Bent menką sąlytį su „Santaros-Šviesos“ organizacija turėję žmonės apie ją atsiliepia skirtingai. Štai vienas mano klasiokas kasmet vyksta į suvažiavimus ir juos vadina bendraminčių, bičiulių sambūriu. Tuo metu kolega, sykį atsitiktinai užklydęs į tokį sambūrį, man aiškino, kad suvažiavimas jam priminė sektą.
Kalba frazėmis ir žodžiais, kurie skrenda virš galvos. Pusė supranta, pusė nesupranta, bet vis tiek šypsosi.
Per dantį „Santarą-Šviesą“ yra patraukęs ir vienas organizacijos kūrėjų – Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus. Leonido Donskio laidoje „Be pykčio“ jis yra sakęs, kad pirmieji suvažiavimai jam primindavę snobų susibūrimus.
„Kalba frazėmis ir žodžiais, kurie skrenda virš galvos. Pusė supranta, pusė nesupranta, bet vis tiek šypsosi“, – yra sakęs V.Adamkus.
V.Adamkus bijodavo prasižioti
Tad kas gi yra ta „Santara-Šviesa“ ir koks jos vaidmuo Lietuvos intelektualų gyvenime?
Liberalios krypties lietuvių išeivių organizacija „Santara-Šviesa“ buvo sukurta 1957 metais JAV. Veiklą „Santara“ pradėjo Niujorke, o 1957 metais susijungė su „Šviesa“ (red. past. – judėjimą „Šviesa“ 1947m. įkūrė Tiubingeno universitete studijavę lietuviai).
Federacijos iniciatorius – Vytautas Kavolis. Tai pavardė, kurią išgirsite skambant organizacijos suvažiavimuose, V.Kavolis vadinamas vienu iškiliausių praėjusio amžiaus lietuvių mokslininkų.
Rašytojas Tomas Venclovą V.Kavolį yra apibūdinęs taip: jis, „kaip anuomet Simonas Daukantas ir Vincas Kudirka, apibrėžia ištisą laikotarpį ir kryptį lietuvių kultūroje“.
Ir toli nuo Lietuvos vienas iš pagrindinių veiksnių, kuris pašaukė „Santarą“ į gyvenimą, buvo rūpestis lietuvybe, atvira visuomene, demokratinių principų skleidimu savo tarpe.
V.Adamkus pasakojo, kad kartais net bijodavo prasižioti prie V.Kavolio dėl jo filosofinio, sociologinio požiūrio į procesus, nors „Santara-Šviesa“ nuo pat pradžių buvo tokia organizacija, kur laisvai pasisakyti kiekvienas galėjo neteisiamas, nepašiepiamas.
„Ir toli nuo Lietuvos vienas iš pagrindinių veiksnių, kuris pašaukė „Santarą“ į gyvenimą, buvo rūpestis lietuvybe, atvira visuomene, demokratinių principų skleidimu savo tarpe“, – L.Donskiui yra sakęs V.Adamkus.
Štai kokius pagrindinius judėjimo principus 1956 metais išsikėlė „Santaros-Šviesos“ iniciatoriai:
Pagrindiniai judėjimo principai (1956 m.):
– Mes tikime žmogumi. Ir šis tikėjimas yra visų pirma pasitikėjimas žmogaus pajėgumu pačiam kurti savo gyvenimo prasmę. Jaučiame žmogui neužginčijamą teisę tikėti tuo, kas jį įtikina. Šitoks žmogaus pastanga laimėtas tikėjimas ir duoda jo gyvenimui prasmę. Šį nusistatymą pagerbti kiekvieno žmogaus tikėjimą – koksai jis bebūtų – kaip svarbiausią jo žmogiškumo išraišką, mes vadiname humanizmu.
– Mes tikime žmogaus laisve, kaip pagrindine sąlyga pačiam kurti savo gyvenimo prasmę. Individo laisvė remiasi jo pasiryžimu plačiai atsiverti ir stengtis ir kitus atverti visiems dvasiniams pasauliams, iš anksto neatmetant nei vieno. Išplaukia tai, ką žmogaus tikėjimu galima vadinti, tik iš nuoširdaus susipažinimo su visomis vertybėmis ir pasirinkimo savųjų. Šitokį žmogaus kritinį atvirumą visom vertybėm, beieškant sau įtikinamiausių, vadiname savo liberalumu.
– Mes tikime lietuvybės prasme. Tikime, kad lietuvybėje mes galime būti pilnais žmonėmis ir kad jinai gali duoti tai, ko pažangiam dvidešimtojo amžiaus vidurio žmogui reikia. Ir tikime, kad ko jai trūksta, tai mes duosime. „Mes turime pasaulį atnešti ir pasodinti mumyse, kad mes patys būtume tas pasaulis“ (A. Nyka-Niliūnas) ... Šį tikėjimą lietuvybės verte žmogui ir žmogaus įsipareigojimą lietuvybei vadiname savo lietuviškumu.
– Mes užsiangažuojame švelnių rankų politikai žmogiškosios sielos atžvilgiu ir tos politikos įgyvendinimui bendruomenėje. Kaip tiktai šis noras užsitikrinti savo vidinio pasaulio prasmingumą humanistą verčia būti ir efektyviu politiku, nes kitaip jis bus sutriuškintas efektyvių politikų, kurie nėra humanistai. Pasaulyje, kurio tikrovę vis dar nusako totalitarizmo vaiduoklis, net ir Hamletas turi teisę būti vien Hamletu tiktai Ofelijai.
1993 metais „Santaros-Šviesos“ suvažiavimai pradėjo vykti ir Lietuvoje.
Atsakomybė už Lietuvos ateitį
„Tada buvo visokių sumanymų ir buvo laikas, kai atrodė, kad bet ką gali padaryti, reikia tik iniciatyvos. Ir darėm“, – laidai „Alchemija“ yra sakęs filosofas Arūras Sverdiolas.
Kultūros istorijos tyrinėtojas, visuomenės veikėjas Darius Kuolys pasakojo, kad tada, kai „Santara-Šviesa“ buvo perkelta į Lietuvą, ji tikrai turėjo daug ką pasiūlyti.
Jau Sąjūdžio priešaušry visa tai susidėjo ir „Santara“ Lietuvoje taip pat turėjo išsikėlusi tikslus – telkti laisvus, laisvai mąstančius žmones, kurie įsipareigotų bendram projektui.
„Tuo metu „Santaros-Šviesos“ intelektualai iš tiesų turėjo Lietuvai ką pasiūlyti – tai ir Vytauto Kavolio redaguoti „Metmenys“, ir tos bendrosios laikysenos, suvažiavimai, kurie buvo atviri Lietuvos kultūros žmonėms, Lietuvos intelektualams. Jau Sąjūdžio priešaušry visa tai susidėjo ir „Santara“ Lietuvoje taip pat turėjo išsikėlusi tikslus – telkti laisvus, laisvai mąstančius žmones, kurie įsipareigotų bendram projektui. Laisvos, demokratinės, kūrybingos Lietuvos projektui“, – sakė D.Kuolys.
Informatikos mokslų daktaras Algirdas Avižienis laidoje „Achemija“ yra kalbėjęs, kad nuo pat pradžių suvažiavimuose buvo juntamas susirūpinimas lietuvybe.
„Didžiausias noras buvo bendrauti, dalintis nuomone ir bandyti išsiaiškinti, ir kaip gi mes tęsim tą savo lietuvišką gyvenimą. (…) Mes buvome įsitikinę, kad turime tam tikrą atsakomybę už Lietuvos ateitį“, – sakė A.Avižienis.
D. Kuolys, kalbėdamas, taip pat pabrėžė, kad „Santara-Šviesa“ yra lietuvybe besirūpinančių žmonių organizacija.
„Santara-Šviesa“ buvo kuriama JAV kaip laisvų jaunų intelektualų sambūris, įsipareigojusių lietuviškai kultūrai ir Lietuvos projektui“, – aiškino D.Kuolys.
Vesternizacijos projektas
D.Kuolys sakė, kad tuomet, kai „Santara-Šviesa“ buvo perkelta į Lietuvą, ji turėjo ką pasiūlyti. Paklaustas, kodėl sako „turėjo“, ir ar tai reiškia, kad nebeturi, D.Kuolys aiškino: „Jeigu žmonių suvažiuoja per 300 kiekvieną birželį kasmet ir iš Lietuvos, ir iš pasaulio, kur studijuoja dabar Lietuvos jaunimas, vadinasi, šį tą turi pasiūlyti.“
Dabar, D.Kuolio teigimu, „Santara-Šviesa“ yra labai svarbi kaip diskusijų erdvė, kurioje bendrauti gali skirtingi skirtingai mąstantys žmonės, vienas kito neužgauliodami.
Anksčiau „Santara-Šviesa“ buvo labai svarbi kaip erdvė laisvoms diskusijoms, ji pratino intelektualus kalbėti laisvai, ne pašnibždomis, be baimės.
Dabar, D.Kuolio teigimu, „Santara-Šviesa“ yra labai svarbi kaip diskusijų erdvė, kurioje bendrauti gali skirtingi skirtingai mąstantys žmonės, vienas kito neužgauliodami.
„Tokių erdvių Lietuvoje nėra daug. Vytauto Kavolio kurtas „Santaros“ forumas yra kaip laisvų, skirtingai galvojančių žmonių susikalbėjimo vieta ir draugystės vieta, tarpusavio įsipareigojimų erdvė. Ji turi prasmę net ir dabar, kad ir sunkiai, bet vis dar mėginama saugoti“, – aiškino D.Kuolys.
Paklaustas, ar „Santaroje-Šviesoje“ skambančios idėjos pasiekia ten nevykstančius intelektualus, Lietuvos visuomenę, jis sakė tam reikšmės per daug nesuteikiantis, mat idėjos laisvame pasaulyje yra prieinamos visiems ir jau kiekvieno reikalas, priimti jas, ar ne.
„Mes gyvename atviroje, laisvoje visuomenėje ir kiekvieno apsisprendimo reikalas, į kurias viešas idėjas reaguoti, nuo kurių užsidaryti, užsisklęsti. Tai čia yra laisvos visuomenės reakcija“, – sakė D.Kuolys.
Siekė kultūringesnės politikos
D.Kuolys kalbėjo, kad „Santara-Šviesa“ anksčiau buvo ambicingesnė organizacija: „Kai ji dar turėjo daug stiprių gyvų intelektualų – ir Vytautą Kavolį, ir Aleksandrą Štromą.“
Pasak jo, anksčiau intelektualų ratas buvo stipresnis, o pati „Santara-Šviesa“, pradėjusi veiklą Lietuvoje, nevengė ir viešosios politikos, rimtai svarstė ir politinį Lietuvos projektą, siūlė idėjų, kaip jį tvarkyti.
„Santara-Šviesa“ entuziastingai rėmė Stasį Lozoraitį, Valdą Adamkų. Tai buvo aktyvi „Santaros“ veikla. „Santara“ rėmė Valdą Adamkų rinkimuose į Lietuvos Respublikos prezidento postą, tai buvo dalyvavimas politinėje erdvėje, angažavimasis.
Bent jau NATO projektas, Lietuvos vesternizavimo projektas, nebuvo savaime suprantamas.
„Santaros“ uždavinys buvo politikai suteikti tokią kultūrinę gelmę, tradicijos matmenį, kad politika netaptų primityviais jėgos žaidimais. Tai „Santara“ turėjo misiją humanizuoti, sukultūrinti, suintelektualinti Lietuvos politiką“, – sakė D.Kuolys.
Atrodo, kad nelabai sekėsi tą daryti?
„Kodėl ne? Reikia turėti omenyje, kad „Santaros“ prezidentas atvedė Lietuvą į Europos Sąjungą, į NATO. Bent jau NATO projektas, Lietuvos vesternizavimo projektas, nebuvo savaime suprantamas. Valdo Adamkaus nuopelnai, „Santaros“ žmonių nuopelnai, kad Lietuva turi patikimą skydą, tai yra, NATO skydą, yra dideli“, – kalbėjo D.Kuolys.
Dabar, pasak jo, organizacijos intelektualų ratas yra kiek siauresnis.
„Yra toks dalykas kaip laikas ir mirtys. Žmonės tiesiog yra mirtingi padarai – pagyvenę kiek numiršta. (...) „Santara“ galbūt kūrybiškiausias Vakaruose sukurtas ir Lietuvoje gyvuojantis sambūris. Nematyčiau kito tokio pajėgesnio šiandien. Gaila“, – sakė D.Kuolys.
Tiesa, pokalbį jis baigė optimistine gaida.
„Santara“ atsinaujina. Jaunuoliai, kurie kažkada dalyvaudavo diskusijose, pavyzdžiui, Gintautas Mažeikis, Leonidas Donskis, Egidijus Aleksandravičius, vienaip ar kitaip perima estafetę. Šitie žmonės išlieka, sudaro tam tikrą „Santaros“ stuburą“, – kalbėjo D.Kuolys.
