Dar įdomiau tai, kad tokį patį veiksmą Gunteris Demnigas – garsus vokiečių menininkas – jau yra pakartojęs tūkstančius kartų visoje Europoje. Tai vasaros pabaigoje jis darys ir Lietuvoje – didžiuosiuose šalies miestuose dės atminimo lenteles per Holokaustą žuvusiems žmonėms atminti.
Atminties kliuviniai
Kelkraščio grindinyje įmūrytos žalvarinės 10 centimetrų skersmens plytelės, vadinamos „Atminimo akmenimis“, yra didžioji Gunterio Demnigo misija, kuriai jis paskyrė pastaruosius dvidešimt savo gyvenimo metų. Menininko dedami akmenys yra konceptualūs meno kūriniai ir kartu paminklas tiems, kurie jau negrįš į savo namus Berlyne, Varšuvoje ar Vilniuje.
Maža blizgi plytelė, kurią praeiviai pirmiausia pamato, o tik paskui suvokia jos paskirtį, yra netolimos ir skaudžios praeities priminimas. Kūrėją išgarsinę „Atminimo akmenys“ – didžiausias memorialas po atviru dangumi pasaulyje. „Šie akmenys nėra tapatūs kapo akmenims, visgi daugelis Holokausto aukų neturi kapų, todėl maža žalvarinė lentelė grindinyje šalia namo, kuriame gyveno, dažnai yra vienintelė vieta, kur šeimos nariai ar draugai gali padėti gėlių, pasimelsti“, – yra sakęs menininkas.
Išvertus iš vokiečių kalbos, Gunterio Demnigo kuriami atminimo ženklai reiškia „atminties kliuvinius“. Panerių memorialo ekspozicijos vadovas, istorikas Zigmas Vitkus sako, kad „kliuvinys“ yra itin tinkamas žodis šiam kolektyvinio atminimo žadinimui skirtam projektui apibūdinti.
„Kliuvinys“ reiškia nepatogumą, tai objektas, kurio išvengti neįmanoma – toks ir yra šio sumanymo tikslas. Galbūt dėl šio „prigimtinio“ nepatogumo dalį žmonių ir erzina šie akmenys: tai ne koks monumentalus skausmingai rankas grąžančios moters paminklas ar sugniaužtus kumščius iškėlusio šaudomo žmogaus figūra, kurių šimtai, tūkstančiai yra pristatyta ir kurie, prisipažinkime, nedaro mums jokio įspūdžio, nes tai schema, tai retorika, tai, atleiskite, netgi apsimetinėjimas, esą skausmą galima išreikšti štai tokiu figūriniu, monumentaliu būdu“, – sako istorikas. Jis įsitikinęs, kad Gunterio Demnigo stiprybė yra jo žodžių ir veiksmų taupumas, nes jis nerėkia, nemoko, neįtikinėja, tik kviečia reflektuoti ir atminti autentiškoje vietoje – ten, kur nužudyto žmogaus gyventa, vaikščiota.
Politizuoto meno šauklys
Skulptorius Gunteris Demnigas kurti politizuoto meno kūrinius pradėjo gana anksti. Menininkas prisimena, kad dar būdamas vaikas domėjosi Vokietijos praeitimi, mėgino prakalbinti tėvą, tarnavusį Vokietijos armijoje.1985 metais Kelne jis atidarė savo studiją, meno kūriniai, kuriuos kūrė, tapo vis labiau politizuoti ir asmeniški. Tuo pačiu metu kūrėjas ėmė dirbti su viešųjų erdvių meniniais projektais, meną sieti su politika, istorija, naudoti archyvinę medžiagą. „Atminimo akmenys“ yra garsiausias jo darbas, bet prieš tai buvo ir kitų, ne mažiau aktualių: 1968 metais jis naudojo buitines atliekas tam, kad atkreiptų dėmesį į branduolinę nelaimę Hirošimoje, 1980 metais ėmė kurti mobilias skulptūras, kurios palikdavo kalkių, kraujo ar kvapo pėdsakus. Tais pačiais metais jis pateko į Guinnesso rekordų knygą, sukūręs meno perfomansą – kvapų kelią, kuris nusidriekė nuo Vokietijos miesto Kaselio iki Paryžiaus.
Prisiminti ir pagerbti nužudytuosius per Holokaustą kiek kitokiais, nei iki tol buvo įprasta, būdais Gunteris Demnigas pradėjo 1992 metais Kelne. Pirmasis menininko projektas buvo skirtas romų tautybės miestelėnams atminti. Menininkas nupiešė 16 kilometrų taką, kuris vedė nuo aukų namų iki Köln-Deutz traukinių stoties – paskutinės stotelės prieš patenkant į Buchenvaldo koncentracijos stovyklą. Dažams nusitrynus, visas 16 kilometrų kelias buvo pažymėtas mažomis žalvarinėmis lentelėmis. Idėja prisiminti kiekvieną auką atskirai ir asmeniškai pamažu virto realybe. Šią deportaciją menininkas paminėjo padėdamas pirmąją atminimo plytelę priešais Kelno miesto meriją.
1994 metais, paragintas vietos pastoriaus, Gunteris Demnigas laikinai įdėjo 250 atminimo lentelių, skirtų romams, Kelno Šv. Antano bažnyčioje, kiek vėliau akmenys nelegaliai atsirado prie namų, kuriuose gyveno nužudytieji. 1996 metais kelis tuzinus atminimo lentelių Gunteris Demnigas pritvirtino įvairiose Berlyno vietose, tai padarė taip pat nelegaliai. Ši veikla neliko nepastebėta – berlyniečiai, žiniasklaida ir miesto svečiai ėmė aktyviai domėtis lentelėmis, istorija, žmonėmis, kuriems jos buvo skirtos. Nuo 2000 metų įrengti atminimo lenteles, suderinus tai iš anksto, tapo legalu. Per mėnesį menininkas kartu su asistentu pagamina apie 450 atminimo lentelių, taip pat daug keliauja.
Per penkiasdešimt tūkstančių akmenų, šimtai Europos miestų, tūkstančiai papasakotų istorijų yra šio memorialo po atviru dangumi stiprybė. Tie momentai, kai yra dedamos atminimo lentelės ir prisiminti artimųjų susirenka laiko bei istorijos išblaškyti giminės – patys jautriausi. Tai, pasak menininko – vienos svarbiausių jo darbo akimirkų.
Atminimo lentelių galima pamatyti ne tik Vokietijos, bet ir Ukrainos, Belgijos, Vengrijos ir kitų šalių miestų gatvėse. Jos pasakoja žydų, romų, homoseksualų, neįgaliųjų, politinių aktyvistų ar religingų Jehovos liudytojų istorijas. Holokausto aukų likimus archyvuose tyrinėja jų buvę kaimynai, mokyklų mokiniai ar miesto bendruomenės atstovai.
Atsisukti ir prisiminti
Atminties kliuviniai – mažos žalvarinės lentelės, pasakojančios didelę istoriją, kelia didžiulį susidomėjimą, nes tai asmeniškas Holokausto aukų paminėjimo būdas. Tai nėra paminklas, antkapis ar statula, atminimo lentelių įrengimo nefinansuoja valstybės ar miestai – tai žmonių, kartais giminaičių, o kartais ir nepažįstamųjų noras prisiminti tuos, kurie gyveno jų mieste, studijavo universitete, vaikščiojo gatvėmis. Tam, kad per Holokaustą žuvusiam žmogui būtų padėtas „Atminimo akmuo“, reikia nemenko atsidavimo, miesto valdžios leidimo ir trupučio pinigų. Valandų valandos archyvuose skaitant senas bylas ar pageltusią spaudą, pokalbiai su giminaičiais, buvusiais kaimynais ar istorikais – tai kaina, kurią reikia sumokėti norint, kad žuvusieji nedingtų istorijos verpetuose. Viena lentelė atsieina apie 100 eurų, tiek, kad padengtų žalvario kainą ir menininko darbą.
Miesto šaligatviuose išdėliotos lentelės su trumpais, bet iškalbingais užrašais ne tik padeda prisiminti, bet ir leidžia geriau suvokti didžiulį Holokausto mastą ir tai, kad per jį žuvę žmonės buvo kaimynai.
„Atminimo akmenys“ atsiranda ten, kur gyveno, mokėsi arba dirbo tie, kuriuos norima prisiminti. Miesto šaligatviuose išdėliotos lentelės su trumpais, bet iškalbingais užrašais ne tik padeda prisiminti, bet ir leidžia geriau suvokti didžiulį Holokausto mastą ir tai, kad per jį žuvę žmonės buvo kaimynai. Dideli Holokausto aukų skaičiai dažnai yra tik abstraktūs vaizdiniai, skaudi statistika, kuri mums pažįstama iš istorijos vadovėlių arba muziejų. Maža blizgi lentelė su vardu ir pavarde, netyčia privertusi stabtelėti gatvėje, yra asmeniškas priminimas apie konkretų žmogų, kuris prieš kelis dešimtmečius galbūt stovėjo toje pačioje vietoje. Tai skaudu, konkretu ir labai paveiku.
Atminimo lentelės pakeičia gatvių ir miestų žemėlapius, rašo istoriją dabarties geografijoje, suteikia gatvei atmintį ir verčia susimąstyti. Sukeliamos emocijos yra tai, ko siekia menininkas Gunteris Demnigas – susieti dabartį su praeitimi, vietą su laiku ir įvykiais. Emociškai suklupti tuomet, kai to visai nesitiki, kai tavo diena eina iš anksto numatytu ritmu, susidurti su genocidu einant pietauti ar perkant gėles, pagalvoti apie žmogų, kurio nepažinojai, bėgant šaligatviu.
Istorijos kontroversija
Tiesa, Europoje yra vietų, kuriose „Atminimo akmenų“ nerasite. Ten jų dėti dar niekas nesumanė arba neleido. Viena tokių vietų – Vokietijos miestas Miunchenas. Tai vienas didžiausių Vokietijos miestų, buvęs nacių ideologijos lopšys, kuriame atminimo lentelių įrengimui pasipriešino Vokietijos žydų centrinės tarybos prezidentė Charlotte Knobloch. Pasak jos, tai, kad praeiviai gali užminti ant lentelės su užrašu, paniekina Holokausto aukų atminimą, suskaldžius arba kitaip išniekinus lentelę aukos nuskriaudžiamos dar kartą[1]. Šio memorialo priešininkams šaligatviuose įmūrytos lentelės simbolizuoja žydų tautos mindymą. Tiesiogine ir perkeltine reikšme – per Holokaustą ir dabar.
Leipcigo gyventojai, norintys prisiminti savo kaimynus, taip pat dar laukia tokios galimybės. O štai Filingeno miesto, esančio pietvakarinėje Vokietijoje, valdžios atstovai ir kai kurie miestelėnai nenori savo gatvėse akimis užkliūti už atminimo plytelių. Devyniolika „Atminimo akmenų“, kurie buvo skirti čia gyvenusiems žydams, yra pagaminti, bet taip ir nepadėti. Miesto valdžios atstovas Jürgenas Schützingeris, priklausantis Tautos ir tėvynės lygai, tvirtina, kad Filingenas yra miestas, žiūrintis į ateitį, o ne į praeitį, todėl atsiminti čia nužudytų žmonių nebereikia. Jis taip pat kartoja jau ne kartą „Atminimo akmenų“ priešininkų išsakytą mintį, kad šis memorialas po atviru dangumi yra skirtas pasipinigauti, o ne atsiminti. Tiesa, Filingene nužudyti žydai atminimo lenteles visgi turi – virtualias, kurias, pasipiktinę vietos politikų retorika, sukūrė du moksleiviai. Pasitelkiant išmanųjį telefoną ir mažą lipduką su kodu buvę Filingeno miesto gyventojai yra atsimenami.
Yra ir kitų žmonių visoje Europoje, kuriems mažos atminimo lentelės kelia nepasitenkinimą, – tai tie, kuriems nejauku žinoti, kad gyvena name, priklausiusiame Holokausto aukoms, arba tie, kurie bijo, kad istorija gali pakenkti verslui. Yra manančių, kad maža žalvarinė lentelė prie jų namo gali klaidinti praeivius ir teigti jiems mintį, jog dabartiniai savininkai pelnėsi iš Holokausto tragedijos. Ir yra tiesiog tokių, kurie nedrįsta prisiminti, bijo praeities arba ją neigia.
Vis dėlto tokių žmonių yra mažuma – daugelis norinčių pagerbti giminaičius arba tuos, kurių namuose dabar gyvena, buriasi į bendruomenes, eina į archyvus ir gavę miesto valdžios leidimą rašo laiškus Gunteriui Demnigui. Ir tuomet menininkas ruošiasi į kelionę, į tokią pačią, į kurią vasaros pabaigoje vyks į Lietuvą. Prakalbinti akmenų už tuos, kurie kalbėti jau negali.
G.Demnigas „Atminimo akmenis“ Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir Panevėžyje montuos rugpjūčio 28 – 30 dienomis.
