Apie tai, kad ateityje Lietuva galėtų svarstyti apie nedidelio pajėgumo branduolines jėgaines, interviu Žinių radijui kalbėjo prezidentas Gitanas Nausėda.
„Svarstyti, diskutuoti, pavyzdžiui, apie nedidelio pajėgumo branduolines jėgaines, galime, tačiau kol kas turime sutelkti dėmesį į tai, kad turime gaminti žalią energiją pirmiausia, antra – turime diversifikuoti savo energijos išteklių įsigijimo šaltinius, ką iš dalies jau esame padarę“, – Žinių radijui teigė G.Nausėda.
Nuo LEO LT iki „Hitachi“
Stodama į ES Lietuva įsipareigojo uždaryti Ignalinos atominę elektrinę, savo konstrukcija panašią į Černobylio jėgainę, kurioje 1986 metais įvyko sprogimas.
Pirmasis Ignalinos atominės elektrinės blokas išjungtas 2004 metais, o antrasis – 2009 metų pabaigoje.
Tačiau politikai planavo, kad Lietuva išliks branduolinės energetikos šalimi.
Seimas 2005 metų rugsėjį priėmė rezoliuciją, numačiusią, kad valstybė ir toliau gamintų elektros energiją reikalavimus atitinkančioje jėgainėje.
2007 metų viduryje, valdžioje esant socialdemokratams, o Vyriausybei vadovaujant jų lyderiui Gediminui Kirkilui, priimtas Atominės elektrinės įstatymas.
Jo paskirtis buvo nustatyti naujos atominės elektrinės projekto įgyvendinimo nuostatas, sudaryti teisines, finansines ir organizacines prielaidas naujos jėgainės projektui įgyvendinti.
Čia ir prasidėjo didžiosios peripetijos bei skandalai.
2008 metais ministrų kabinetas palaimino prieštaringai vertinto nacionalinio investuotojo – bendrovės LEO LT, turėjusios statyti naują atominę elektrinę, steigimą.
Valstybė valdė 61,7 proc., o „Vilniaus prekybos“ įmonė „NDX energija“ – 38,3 proc. jos akcijų.
Kilus nepasitenkinimui dėl įmonės įkūrimo skaidrumo, ji 2009 metais buvo išformuota.
Į valdžią atėję dešinieji politikai puoselėjo viltis, kad nauja jėgainė bus pastatyta. Tai laikyta energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos garantu.
2011 metais tuometis energetikos ministras Arvydas Sekmokas aiškino, kad Visagine planuojama statyti 1300 megavatų galingumo atominę elektrinę – daugiau nei perpus mažesnio galingumo nei Ignalinos jėgainė.
Planuota, kad Visagino atominės elektrinės statybos prasidės 2014 metais, o 2020 metais ji pradės veikti.
Atominę elektrinę Lietuva ketino statyti su Latvija, Estija ir Lenkija.
Tačiau Varšuva 2011 metų pabaigoje paskelbė pasitraukianti iš projekto.
Abejonės dėl to reikštos ir Latvijoje, aiškinant, kad nuo ekonominės krizės nukentėjusi šalis neturi pinigų naujos jėgainės statyboms.
Tada skaičiuota, kad Visagino atominė elektrinė gali kainuoti apie 17,3 mlrd. litų (apie 5 mlrd. eurų).
Strateginiu investuotoju į jėgainę pasirinkta Japonijos kompanija „Hitachi“.
Pagal pasirašytą koncesijos sutartį, Lietuva turėjo valdyti 38 procentus, „Hitachi“ ir Latvija – po 20 proc., o Estija – 22 proc. būsimos atominės elektrinės akcijų.
Atominis projektas kėlė daug abejonių.
2012 metais Seimo opozicijoje veikusi Krikščionių partijos, vadovautos buvusio konservatoriaus Gedimino Vagnoriaus, frakcija inicijavo konsultacinį (patariamąjį) referendumą dėl jėgainės statybos.
Jis surengtas kartu su Seimo rinkimais. Žmonės naujos atominės elektrinės statyboms išsakė nepritarimą: 62,68 proc. referendume dalyvavusių rinkėjų pasisakė prieš, o 34,09 proc. – už.
Pasikeitus valdžiai galiausiai Visagino atominės elektrinės projektas buvo sustabdytas.
Tuo metu į priekį judėjo Lietuvos nesaugia laikomos Astravo atominės elektrinės statybos Baltarusijoje prie pat mūsų valstybės sienos.
Mūsų pašonėje, Kaliningrado srityje, statyti branduolinę jėgainę svarstė Rusija.
Greičiau ir pigiau
Habilituoto technologijos mokslų daktaro energetikos ekonomisto Vidmanto Jankausko nuomone, Lietuvai reikėtų svarstyti apie nedidelio pajėgumo atomines jėgaines.
Jis minėjo, kad dabar daug kur pasikeitė požiūris į atominę energetiką, be to, šioje srityje įvyko ir labai dideli technologiniai pokyčiai.
Anot eksperto, kalbama, kad atominės energetikos ateitis – vadinamieji moduliniai mažesnės nei 300 MW galios reaktoriai.
Juos eksploatuojant esą beveik nesusidarys atliekų. Be to, jie bus labai lengvai montuojami – statybos neužtruks labai ilgai, pagamintą bloką būtų galima įrengti per metus ar dvejus.
Didelių atominių elektrinių statyba ilga, trunkanti ne mažiau kaip dešimt metų, ir brangi.
„Vienas iš pagrindinių argumentų, kada Lietuvoje buvo diskusija dėl atominės elektrinės, buvo, kad tai galėtų būti mums labai brangu. Nes, kaip prisimenate, iš pradžių buvo daugiau partnerių, kurie galėjo ir norėjo dalyvauti, paskui likome mes vieni, tai jau pasidarė per brangu.
O dabar tie variantai, kalbant apie mažas elektrines, aišku, būtų daug pigesni jau vien dėl to, kad mažesni ir, kaip jau sakiau, gana greitai būtų pastatomi“, – aiškino V.Jankauskas.
Maži branduoliniai reaktoriai dar nėra paplitę pasaulyje. Kaip pažymėjo energetikos ekonomistas, daugiausia jų projektai yra tik projektavimo, gamybos stadijoje.
Jo žiniomis, šiuo metu pasaulyje plėtojama apie 70 mažų jėgainių projektų.
„JAV kažkas jau yra gavęs licenciją. Yra dar tik ruošiama šita nauja karta. Bet, pavyzdžiui, Prancūzija pareiškė, kad tikrai planuoja plėtoti būtent tokią naują atominę energetiką“, – sakė jis.
Eksperto teigimu, Europos Sąjungoje dėl branduolinės energetikos yra dvi skirtingos nuomonės.
Vieni, kaip minėtoji Prancūzija, kalba apie tai, kad be atominės energetikos plėtros iki 2050 metų negalima pasiekti neutralaus poveikio klimatui tikslo.
Kitos šalys, tarkime, Vokietija, kuri baigia uždaryti paskutines atomines elektrines, sako branduolinės energetikos nebeplėtosianti.