neviršija normos, – teigė V.Žuta.
UAB „Fortum Heat Lietuva“ generalinis direktorius Vitalijus Žuta 15min.lt teigė, kad Klaipėdoje pastatyta kogeneracinė elektrinė veikia sėkmingai, o baimė dėl aplinkos taršos nėra pagrįsta: „Buvo atlikti keli nepriklausomų laboratorijų matavimai. Nė vienas išmestas teršalų kiekis neviršija normos. Atliekant laboratorinius tyrimus nustatyta, kad dioksinų ir furanų, kurie labiausiai jaudina žmones, išmetimai į aplinką yra dešimt ar net šimtus kartų mažesni už leistinas normas“.
2013 metų birželio mėnesį matavimus atliko sertifikuota Olandijos laboratorija „Bureau Veritas Industrial Services“. Tokie matavimai šiais metais bus atliekami 4 kartus, o vėlesniais – po 2 kartus per metus.
Tiesa, pajūrio aplinkosaugininkai nėra linkę pasitikėti net oficialiais laboratorinių tyrimų rezultatais. „Mes matėme, kad Klaipėdoje yra deginamos nerūšiuotos šiukšlės. Tai, ką matė mūsų atstovai, tebuvo rūšiavimo fikcija. Buvo kalbėta, kad bus leista tyrimus atlikti trečiajai šaliai, kad bendruomenės galės užsakyti ES sertifikuotą įmonę, kuri atliktų auditą. Nieko panašaus nevyksta“, – tikino E.Papalauskis.
Rūšiuoti žmonės neskatinami
Žinant, koks yra Lietuvos piliečių mentalitetas, pasiekti, kad būtų išrūšiuota 50 proc. atliekų, būtų puiku. Aišku, žmogus rūšiuodamas turėtų gauti naudą, – sakė „Fortum Heat Lietuva“ vadovas.
Pasak ekologo, tyrimus bus galima atlikti po trejų ar ketverių metų. Šiuo metu žymaus poveikio aplinkai gali nė nebūti, tačiau neaišku, kaip bus ateityje.
V.Žuta teigė, kad deginant atliekas visiškai išrūšiuoti plastiko neįmanoma: „Plastikiniai maišeliai ar indeliai nuo grietinės neišvengiamai patenka pas mus. Buteliai išrūšiuojami ir pas mus nepatenka. Didžioji dauguma plastiko išrūšiuojama. Stiklas pas mus nepakliūna, o viskas, kas išrūšiavus turi energetinę vertę, pakliūna.“
Paklaustas, ar nebūtų efektyviau skatinti šiukšles rūšiuoti gyventojus, o ne tai daryti sąvartynuose, V.Žuta atsakė, kad jo vadovaujama įmonė rūšiavimo procese nedalyvauja ir dirba su jau išrūšiuotomis atliekomis.
„Jei pažiūrėtume į išsivysčiusias valstybes, tai, pavyzdžiui, Vokietijoje išrūšiuojama apie 45 proc. atliekų. Žinant, koks yra Lietuvos piliečių mentalitetas, pasiekti, kad būtų išrūšiuota 50 proc. atliekų, būtų puiku. Aišku, žmogus rūšiuodamas turėtų gauti naudą. Kita vertus, rūšiavimo gamyklų vartų mokestis kitose valstybėse yra gerokai didesnis“, – svarstė „Fortum Heat Lietuva“ vadovas.
Vilniaus vartai užverti
„Fortum Heat Lietuva“ ketina plėsti atliekų deginimo verslą. Iki 2016 metų šiukšlių deginimo gamykla turėtų atsirasti ir Kaune. Kol kas neatšaukti ir planai sostinėje. Bendrovė turi bendrą su „Lietuvos energija“ ketinimų protokolą gamyklą statyti Vilniuje. Tačiau keturis kartus teiktas paraiškas atmetė sostinės savivaldybė.
Kodėl suomių kapitalo bendrovei sunku ateiti į Vilnių, paaiškinti nesunku. Sostinėje iki 2016 m. šalia Gariūnų turgavietės atliekų deginimo gamyklą žada pastatyti bendrovė „Reenergy“, siejama su koncernu „Icor“, kurio vadovai drauge su Prancūzijos kompanija „Dalkia“ valdo sostinės šilumos ūkį. Tiesa, „Reenergy“ planuoja statyti tik šilumą gaminančią gamyklą, nors paskutinis panašus katilas Europoje buvo pastatytas Švedijoje dar praėjusio amžiaus pabaigoje.
Vilniaus savivaldybės raštu pateikti atsakymai taip pat atskleidžia įdomių faktų. Planuojamos statyti elektrinės pajėgumai yra 170 tūkst. tonų atliekų per metus. Bendras sostinės atliekų kiekis yra 250 tūkst. tonų. Nesunku suskaičiuoti, kad planuojama sudeginti du trečdalius visų atliekų.
ES atliekų deginimo neremia
ES tokių gamyklų nefinansuoja ne dėl ekologinių priežasčių, o todėl, kad tai – komerciškai patrauklūs, atsiperkantys projektai, – paaiškino Vilniaus savivaldybės atstovai.
„Tokia gamykla reiškia visos Vilniaus zonos perteklinę taršą tokiais elementais, kurių išvalyti neįmanoma net šiuolaikiniais filtravimo įrenginiais. Deginant atliekas išsiskiria dioksinai, furanai – baisūs nuodai, sukeliantys mutageninius ir kancerogeninius pokyčius. Jeigu pasidomėtume projektine dokumentacija, keista tai, kad ruošiamasi pastatyti 240 tūkst. tonų rūšiavimo įmonę ir panašaus galingumo deginimo įmonę. Tai iš kur bus imamas toks kiekis šiukšlių, jeigu jos prieš tai bus išrūšiuotos? Darome išvadą, kad tai bus tik rūšiavimo imitavimas“, – sakė Vilniaus regiono gyventojų bendruomenių aplinkos komiteto atstovas Algirdas Jaruševičius.
Paklausti, ar degindami didžiąją atliekų dalį nepažeisime įsipareigojimų ES, Vilniaus savivaldybės atstovai patikino, kad Lietuva yra įsipareigojusi ne mažiau kaip 50 proc. atliekų perdirbti ar kitaip panaudoti, todėl energijos gamyba iš atliekų nepažeidžia tokio Lietuvos įsipareigojimo.
Faktas, kad ES nefinansuoja atliekų deginimo gamyklų, sostinės valdininkams taip pat neatrodo svarbus argumentas. „ES tokių gamyklų nefinansuoja ne dėl ekologinių priežasčių, o todėl, kad tai – komerciškai patrauklūs, atsiperkantys projektai“, – nurodyta atsakyme.
Interesų karas
Tai, kad Lietuvoje vyksta didžiulis interesų karas dėl atliekų perdirbimo verslo, pripažįsta visi pašnekovai. „Visa Lietuvos strategija buvo grindžiama tuo, kad turėjo būti įrengti mechaniniai atliekų tvarkymo įrenginiai visuose atliekų tvarkymo centruose gavus Europos Sąjungos paramą, tačiau šiandien daugelio projektų likimą sprendžia teismai. Situacija neaiški. Tokia Lietuvos realybė“, – teigė „Fortum Heat Lietuva“ generalinis direktorius V.Žuta.
„Tam tikrų žmonių nuotaikų pakeisti neįmanoma, kad ir kaip stengtumėmės. Tačiau dažniausiai pasipriešinimas kyla ne iš gyventojų pusės, o iš suinteresuotų verslo grupių, politikų, kurie spekuliuoja tokiomis temomis ir stengiasi tokiu būdu atkreipti gyventojų dėmesį“, – sostinės gyventojų nepasitenkinimą dėl planų statyti atliekų deginimo gamyklą komentavo Vilniaus savivaldybės Viešųjų ryšių skyrius.
„Prieš trejus metus buvo viešai paskelbta, kad atliekų deginimo statybos konkursą laimėjo Prancūzijos bendrovė. Buvo skelbiama, kad dokumentacija bus tuoj pat sutvarkyta. Tai vertiname kaip psichologinį karą, kuris skelbiamas Vilniaus gyventojams – jūs nieko nebepadarysite, viskas nuspręsta už jus. Tačiau mes pasiekėme, kad projektas būtų sustabdytas. Nepasiduosime ir šį kartą“, – teigia sostinės bendruomenės atstovas A.Jaruševičius.
Šioje interesų raizgalynėje ryškėja dar viena problema. Iki šiol valstybė nėra reglamentavusi, kokia kaina turi būti mokama už atliekų deginimą ir kokiomis sąlygomis deginimo gamyklos atliekas priims ateityje. Tikėtina, kad užėmę didžiąją dalį atliekų utlilizavimo rinkos, deginimo gamyklų ir savartynų savininkai ims kelti kainą už atliekų priėmimą, o savivaldybės, neturėdamos kito pasirinkimo, bus priverstos ją mokėti.
Panašūs procesai vyksta jau šiuo metu. Dėl brangstančių sąvartynų mokesčių pradėti teisminiai procesai. Nenuostabu, kad verslininkai dėl tokio pelningo kąsnio pasiruošę kovoti iki galo.
