Emigrantas Nerijus Švedijoje įkūrė tikrą statybų imperiją. Jis pats kruopščiai apžiūri kiekvieną objektą. „Klaidos ir taisymai brangiai kainuoja“, – LRT Televizijos laidai „Emigrantai“ sako 36-erių metų vyras, kurio įmonėje, priklausomai nuo darbų kiekio, pluša nuo trisdešimties iki penkiasdešimties darbuotojų. Nerijus žino, kur slypi jo sėkmės paslaptis: kaina tokia pati, kokią siūlo švedų statybininkai, o kokybė – nepriekaištinga. Be statybų, vyras turi ir dar keletą verslų.
Daugybei lietuvių dirbti pas Nerijų – siekiamybė. Kalbos, kad darbo sąlygos ten idealios, pasklido labai greitai. Į įmonės elektroninį paštą kasdien plūsta gyvenimo aprašymai.
Lietuvis verslininkas stengiasi, kad žmonės dirbtų ne tik dėl pinigų. Jau ne vieną kartą jo darbuotojai nemokamai atostogavo šiltuose kraštuose. O šįmet pailsėti keliaus trys geriausieji. Be to, jis stengiasi būti ne griežtu viršininku, o draugu, į kurį nebaisu kreiptis iškilus problemoms ar kartu pasidžiaugti pasiekimais.
Tiesa, reikalavimus Nerijus kelia didelius: jo darbuotojai užduotis atlieka nepriekaištingai. O jei ne, žino, kad karjera šioje firmoje – ne jiems.
Sakydamas, kad pradėjo nuo nulio, Nerijus tikrai neperdeda. Penkiese vieno kambario bute, su smurtaujančiu patėviu ir mintimi, kad rytoj gali nebūti, ką valgyti, – sunku patikėti, bet taip prabėgo šio verslininko vaikystė Jurbarke. Mama už juokingą algą dirbo keramikos fabrike, o grįžusi nuo vyro gaudavo į kaulus. Nerijus pažadėjo sau, kad jo ateitis bus kitokia. Net nesulaukęs pilnametystės pradėjo taisyti automobilius. Ir sukosi, kaip galėjo, kad nebūtų dar viena alkana burna savo mamos namuose.
Visas mūsų gyvenimas buvo vienas didelis vargas
„Visas mūsų gyvenimas buvo vienas didelis vargas“, – prisimena Švedijoje praturtėjęs lietuvis. Tačiau jo pradžia užsienyje – ne ką lengvesnė.
„Buvo mintis vasarą mėnesį laiko padirbti Švedijoje, užsidirbti truputį pinigų. Nes tuo metu visi ten važiavo braškių skinti ir pan. Man kilo mintis nuvažiuoti užsidirbti ir grįžti atgal į Lietuvą“, – „Emigrantams“ pasakoja pašnekovas.
Nerijui tada buvo dvidešimt. Jo draugams – irgi panašiai. Nors apie Švediją vaikinai žinojo mažai, pakako minties, kad ten labai didžiulės algos. Planas buvo toks: užsidirbsime pinigų, parsivešime į Lietuvą ir pradėsime verslą.
Keturios paros – be cento kišenėje
Tam, kad Nerijus Švedijoje atsistotų ant kojų, prireikė keleto metų, o ligi tol reikėjo tenkintis trupiniais ir netgi badauti.
Darbo lietuviai svečioje šalyje ieškojo keturias paras. Tai – vienos sunkiausių akimirkų Nerijaus gyvenime. Dabar keletą verslų Švedijoje turintis vyras pats negali patikėti, kokius didelius sunkumus ištvėrė.
„Keturias paras be cento kišenėje. Miegojom prie jūros, ten darėmės valgyti, kiek buvom įsidėję: truputį mėsos, šprotų, silkės“, – LRT Televizijos laidai „Emigrantai“ pasakoja Nerijus.
Deja, iš Lietuvos atsivežtos atsargos, kad ir kaip atsakingai skirstomos, greitai baigėsi.
Keturias paras be cento kišenėje. Miegojom prie jūros, ten darėmės valgyti, kiek buvom įsidėję: truputį mėsos, šprotų, silkės
„Neliko maisto, keturios paros praėjo, ir viskas. Jau norėjome grįžti į Lietuvą, bet neturėjome pinigų. Nenuleidome rankų, važiavome tolyn ir radome pas vieną ūkininką [darbo]“, – sako vyras.
Alkani, purvini, pervargę – prie ūkininko durų lietuviai atrodė kaip benamiai. Vis dėlto švedas nusprendė nelaimėlius priimti.
„Pas tą ūkininką apsistojome, jis davė šiokio tokio darbo – iš skaldos žolę ravėti. Keturias dienas ravėjome keturiese žolę, ir jis mums sumokėjo 500 kronų. Na, čia buvo skaudžiai“, – prisimena pašnekovas.
Kai atsirandi prie kažkieno durų neturėdamas nei valgyti, nei kur išsimiegoti, naivu būtų tikėtis didelio atlyginimo. Bet lietuviai nenuleido rankų.
„Aš pasilikau pas ūkininką, padėdavau jam dirbti su traktoriais, prie gyvulių, remontuoti mašinas. O kiti trys važiuodavo darbo ieškoti kitur, nes ūkininkas tiek darbo visiems neturėjo“, – „Emigrantams“ sako Nerijus.
Labiausiai padėjo ne iš gero gyvenimo Lietuvoje išmokti darbai. Švedas ūkininkas nustebo pamatęs, kaip gerai ir greitai lietuviai sugeba remontuoti automobilius. Jis surasdavo klientų, kurių vis daugėjo. Tačiau turtais tada dar tikrai nekvepėjo.
Nerijus žino pinigų vertę. Dabar sau leisti jis gali praktiškai viską. O emigracijos pradžioje taupė net maistui.
„Švedijoje nepirkome mėsos, nes buvo per brangu. Jokio alkoholio, net alaus, vien tik pigus maistas“, – pasakoja verslininkas.
Gavo dovanų namą
Pas tą patį ūkininką Nerijus išdirbo penkerius metus. O draugai neatlaikė emigracijos iššūkių – visi grįžo į Lietuvą.
„Darydavau viską, ko tik paprašydavo“, – prisimena vyras. Jis rūpinosi gyvuliais, remontavo traktorius ir toliau taisė automobilius. Nuo to Nerijus ir pradėjo statybų verslą, kuris sėkmingai plečiasi iki šiol.
„Iš miestelio atvažiavo vienas žmogus ir sako: gal tu man gali padaryti namą ant ratų. Aš jam padėjau. Po to jis sako: ką tu veiki pas tą ūkininką, tau reikėtų kažkuo daugiau užsiimti. Tada jis man surado darbą statybinių prekių parduotuvėje. Ten aš dirbau ūkvedžiu: ir sunkvežimį vairavau, ir lentas nešiojau“, – sako pašnekovas.
Naują darbą lietuviui suradęs švedas vieną dieną atėjo atsiskaityti už puikiai pastatytą namą ant ratų. O Nerijus atsakė tai, ko niekas nesitikėjo.
„Sakau: ne, nereikia, nes tu man padėjai darbą susirasti. O jis sako: jeigu tu šitaip, tai aš tau kitaip padėsiu“, – prisimena Nerijus.
Tam žmogui šios istorijos herojus dėkingas iki šiol. Pasakęs, kad „padės kitaip“, jis lietuviui praktiškai dovanojo naują gyvenimą.
„Jis nupirko man namą. Sako: aš tau jį nupirksiu, jeigu pažadėsi, kad tvarkysies jį. O jis mane pažinojo gal tik pusę metų“, – pabrėžia verslininkas.
Naujas darbas, namas, kuris gal ir nebuvo geriausios būklės, tačiau nuosavas, – tai leido judėti į priekį.
„Po to aš grąžinau jam tuos pinigus“, – tikina Nerijus.
Šalia padovanoto namo dabar jau stovi kitas – trijų šimtų kvadratų, su erdviais kambariais, sporto sale, vyno rūsiu, didžiule terasa bei keletu brangių automobilių kieme. Nerijus samdo namų tvarkytoją. Ką tik vaikelį pagimdžiusiai jo draugei būtų sunku prižiūrėti tokį didelį plotą. O pats Nerijus daug dirba.
„Pamačiau, kad man patinka statyti. Kai įsidarbinau parduotuvėje, iš karto gaudavau nedidelį atlyginimą, bet pamaniau, jeigu pasistatyčiau garažą, dar uždirbčiau pinigų, nes mašinas sugebėdavau remontuoti. Ta firma padėjo man garažą pasistatyti. Aš ten uždirbdavau pinigus ir dar lygiai tiek pat uždirbdavau vakarais dirbdamas po darbo“, – sako Nerijus.
Dar dirbdamas parduotuvėje, jis atsidarė savo statybų firmą. Jo tikslas buvo nė vieno kliento nepalikti nepatenkinto.
Šiandien turi viską, ko reikia
Pašnekovas nesitikėjo, kad, pradėjus verslą, pinigai ims kristi iš dangaus. Jis žinojo: viskas šiame pasaulyje gaunama už sunkų darbą. Ir tik tada, kai dirbi, aplanko sėkmė.
Atsikeldavau 4 val. ryte, važiuodavom į Stokholmą, dirbdavom, po to grįždavom apie kokią 6 val. vakare namo. Tada dar eidavau popierių tvarkyti. Ir taip dejus metus dirbau pats
„Atsikeldavau 4 val. ryte, važiuodavom į Stokholmą, dirbdavom, po to grįždavom apie kokią 6 val. vakare namo. Tada dar eidavau popierių tvarkyti. Ir taip dvejus metus dirbau pats. Pastebėjo žmonės, kad sugebame dirbti, kad parduodame kokybę“, – tikina pašnekovas.
Purvini batai, alkoholio kvapas, netvarka ir keiksmažodžiai – taip neretai įsivaizduojame statybininkus. Nerijui priklausančioje firmoje to nepamatysite. Geri automobiliai, brangūs įrankiai, apranga su įmonės atributika. Jokių muštynių ar nesutarimų. Darbuotojai prižiūrimi. Pavyzdžiui, kiekviename automobilyje įtaisyti prietaisai, rodantys buvimo koordinates, kad žmonės darbo metu negaištų laiko kitiems reikalams. Biuras irgi atrodo nepriekaištingai.
Apie Nerijų jau rašė ir Švedijos laikraščiai, reportažus rodė televizijos. „Visi žino, kas toks yra Nero“, – sako Nerijus. Vyras neslepia: jis didžiuojasi, kad visa tai sukūrė pats.
Nerijus – laimingas. Jis daug šypsosi ir maloniai bendrauja. „Jeigu elgsiesi kaip juodadarbis, ir būsi juodadarbis“, – sako vyras, kuris neturėjo nieko. Dabar jis – savo paties sėkmės istorijos herojus.
„Šiandien aš turiu beveik viską, ko man reikia, – šeimą, namus, darbą, gerus draugus. Ir yra galimybės toliau plėstis, bet aš noriu truputį „pristabdyti“, daugiau skirti laiko šeimai. Nes kartais jaučiu, kad per daug dirbu“, – LRT televizijos laidai „Emigrantai“ sako Nerijus.
