Tai lemia, kad moterys karjeros viršūnę tirtose įmonėse dažniausiai pasiekė būdamos 40-49 metų – šiuo amžiaus tarpsniu vidutinis moterų darbo užmokestis kai kuriais atvejais netgi lenkė vyrų. Peržengus penktą dešimtį, moterų ir vyrų darbo užmokesčio skirtumai vėl tampa akivaizdesni, ir dažniausiai – moterų nenaudai.
Šios tendencijos paaiškėjo po dvejus metus atlikto projekto „Verti po lygiai“. Jo metu aiškintasi atotrūkio tarp vyrų ir moterų darbo užmokesčio priežastys, atlikta darbdavių ir darbuotojų apklausa, tirta reali situacija atrinktose įmonėse bei pateikti siūlymai, kaip ateityje šią problemą mažinti.
„Kai diskutuojama apie mūsų visuomenę kamuojančias problemas, moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkis retai paminimas tarp svarbiausių bėdų. Dažniau kalbama apie skurdą, pensijas, nedarbą. Tačiau skurdas, pensijos ir nedarbas yra tiesiogiai susiję su moterų ir vyrų nelygybe. Uždirbdamos mažiau ir turėdamos išlaikytinių moterys dažniau patiria skurdą, joms sunkiau po pertraukos sugrįžti į darbo rinką, o sugrįžusios ne tik dažnai gauna mažesnį darbo užmokestį už kolegas vyrus, bet yra vertinamos pagal tai, ar turi vaikų ir ar gali dirbti lanksčiai – tai yra „nuvogti“ laiko nuo šeimos. Galiausiai, viskas susiveda į mažesnes pensijas ir didesnę tikimybę patirti skurdą senatvėje“, – konferencijoje „Verti po lygiai“ kalbėjo Socialinės apsaugos ir darbo viceministras Eitvydas Bingelis.
Priežastys, kodėl moterys uždirba mažiau
Remiantis Statistikos departamento duomenimis, 2019 metais atotrūkis tarp moterų ir vyrų darbo užmokesčio siekė 12,4 proc. Tai – tiek pat, kaip ir 2014 metais, po kurių iki pat 2017-ųjų šis rodiklis augo. 2018 ir 2019 metais pastebimas atotrūkio mažėjimas, tačiau ekspertai teigia, kad statistiką pakoregavo ne geresnė lyčių lygybės situacija, o ekonominiai procesai: padidėjęs vyrų nedarbas, augę viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimai, nes moterys jame sudaro didžiąją daugumą darbuotojų.
Analizuojant darbo užmokesčio skirtumus konkrečiose ūkio šakose, paaiškėjo, kad, pavyzdžiui, informacijos ir ryšių srityje moterų darbo užmokestis buvo ir 30,2 proc. , o finansinėje ir draudimo veikloje – 36,3 proc. mažesnis nei vyrų.
2019 metais atotrūkis tarp moterų ir vyrų darbo užmokesčio siekė 12,4 proc. Tai – tiek pat, kaip ir 2014 metais, po kurių iki pat 2017-ųjų šis rodiklis augo.
Mykolo Romerio universiteto mokslininkės prof. habil. dr. Ona Gražina Rakauskienė, dr. Eglė Krinickienė, dr. Vaida Servetkienė, išskiria tokias priežastis, kodėl moterų pensijos ir darbo užmokestis vis dar nusileidžia vyrų:
Dvigubas moterų užimtumas – darbe ir namuose. Namų ūkio ruoša, poilsio organizavimas, šeimos kultūros, tradicijų puoselėjimas, darbas auklėjant vaikus, senelių ir suaugusių šeimos narių globa – visi šie rūpesčiai paprastai gula ant moterų pečių. Turint daugybę kitų įsipareigojimų, moteriai sunkiau įsitvirtinti darbo rinkoje, padaryti profesinę karjerą, užimti vadovaujančias pareigas, pasiekti aukštą materialinį statusą ir darbo užmokesčio lygį.
Skirtingas moterų ir vyrų užimtumo ir nedarbo lygis. Pats mažiausias užimtumo atotrūkis iš visų 28 Europos Sąjungos valstybių – Lietuvoje. Jis 2019 metais sudarė tik 1,6 proc., kai ES vidurkis – 11,4 proc. Tai liudija apie dvi viena kitai prieštaraujančias tendencijas: viena vertus, Lietuvos moterys dirba „petys į petį“ su vyrais, jų užimtumo lygis beveik vienodas, antra vertus, atsižvelgiant į papildomą moterų krūvį buityje, Lietuvos moterims tenka perteklinis darbas – kaip nė vienoje ES šalyje.
Lyčių skirtumai atsiranda ir ieškant darbo. Moterų nedarbas tęsiasi ilgiau nei vyrų, jos dažniau išstumiamos į namų ūkį: netekdamos vilties susirasti darbą, pasak tyrimo, moterys priverstos keisti bedarbės statusą į namų šeimininkės padėtį, tokiu būdu sukurdamos iliuziją, kad rado išeitį. Dauguma bedarbių vyrų kur kas greičiau susiranda darbą, o didelė dalis moterų, išstumtų iš rinkos, netenka darbo visam laikui.
Lietuvoje yra itin didelis išsilavinusių moterų nedarbas. Tai reiškia, kad, viena vertus, moterys, turinčios aukštąjį ir aukštesnįjį išsilavinimą, negali visavertiškai savęs realizuoti Lietuvoje, antra vertus, tai reiškia, kad valstybėje neracionaliai naudojami žmogiškieji ištekliai.
Be to, pastaruoju metu Lietuvoje stiprėja tendencija, kad moterys vis dažniau renkasi darbus, neatitinkančius jų kvalifikacijos ir išsilavinimo. Siekdamos įnešti svarų indėlį į namų ūkio biudžetą, moterys kur kas dažniau nei vyrai imasi bet kokių prieinamų darbų, nes neturi galimybių laukti darbo pasiūlymo, atitinkančio jų išsilavinimą.
Ryškus pasiskirstymas į vyriškas ir moteriškas profesijas. Moterys dažniau užima mažiau svarbias, neprestižines darbo vietas ir dažniau dirba lanksčiose, nepagrindinėse darbo rinkose. Tai – stereotipinio požiūrio į moteriškumą ir vyriškumą pasekmė, vadinama „stiklinėmis sienomis“. Lietuvoje pagrindinėmis vyrų veiklos sritimis išlieka statybų sektorius, transporto ir saugojimo veikla, žemės ūkis, miškininkystė ir žuvininkystė. Pagrindinės moterų ekonominės veiklos sritys – žmonių sveikatos priežiūra ir socialinis darbas, švietimas, apgyvendinimo ir maitinimo paslaugos. Dažnai tai – menkiau apmokamos profesijos.
Toks ryškus veiklos sričių pasiskirstymas pagal lytį turi neigiamos įtakos šių sričių plėtrai, mažina jų inovacinį potencialą, lemia santykinai žemesnį moterų darbo užmokesčio lygį (o vėliau – ir senatvės pensiją) ir dar labiau sustiprina visuomenės stereotipus apie vyriškus ir moteriškus vaidmenis visuomenėje.
„Stiklinėmis lubomis“ vadinamas išankstinis nusistatymas ir įvairios kliūtys moterims siekti karjeros. Mokslininkai aiškina, kad tai vyksta dėl daugelio priežasčių: realiai neveikiančių lyčių lygybės įstatymų, lyčių vaidmenų stereotipų, vyraujančio darbdavių ir visuomenės nusistatymo, diskriminacijos ir kitų priežasčių.
Ryškus veiklos sričių pasiskirstymas pagal lytį turi neigiamos įtakos šių sričių plėtrai, mažina jų inovacinį potencialą, lemia santykinai žemesnį moterų darbo užmokesčio lygį.
Tyrime teigiama, kad moterims, siekiančioms profesinio pripažinimo, savo kompetencija ir gebėjimais reikia gerokai lenkti vyrus. Taigi moterys pro „stiklines lubas“ mato savo profesinės karjeros galimybes, tačiau negali jų realizuoti, o jeigu nori pasiekti tikslą, tai turi „pramušti“ šias lubas. Šis principas atspindi lyčių nelygybę, ypač aukštose hierarchinėse struktūrose. Net srityse, kur dirba daugiausiai moterų, vadovaujančiose grandyse dažnai jos sudaro mažumą.
Moterų diskriminacija sprendimų priėmimo srityje ir valdyme. Nors bendras moterų išsilavinimo lygis yra aukštesnis, jos yra menkai atstovaujamos vadovaujamose pozicijose, sprendimų priėmimo grandyse (diplomatinėse atstovybėse, parlamente, ministrų kabinete, savivaldybių tarybose ir panašiai).
Profesinės karjeros ir šeimos gyvenimo derinimas ir darbas nepilną darbo dieną. Galimybė derinti profesinį ir šeimos gyvenimą yra svarbi tiek moterims, tiek vyrams, nes didina darbo jėgos lankstumą, gerina žmonių gyvenimo kokybę, leidžia sėkmingai integruotis į darbo rinką ir išsilaikyti joje.
Tyrimai rodo, kad tarp motinos gerovės ir vaiko gerovės yra tiesioginis priklausomybės ryšys. Moteris, turėdama lėšų, jas investuoja į savo vaikų išsilavinimą, sveikatą, pomėgius. Taigi, moterų diskriminacijos, ypač darbo rinkoje, problema tampa visos visuomenės problema.
Lietuvos vyrai kur kas rečiau nei moterys dirba ne visą darbo dieną. Taip yra dėl vyraujančio stereotipinio požiūrio, kad vaikų ir kitų globos reikalaujančių šeimos narių priežiūra turi būti priskiriama išimtinai moterims.
Moterų diskriminacija priimant į darbą. Remiantis tyrimu, Lietuvoje, įdarbinant moteris atsižvelgiama ne tiek į kvalifikaciją, kiek į kitus kriterijus: ar ji turi vaikų, ar ji gali būti lanksti darbo valandų atžvilgiu, kokia jos išvaizda. Kadangi įdarbinimo procese į moters kvalifikaciją ir profesinius gebėjimus kreipiama nepakankamai dėmesio, aukštą kvalifikacijos lygį ir kompetencijas turinčios moterys yra priverstos rinktis mažiau kvalifikuotą darbą.
Labiausiai kriterijus dėl vaikų turėjimo taikomas 25–39 metų amžiaus moterims – būtent tokio amžiaus moterys dažniausiai gimdo ir augina vaikus, todėl jų padėtis darbo rinkoje yra sudėtingiausia.
Lietuvoje, įdarbinant moteris atsižvelgiama ne tiek į kvalifikaciją, kiek į kitus kriterijus: ar ji turi vaikų, ar ji gali būti lanksti darbo valandų atžvilgiu, kokia jos išvaizda.
Ta pati tendencija vyrauja ir dėl darbo valandų lankstumo. Akivaizdu, kad vaikus auginančiai moteriai sunkiau būti lanksčiai dėl darbo valandų, nes ji yra priversta derinti vaikų auginimą (pavyzdžiui, darželio darbo laiką) su darbu. Į fizinę išvaizdą daugiausia dėmesio kreipiama priimant į darbą 40–54 metų amžiaus moteris.
Kalbant apie vyrus, pagrindiniai kriterijai įdarbinimo procese jau kiti: profesinė patirtis, kvalifikacijos lygis, amžius, mobilumo galimybė ir kalbų įgūdžiai.
Darbo užmokesčio diskriminacija pagal lytį. Darbo kodeksas įpareigoja moterims ir vyrams už tą patį arba lygiavertį darbą mokėti vienodą atlygį. Visgi, nepaisant teisinio reguliavimo, moterų ir vyrų atlyginimų atotrūkis išlieka tiek privataus, tiek ir viešojo sektoriaus įmonėse ir įstaigose. 2019 metais MRU atliko tyrimą pasirinktose viešojo ir privataus sektoriaus įmonėse ir įstaigose, kuriose buvo vertinamas moterų ir vyrų darbo užmokesčio skirtumas.
Tyrimas parodė, kad vienoje iš penkių privataus sektoriaus įmonių moterys uždirbo 2,7 proc. mažiau nei vyrai už vienodą ar vienodos vertės darbą, o viešajame sektoriuje moterų atlygis buvo mažesnis net trijose iš penkių vertinime dalyvavusių įstaigų – atitinkamai, 2,9 proc., 3,7 proc., ir net 7 proc.
Tačiau specialistai pastebi, kad daugiausiai atotrūkį tarp vyrų ir moterų algų lemia ne diskriminuojantis atlygis, o tai, kad didesnė dalis moterų nei vyrų dirba prastesnį uždarbį siūlančiuose sektoriuose.
Ką daryti, kad moterys ir vyrai gautų po lygiai?
Mykolo Romerio universiteto mokslininkės Ona Gražina Rakauskienė, Eglė Krinickienė, Vaida Servetkienė ir Lina Volodzkienė, remdamosi tyrimo rezultatais, valstybės institucijoms, darbuotojams ir darbdaviams parengė praktinius vadovus, kaip išvengti darbo užmokesčio skirtumų tarp moterų ir vyrų.
Rekomendacijos darbuotojams. Renkantis profesiją patariama vadovautis savo kompetencijomis, gelbėjimais, savybėmis, talentais bei neatmesti patraukios profesijos vien tik dėl stereotipinio jos vyriškumo ar moteriškumo. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį, kad vadinamosiose moteriškose srityse, pavyzdžiui, sveikatos priežiūroje, socialiniame darbe, švietime, apgyvendinimo, maitinimo, kultūros ar pramogų srityse atlyginimai įprastai yra mažesni nei stereotipiškai vyriškose. Vyriškomis sritimis laikomos statyba, pramonė, gamyba, nekilnojamojo turto operacijos ir panašiai. Mažesnis darbo užmokestis ateityje lemia ir mažesnes pensijas.
Svarbu žinoti, kad priimant į darbą, darbdavys privalo taikyti vienodus atrankos kriterijus ir sąlygas moterims ir vyrams, įskaitant būsimą atlyginimą. Taip pat jis turi užtikrinti, kad siekiantis įsidarbinti asmuo nepatirtų priekabiavimo ir seksualinio priekabiavimo. Bet kurie klausimai, nesusiję su būsimo darbo funkcijomis, gali būti pripažinti diskriminaciniais.
Renkantis profesiją patariama vadovautis savo kompetencijomis, gelbėjimais, savybėmis, talentais bei neatmesti patraukios profesijos vien tik dėl stereotipinio jos vyriškumo ar moteriškumo.
Atrankos į darbą procese susidūrus su moterų ir vyrų lygių teisių pažeidimais, galima kreiptis konsultacijos į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą arba pateikti skundą.
Rekomendacijos darbdaviams. Mokslininkų teigimu, darbdaviai, siekiantys užkirsti kelią vyrų ir moterų darbo užmokesčio atotrūkio susiformavimui arba jį sušvelninti, visų pirma turėtų įvertinti padėtį savo įmonėje. Tam galima pasitelkti internetinę laisvai prieinamą LOGIB savikontrolės priemonę. Jeigu atotrūkis egzistuoja – nustatyti to priežastis.
Taip pat darbdaviams rekomenduojama numatyti konkrečias priemones, kaip bus šalinamos nepagrįstos, diskriminacinės moterų ir vyrų darbo užmokesčio skirtumų priežastys bei nustatyti konkrečius įgyvendinimo terminus, įvykdymo rodiklius, paskirti už šių priemonių įgyvendinimą atsakingus asmenis.
Darbdaviai, siekiantys užkirsti kelią vyrų ir moterų darbo užmokesčio atotrūkio susiformavimui arba jį sušvelninti, visų pirma turėtų įvertinti padėtį savo įmonėje.
Svarbus aspektas – ir darbo užmokesčio sistemos skaidrumo didinimas. Patariama periodiškai viešinti moterų ir vyrų atlyginimų skirtumą procentine išraiška pagal darbuotojų kategorijas ir užimamas pareigas, identifikuoti ir viešinti vienodos vertės darbą atliekančių moterų ir vyrų atlyginimų skirtumus procentine išraiška.
Priimant į darbą primenama taikyti nediskriminacinius, nešališkus atrankos kriterijus, vengti subjektyvaus požiūrio, kad vadinamuosius moteriškus ar vyriškus darbus tinkamai gali atlikti tik tam tikros lyties asmuo. Vertinant darbuotojų veiklą, patariama taikyti objektyvius kriterijus, sudaryti vienodas galimybes siekti karjeros, būti perkeltam į aukštesnes pareigas bei vengti stereotipinio požiūrio, kad vadovų pareigoms labiau tinka vyrai.
Užtikrinant vienodas sąlygas moterims ir vyrams derinti šeimą bei darbą darbdaviams patariama suteikti galimybę darbuotojams pasinaudoti visais Darbo kodekso pliusais: dirbti lanksčiomis valandomis, nuotoliniu būdu, suteikti mamadienius, tėvadienius. Pasak mokslininkų, šios priemonės padeda sukurti gerą mikroklimatą, suteikia darbuotojams motyvacijos siekti geresnių rezultatų.
Patarimuose taip pat akcentuojama, kad darbdaviai turi užtikrinti, jog nei lytis, nei amžius nebūtų atleidimo iš darbo pagrindas. Dėl darbuotojo atleidimo turėtų būti sprendžiama pagal veiklos rezultatus, metinius vertinimus, indėlį į įmonės veiklą, kompetencijas, profesionalumą, darbo kokybę.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos inicijuotas projektas „Verti po lygiai“ buvo finansuojamas kartu su Europos Komisija ir įgyvendintas su partneriais – Mykolo Romerio universitetu bei Moterų informacijos centru.
Projekto metu Mykolo Romerio universiteto mokslininkai vykdė tyrimus, analizavo darbo užmokesčio ir pensijų atotrūkio tarp moterų ir vyrų priežastis bei parengė praktinius patarimų rinkinius valstybės institucijoms, darbuotojams ir darbdaviams. Pasirėmus tyrimų duomenimis, buvo vedami mokymai politikos formuotojams savivaldybėse, švietimo darbuotojams, nevyriausybinėms organizacijoms, planuojami mokymai žiniasklaidos atstovams.
