Dirbantieji negali iš jo oriai gyventi bei išlaikyti šeimų, o smulkieji verslininkai sprendžia dilemas, kaip išmokėti bent minimalius atlyginimus ir išlaikyti verslą.
Neringa Trinskienė, Pasvalio rajono savivaldybės tarybos narė, LŽVS kandidatė į Europos Parlamentą, sako, kad Lietuvos regionai tuštėja – žmonės išvažiuoja, nes nemato perspektyvų: „Todėl valdžios pareiga yra sukurti kuo geresnes sąlygas bei skatinti piliečių verslumą šalies regionuose. Būtina daugiau galių suteikti savivaldai ir sudaryti galimybes vietos gyventojams patiems maksimaliai išnaudoti turimą potencialą.“
Politikė tikina, kad ES parama turi kiekvienoje savivaldybėje gerinti vietos žmonių gyvenimą, gražinti aplinką, gerinti infrastruktūrą, kurti socialines paslaugas vietos bendruomenėse, skatinti verslumą ir teikti pagalbą plečiant esamus vietos verslus.
Tokio pobūdžio rajonų plėtros strategijos yra rengiamos ir įgyvendinamos per LEADER programą. Beje, EP Regioninės plėtros komitete buvo pritarta B. Ropės siūlymui dėl didesnio finansavimo kaimo plėtrai, nei buvo numatyta Europos Komisijos pasiūlyme. Europos Komisija kaimo plėtros intervencinėms priemonėms 2021–2027 m. siūlė 78 811 mln. eurų. Tačiau EP Regionų plėtros komitetas palaikė B. Ropės siūlymą kaimo plėtros programoms skirti 96 712 mln. eurų.
„Atsiranda realios galimybės pačiai savivaldai, pasitelkiant LEADER programą, įgyvendinti vietos plėtros strategijas skatinant rajonų verslumą bei plėtojant esamą vietos verslą. Mano nuomone, šios programos finansavimo dydį reikia dar didinti, o dėl to yra būtina ir toliau aktyviai dirbti EP Regionų plėtros komitete“, – įsitikinusi N.Trinskienė.
Mažinti biurokratinius reikalavimus
Ji sako, kad verslo plėtrą Lietuvoje stabdo pertekliniai reikalavimai, kai neretai ES reglamentai perkeliami į nacionalinę teisę apipinant juos papildomais biurokratiniais reikalavimais, kartais juos sugriežtinant labiau, nei reikalauja pats ES reglamentas.
„Todėl būtina EP priimti nuostatas, kad valstybėms narėms būtų palikta mažiau teisių neproporcingai didinti biurokratinę naštą įgyvendinant ES reikalavimus, kad renkantis, kur kurti ir plėtoti savo verslą, sąlygos visoms veikloms būtų tos pačios“, – sako N.Trinskienė ir negaili gerų žodžių LŽVS bei EP nariui B.Ropei. – Jo pastangomis buvo pakeisti dabartiniai ES ir Lietuvos regioninės politikos planavimo principai, pagal kuriuos Lietuva laikoma kaip vienas, „vienodai turtingas“ regionas ir dėl to mums grėsė Regioninių fondų paramos mažėjimas po 2020 metų. Nes santykinai pagerėjus gyvenimui ir daliai didmiesčių gyventojų, ypač Vilniuje, pradėjus geriau uždirbti, vidutiniška lietuvių perkamoji galia pagal bendrąjį vidaus produktą (BVP) perkopė 75 procentus Europos Sąjungos vidurkio. Todėl Lietuva, jeigu Europa ir toliau jos gerovę matuotų neatsižvelgdama į skirtumus tarp sostinės ir mažesnių miestų, netrukus būtų praradusi didelę dalį anksčiau gautos paramos – būtų laikoma, kad visi jau gyvename pakankamai gerai ir paramos mums nebereikia. Realybė kitokia – daugeliui lietuvių už Vilniaus ribų iki „vidutiniškos“ Lietuvos perkamosios galios dar labai toli.“
Verslo plėtrą stabdo pertekliniai reikalavimai, kartais griežtesni, nei reikalauja ES reglamentas.
Būtent B. Ropė iškovojo, kad Lietuva būtų padalinta į du regionus, tai reiškia, kad ES parama sumažės minimaliai ir atsiras papildomos galimybės kurtis verslui visoje Lietuvoje, ypač Vidurio ir Vakarų regione.
„B. Ropė jau paruošė tvirtą teisinį pamatą dosnesniam Lietuvos finansavimui iš ES: nuostata dėl naujo regioninio Lietuvos suskirstymo jau yra įtvirtinta daugelyje ES reglamentų ir kitų dokumentų, kuriuos bus privaloma vykdyti, kai prasidės naujas biudžetinis laikotarpis. Tad dabar viskas naujai išrinktų parlamentarų rankose“, – sako N.Trinskienė.
Nuo verslo galimybių priklauso atlyginimai
Nuo verslo pelningumo priklauso galimybės mokėti nustatytą MMA ar daugiau.
„Lyginant su kitomis Europos šalimis, smulkusis verslas Lietuvoje atlieka kur kas svarbesnį vaidmenį šalies ekonomikoje, nes jis vidutiniškai įdarbina daugiau gyventojų ir sukuria daugiau BVP, nei kitų Europos šalių smulkusis verslas. Šiuo metu jau veikiančios įmonės plečiasi ir kuriasi naujos, todėl ateityje smulkiųjų verslų sukuriama pridėtinė vertė gali dar didėti“, – prognozuoja pašnekovė.
B. Ropė jau paruošė tvirtą teisinį pamatą dosnesniam Lietuvos finansavimui iš ES.
„Mūsų atsakas į augančią socialinę nelygybę – garantuojamos minimalios gyventojų pajamos. Tai visos Europos žaliųjų siūlomos Socialinės Europos Sąjungos plano dalis. Būtų siekiama valstybes nares įpareigoti pasiekti, jog net ir mažiausiai uždirbantieji gautų bent 60 procentų nuo nacionalinės pajamų medianos (vidurinio pajamų dydžio). Tai vienas svarbiausių tikslų Lietuvai ir kitoms šalims, kuriose atotrūkis tarp turtingųjų ir skurstančiųjų lieka didžiulis. Statistikos duomenimis, nepaisant pastaruosius dvejus metus gerėjančių rodiklių, net 60 procentai Lietuvos gyventojų vis dar gauna mažesnį nei vidutinis atlyginimą“, – apie aktualijas kalba N.Trinskienė.
Galimybės verslui turi reikšti augančius atlyginimus
Seimo narys, LŽVS kandidatas į EP Tomas Tomilinas sako, kad LVŽS ir Europos žalieji laikosi kompleksinio požiūrio į socialinių ir ekonominių klausimų sprendimą: „Socialiai dosnesnė valstybė yra įmanoma tik kartu su didesnes galimybes siūlančia ekonomika. Turime pasiekti, kad darbo užmokesčio kėlimas reikštų ne smulkaus verslo bankrotą, o didesnes galimybes tiek verslininkams, kartu ir didesnę gerovę darbuotojams. Smulkaus ir vidutinio verslo skatinimui mes turime, ko gero, išsamiausią priemonių rinkinį, kuris orientuotas į kertines europinio ekonomikos reguliavimo problemas.“
Vienas LŽVS tikslų – viešųjų pirkimų direktyvos pakeitimai, kurie užtikrintų, kad smulkiosios įmonės įgautų didesnes galimybes dalyvauti viešuosiuose pirkimuose.
„Tęsime jau šioje EP kadencijoje LVŽS europarlamentaro Bronio Ropės pradėtą darbą skatinant trumpąsias maisto tiekimo grandines, palengvinančias vietinių ūkininkų padėtį. Bendros europinės priemonės, skirtos kovoti su „mokesčių rojais“, padės susigrąžinti didelę dalį stambiųjų korporacijų nuslepiamų mokesčių. O juk tai – maždaug milijardas eurų per metus, kurie galėtų būti panaudojami smulkaus verslo ir darbuotojų padėčiai gerinti“, – sako T.Tomilinas.
Arba stiprios profesinės sąjungos, arba MMA
Seimo narė, LŽVS kandidatė į EP Rūta Miliūtė sako, kad šalyse, kuriose dauguma dirbančiųjų priklauso profesinėms sąjungoms nėra būtinybės nustatyti minimalų atlyginimą, nes darbuotojai derasi su darbdaviais dėl sąlygų. Tiesa, tokių valstybių nėra tiek jau daug.
„Europos Sąjungoje minimalus atlyginimas nėra apibrėžtas Danijoje, Italijoje, Kipre, Austrijoje, Suomijoje ir Švedijoje. Tačiau šalyse, kur darbuotojų derybinės galios nėra tokios stiprios, minimalią algą būtina apibrėžti tam, kad būtų užtikrinamas atlygis, garantuojantis bent minimalų pragyvenimo lygį“, – teigia Seimo narė.
Ji primena, kad Lietuvoje mokamas 555 eurų minimalus atlyginimas popieriuje yra tryliktas ES sąraše iš 22 šalių narių, tačiau pagal minimalų atlyginimą į rankas – 394 Eur – ES sąraše esame šešti nuo galo. „Lietuvoje asmenų, kurie 2019 m. kovo mėnesį uždirbo ne daugiau nei MMA buvo apie 15 proc., t.y. virš 160 tūkst. šalies gyventojų.“
R.Miliūtė sako, kad yra argumentų prieš MMA didinimą: „Pavyzdžiui, teigiant, kad minimali alga iškraipo darbo rinką ir didina kainas. Tačiau visų pirma ji skirta darbuotojams apsaugoti, o protingas jos kėlimas gali turėti teigiamą ekonominį poveikį. Didesnis minimalus atlygis gali paliesti ir tuos, kurie uždirba daugiau nei MMA, paskatindamas augti ir vidutinį atlyginimą. Žinoma, besaikis MMA didinimas galėtų turėti neigiamų pasekmių Lietuvos konkurencingumui, tačiau ar mes norime likti pigios darbo jėgos šalimi?“
Turėtų būti ne tik mokamas sąžiningas atlygis, bet ir užtikrinamas ilgalaikis darbuotojų saugumas.
Juk narystė ES užkėlė kartelę socialiniams standartams, turime ir toliau dirbti, kad ekonominė gerovė būtų prieinama visiems piliečiams.
„Ilgą laiką darbuotojų ir socialinės teisės buvo vertinamos kaip įrankis bendrai rinkai kurti ir ekonomikai auginti. Tačiau už darbą turėtų būti ne tik mokamas sąžiningas atlygis, bet turėtų būti užtikrinamas ilgalaikis darbuotojų saugumas. Dėl to turime kalbėti apie Europos socialinę sąjungą, kuri apibrėžtų ambicingą minimalų socialinių teisių ir politinių įsipareigojimų ES piliečiams lygį ir užtikrintų, kad socialinė politika nebūtų laikoma mažiau svarbia nei ekonominis augimas“, – įsitikinusi R.Miliūtė.
Ji sako, kad yra rizika, jog politikų diskusijos apie MMA gali tapti savotiškomis varžybomis, kas pasiūlys daugiau: „Tačiau svarbu sutarti, kad MMA augimas yra būtinas, jeigu norime išvengti didėjančios atskirties tarp gyventojų. Pavyzdžiui, mieste, kur yra daugiau pasirinkimo, dirbantieji turi didesnes derybines galias dėl atlyginimo, kai regionuose pasirinkimas gerokai siauresnis. Jeigu MMA didėja, tai tampa atspirties tašku, nuo kurio galėtų didėti atlyginimai ir regionuose.“
Politikė sutinka, kad į verslo galimybes taip pat reikia atsižvelgti: „Yra buvę siūlymų nustatyti skirtingą MMA Vilniuje ir regionuose, įvertinant kiekvieno regiono vidutinę algą, pagal amžiaus grupes arba verslo šakas. Kad ir koks sprendimas būtų, minimalus mėnesinis atlyginimas turėtų būti optimalus: nesukelti per didelės įtampos verslui ir nedidinti nedarbo lygio, bet ir neleisti žmonėms balansuoti ties skurdo riba, o suteikti galimybę gyventi oriai. Europoje vis daugiau kalbama apie sutarimą, kad minimali alga turėtų būti apie 50–60 proc. vidutinio atlyginimo. Tokiu atveju ji turėtų kilti automatiškai, priklausomai nuo to, kaip keičiasi darbo užmokestis šalyje. Būtų daug prasmingiau siekti protingo MMA ir vidutinio darbo užmokesčio santykio, negu lygintis ir varžytis su kaimynėmis.“
Politinė reklama.Bus apmokėta iš LVŽS rinkimų kampanijos sąskaitos
