„Tai tikrai labai didelis bunkeris, išmatavome kraštines – keturi metrai ant penkių su trupučiu. Taisyklė būdavo paprasta – vienam partizanui būdavo skiriamas vienas kvadratinis metras. Todėl čia tikrai galėjo tilpti daug vyrų. Bunkeris šiek tiek primena žeminę, apie tokį jo tipą galima spręsti iš to, kad aplink jį partizanai buvo supylę žemių ir jis šiek tiek priminė nedidelę kalvelę“, – po pirminės apžiūros sakė V.Vaitkevičius.
Bunkeris šiek tiek primena žeminę, apie tokį jo tipą galima spręsti iš to, kad aplink jį partizanai buvo supylę žemių ir jis šiek tiek priminė nedidelę kalvelę, – po pirminės apžiūros sakė V.Vaitkevičius.
Istorikas tikisi, kad orams atšilus pavyks gauti leidimą tyrinėti bunkerį. Mokslininkas neatmeta galimybės, kad jame galbūt bus atrasta labai įdomių ir vertingų dalykų
„Visai netoli buvo generolo ir prezidento Jono Žemaičio-Vytauto vadavietės bunkeris. Todėl galbūt čia bus galima rasti visą arba dalį jo archyvo. Galbūt užrašų knygelę ar kažką kitą, kas turėtų neįkainojamą vertę“, – sakė V.Vaitkevičius.
Mokslininkas taip pat tikina, kad yra viena iš trijų galimybių, kad šiame bunkeryje buvo apsistojęs Adolfas Ramanauskas-Vanagas, kaip 1949-aisiais vyko į partizanų vadų susirinkimą.
„Tikėtina, kad būtent šiame bunkeryje Kūčias šventė Vanagas, Faustas, juos lydėję Demonas, Tauras ir Stankaus būrio partizanai. Viena galimybė iš trijų – didelis procentas“, - sakė V.Vaitkevičius.
Šimkaičių giria, kurią seniau žmonės vadino Šapališkės mišku, buvo tapusi namais ne vienam partizanų padaliniui. Būtent Eržvilko, Šimkaičių, Girdžių apylinkėse su sovietiniais okupantais kovojo Laisvės troškę lietuviai.
Būtent Šimkaičių girioje buvęs bunkeris ir tapo vienu paskutiniųjų pasipriešinimo židinių, kuriame paskutiniuosius kovos metus praleido Jonas Žemaitis-Vytautas. Nors 1953-iaisis sovietinis saugumas jį rado, sulaikė, o 1954-iasiais prezidentą Maskvos Butyrkų sovietai sušaudė.
Tačiau iki tol Jonas Žemaitis-Vytautas atliko didžiulį darbą.
Suvienijo partizanus
1949 m. jis sušaukė visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą, jame buvo paskelbta apie vieningos pasipriešinimo organizacijos – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) įkūrimą, priimta politinė deklaracija, kurioje konstatuota, jog LLKS Taryba yra aukščiausiasis tautos politinis organas, vadovaujantis politinei ir karinei tautos išlaisvinimo kovai, kad būtų atkurta nepriklausoma demokratinė respublika. Masinis ginkluotas pasipriešinimas tapo gerai organizuota karine struktūra, vykdančia Lietuvos valstybės savigyną prieš agresorių – Sovietų Sąjungą.
J.Žemaitis vieningai buvo išrinktas LLKS Tarybos prezidiumo pirmininku, jam suteiktas laisvės kovotojo – partizano generolo laipsnis. Vadovaujant J.Žemaičiui buvo parengti pagrindiniai LLKS programiniai dokumentai, numatyta veiklos strategija. Stigo organizuotumo ir spaudos, todėl J.Žemaitis nutarė apkeliauti visas Lietuvos partizanų sritis ir apygardas, taip norėdamas sustiprinti kovotojų dvasią ir surinkti reikalingą informaciją. Provokacijos ir išdavystės plito visoje Lietuvoje, tad 1950 m. J.Žemaitis nutarė LLKS Tarybos prezidiumą išskaidyti į tris sekcijas ir šitaip apsaugoti jį nuo visiško sunaikinimo.
Nuolat gyvenant sekinančiomis sąlygomis, jaučiant didelę įtampą ir atsakomybę J.Žemaičio sveikata ėmė silpnėti ir 1951 m. gruodžio mėnesį jis sunkiai susirgo. 1952 m. sausio 30 d. jis pasirašo aktą: „Šiandien dėl ligos nustojau vykdyti pareigas.“ Slaugomas M.Žiliūtės slėpėsi Jurbarko rajone Šimkaičių miško bunkeryje. 1953 m. pasitaisius sveikatai, vėl ėmė eiti buvusias pareigas, nutarė atkurti ryšius su užsieniu.
1953 m. gegužės 30 d. bunkeris, kuriame slapstėsi J.Žemaitis, buvo išduotas. Įmetus migdomųjų dujų granatą per vėdinimo angą, mėginta išvengti taip ilgai ieškoto „pogrindžio prezidento“ savižudybės ir po sėkmingos operacijos J.Žemaitis buvo suimtas. Birželio 23 d. gavus specialų įsakymą iš Maskvos, J.Žemaitis buvo nugabentas į Maskvą pas Lavrentijų Beriją ir ten tardomas. Atsisakius padėti MVD organams, 1954 m. birželio 1 d. prasidėjo teismas, kuriame J.Žemaitis buvo nuteistas – jam paskirta mirties bausmė ir konfiskuotas turtas. Nuosprendis įvykdytas 1954 m. lapkričio 26 d. Maskvos Butyrkų kalėjime.
Beveik po penkiasdešimt metų užmirštas J.Žemaitis grįžo į Lietuvos istoriją ir visuomenės sąmonę. 1995 m. apie J. Žemaitį buvo sukurtas dokumentinis filmas „Ketvirtasis Prezidentas“. 1997 m. vasario 14 d. (po mirties) jis apdovanotas Vyčio kryžiaus pirmojo laipsnio ordinu, tų pačių metų gruodžio 22 d. jam pripažintas Kario savanorio statusas, o 1998 m. sausio 28 d. suteiktas dimisijos brigados generolo laipsnis.
Pripažino genocidu
2019-ųjų kovo 12 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas Strasbūre paskelbė, kad sovietų represijas prieš partizanus Lietuvos teismai pagrįstai pripažino genocidu.
„Šviesos“ ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo inf.
