Profesorių pažinojusieji sakė nuo vaikystės atsimenantys jį kaip išskirtinio gerumo žmogų, o jo nepažinojusieji sako gerbę L.Donskį už jo išmintingumą ir dorumą.
„Jis labai tyras. Geras. Nors ir man jau 47-eri metai, jis visada pastatydavo į vietą, pakontroliuodavo. Tai yra tikrai padorus, geras žmogus. (...) Mylėjo jį. Jis buvo geras, jis mylėjo visus. Aš esu karštesnis, o jis – ramus“, – žurnalistams pasakojo jaunesnysis velionio brolis Robertas Donskis.
„Iš jo aš paėmiau ramybę ir toleranciją. Jis ramus ir nepiktas žmogus. Stengiuosi tą aš perimti, duok Dieve, kad perteikčiau savo vaikams“, – kalbėjo L.Donskio brolis.
Kaip be galo gerą vaiką L.Donskį prisiminė ir su jo tėvu drauge dirbusi ponia Stasė.
„Jį mamytė atsivesdavo į darbelį, į ligoninę. Toks burbuliukas buvo. Labai malonus, labai protingas, labai gudrus“, – prisiminė moteris.
Nors vėliau su Donskių šeima jos santykiai nutrūko, moteris pasakojo sekdavusi filosofo viešus pasisakymus.
Atsisveikinti su filosofu atvyko ir žmonės, kurie, nors jo artimai nepažinojo, tačiau gerbė už L.Donskio viešai reiškiamą nuomonę, žavėjosi jo tvirtomis pažiūromis ir garbingumu.
„Čia nepaprastas žmogus yra. Reta tokių... (...) Tokio dorumo žmogaus, aš nežinau kito Lietuvoje,“ – sunkiai tramdydama emocijas kalbėjo lietuvių kalbos mokytoja Rima Šmulkštytė.
Kaip itin malonų ir šiltą žmogų velionį prisiminė ir jo buvusi studentė, tarptautinių santykių ir diplomatijos mokslų daktarė Giedrė Pranaitytė.
„Jis buvo nuostabus lektorius. Cituodavo Šekspyro sonetus iš atminties, niekada neturėjo jokių užrašų, nesinaudojo jokiais lapeliais – viskas tiesiog liedavosi. Mes vadindavome jo paskaitas tikra intelektualine puota. Jis buvo profesiškai neprilygstamas – Lietuvoje nėra ir turbūt greitai nebus tokio akademiko. O kaip žmogus jis buvo labai nuoširdus, labai šiltas. Niekada nesu nieko blogo, tik gero sulaukusi – jei reikėdavo patarimo, visada galėdavai paklausti, išgirsti kompetentingą atsakymą. Galėdavai ateiti, bet kada paskambinti. Tai reta, labai reta“, – pasakojo ji.
Magistro darbą L.Donskiui vadovaujant rašiusi, o vėliau mokslinę karjerą tęsusi moteris pasakojo, kad L.Donskio vardas yra puikiai žinomas pasaulio akademinėje bendruomenėje, kurioje jis Lietuvą garsino ne mažiau nei Arvydas Sabonis krepšinio aikštelėje.
„Jo vardas buvo siejamas su Lietuva. Kai akademiniuose sluoksniuose pasakydavau, kad esu iš Lietuvos – sakydavo – Lietuva, žinome, profesorius Donskis. Kaip sporto srityje būdavo Arvydas Sabonis, ypač nepriklausomybės aušroje, taio akademinėje pasaulinėje bendruomenėje būdavo profesorius Donskis“, – pasakojo G.Pranaitytė.
„Tai nebuvo šaltas akademinis protas. Tai buvo širdis, tai buvo nuoširdumas. Ir didelė meilė Lietuvai“, – pridūrė ji.
Veliono urna pašarvota Vytauto Didžiojo universiteto Didžiojoje auloje, laidotuvės vyks šeštadienį Petrašiūnų kapinėse.
Penktadienį ir šeštadienį Didžiojoje auloje L.Donskio kūrinius skaitys poetas Rolandas Rastauskas, režisierius Gintaras Varnas, aktoriai Rasa Samuolytė, Dainius Gavenonis ir Juozas Budraitis, taip pat L.Donskio studentai.
Penktadienio vakarą pagroti atvyks pianistas Petras Geniušas.
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius L.Donskis Vilniaus oro uoste sustojus širdžiai mirė trečiadienio rytą. Jam buvo 54-eri.
Per savo mokslinę karjerą L.Donskis dirbo Lietuvos, JAV, Didžiosios Britanijos, Švedijos, Suomijos, Estijos ir Vengrijos universitetuose, parašė daugiau kaip 40 knygų ir daugiau nei 500 straipsnių.
2009-2014 metais L.Donskis dirbo Europos Parlamente, ten daugiausia dėmesio skyrė žmogaus teisių klausimams.
