Anonimiškai situaciją pristačiusi mergina situacijos neabsoliutina, tačiau ragina tėvus pačius pasidomėti, ką už sumokėtus pinigus privačiuose darželiuose iš tiesų gauna vaikai. Žemiau dalinamės visu įrašu.
„Tai – trečia diena gyvenime, kai dirbu auklėtoja. Esu palikta vienui viena su dvidešimt penkiais vaikais. Negavau jokių apmokymų, spėjau tik dvi dienas stebėti, kaip dirba kita auklėtoja.
Po pietų miego direktorės paliepimu su visa vaikų „chebra“ išeiname į kiemą. Vaiko pasiimti ateina pirmoji mama, kuri, žinoma, nori su manimi nuodugniai apkalbėti, kaip jos vienturčiui šiandien sekėsi darželyje.
Kol kalbamės, vienas iš vaikų nukrenta, užsigauna ir ima klykti, matau, kad jam bėga kraujas, kiti trys berniukai puola smarkiai muštis, viena mergaitė susiplėšo kelnes, o dalies vaikų apskritai nebematau periferijoje. Mano alga – 400 eurų, aš esu atsakinga už šių vaikų gyvybes, sveikatą ir psichologinę gerovę.
Į darželį dirbti atėjau iškart baigusi menų studijas. Tai buvo sąmoningas sprendimas – jau daug metų svajojau kurti vaikams, tad norėjau geriau juos pažinti, be to, po chaotiškų mokslų troškau pastovumo. Turėjau ir naivių tikslų – svajojau kūrybiškai ugdyti vaikus, pratinti juos prie skaitymo, kultūros, platesnio pasaulio suvokimo.
Peržiūrėjusi skelbimus, supratau, kad auklėtojų kritiškai trūksta. Vien sostinėje jų buvo ieškoma arti šimto. Kone visuose skelbimuose įvardintas privalumas – kūrybiškumas. Kaip tik man, pagalvojau.
Gavau nemažai laiškų su kvietimais, tad galėjau sau leisti rinktis. Pasirinkau darželį, kurio vertybės buvo artimos manosioms (bent jau taip skelbė internetinė svetainė).
Atėjus į pokalbį, pasitiko moterys perdėtai maloniomis šypsenomis. Man buvo užduoti du trys klausimai (kur mokiausi, ką veikiu dabar) ir... viskas! Be jokio pasibandymo ar apmokymų buvo duota darbo sutartis.
Dabar man tai atrodo neįtikėtina – neturinčiai jokios darbo su vaikais patirties, nepažįstamai, nerekomenduotai merginai patyrusi darželio direktorė (mama) patikėjo beveik tris dešimtis vaikų.
Prieš pirmąją darbo dieną jaudinausi. Įsivaizdavau, kaip atėjusi statysiu su vaikais spektakliukus, skaitysiu knygas, mokysiu įvairiausių vaizduotę lavinančių žaidimų, siūlysiu kitoms auklėtojoms įvairias naujoves. Ko gero, akivaizdu, kad realybė visai kitokia.
Pradėsiu nuo dienotvarkės: tūla auklėtoja turi atrakinti darželio duris 7 valandą ryto. Neretai atėjus pasitinka prie durų jau nekantriai trypčiojantys tėvai. Kuris nors vaikas verkia, klykia, draskosi, tėvas jį įstumia pro duris ir sprunka. Vaikas bando vytis, su kojinėmis lekia sniegu...
Įsivaizdavau, kaip atėjusi statysiu su vaikais spektakliukus, skaitysiu knygas, mokysiu įvairiausių vaizduotę lavinančių žaidimų. Ko gero, akivaizdu, kad realybė visai kitokia.
Aš bėgu iš paskos, tačiau tai reiškia, kad viduje be priežiūros liko visi kiti vaikai. Šiaip ne taip susitvarkius ateina laikas ruošti pusryčius. Taip, taip, išgirdote teisingai, darželyje, kuriame aš dirbau, ryte atėjusi auklėtoja ne tik viena pasitinka ir prižiūri vaikus, bet ir ruošia jiems pusryčius – verda košę ir arbatą.
Neslėpsiu – dirbau privačiame darželyje, už kurį tėvai pakloja tikrai solidžias sumas, tačiau pusryčiams vaikai gaudavo pigiausio prekinio ženklo košę, o vakarienei – to paties ženklo makaronus. Be jokių prieskonių ir daržovių!
Pietums direktorė, visgi, leisdavo sau „paišlaidauti“ ir užsakydavo maistą iš tiekėjų. Jei vaikų dvidešimt, maisto porcijų užsakoma penkiolika. Juk reikia taupyti... vaikų sąskaita. Į sriubos katilą pripilama tiek vandens, kad ši netenka bet kokio skonio, o antro patiekalo vos užtenka. Auklėtojos valgyti negauna. Žinoma, galima atsinešti savo maisto, bet kada jį suvartoti, kai turi „aptarnauti“ dvidešimt penkis vaikus?!
Dieną dirbama dviese. Kalbos apie kūrybiškas veiklas net negali būti, nes yra svarbesnių užduočių. Pavyzdžiui, nuotraukos feisbukui ir tėvams. Jeigu jūs galvojate, kad tos šviesios, šypsenomis užpildytos nuotraukos darželių socialiniuose tinkluose atspindi realybę, smarkiai klystate.
Tas nuotraukas mes praktiškai surežisuodavome. Jokie keturmečiai nemoka prie stalo sėdėti tvarkingai rankoje laikydami teptukus. Tačiau būtent tokių vaizdelių norėjo direktorė. Todėl netgi užduotėlės, kurias duodavome vaikams, būdavo parenkamos pagal tai, kas įspūdingiau atrodys nuotraukoje. Dabar jau net gėda tai rašyti.
Tai buvo mano pirmasis darbas. Buvau naivi, bijojau pastovėti už save, bet be proto pamilau vaikus, su kuriais dirbau, tad buvau pasiryžusi paminti savo principus ir poreikius dėl mažųjų gerovės.
Jeigu galvojate, kad nekokybišką laiką darželyje vaikams kompensuoja tėvai, tai galvokite dar kartą. Žinoma, pažinau nuostabių, atsidavusių tėčių ir mamų, bet mačiau ir tokių situacijų, po kurių norėjosi užsidaryti tualete ir verkti. Direktorė, pamačiusi mano jautrumą, ėmė smarkiai manimi naudotis.
„Brangioji, mieloji, tu tokia gera... Susirgo auklėtoja, padirbki šiandien visą darbo dieną, išgelbėsi vaikus...“
Visa darbo diena – nuo 7 val. ryto iki 18 val. vakaro. VIENUOLIKA VALANDŲ. VIENAI. SU DVIDEŠIMT AR NET TRISDEŠIMT VAIKŲ. Priminsiu, kad mano alga buvo 400 eurų.
Tokių darbo dienų turėjau bent kelias dešimtis. Nekalbu apie pavadavimus kituose darželio padaliniuose... Kartą teko pavaduoti auklėtoją lopšelyje. Mane paliko vieną su vienerių metų vaikais.
Gyvenime nebuvau keitusi pamperso... Per metus laiko iš direktorės neišgirdau nei vieno „ačiū“, o apie algos pakėlimą net nesvajojau.
Galėtumėte sakyti – pati kalta, už save nekovojo. Ko gero, taip. Visgi man baisiausia, kokie šioje situacijoje nuskriausti vaikai. Jie valgo prastą maistą, nėra ruošiami mokyklai, su jais neužsiimama (nes auklėtojos paprasčiausiai nespėja). Juk jei lieki viena, vienintelis dalykas, kurį gali daryti, tai stebėti, kad vaikai liktų gyvi.
Juk jei lieki viena, vienintelis dalykas, kurį gali daryti, tai stebėti, kad vaikai liktų gyvi.
Žinoma, mano patirtis apsiriboja vienu privačiu darželiu, tačiau galiu lažintis, kad tokių situacijų pasitaiko ir kitose įstaigose, panašių istorijų esu girdėjusi ir iš kituose darželiuose dirbančių kolegių.
Deja, darželių vadovams nereikia kūrybingų žmonių. Jiems reikia naivių, arti pasiryžusių jaunuolių arba nuolankių vyresnio amžiaus moterų. Svarbu, kad vaikai „nenusilaužtų galvos“ ir nestūgautų, o ne, kad išmoktų mąstyti ar kurti. Ne tik mokyklos naikina vaikų fantaziją. Viskas prasideda nuo darželių.“
Originalų autorės įrašą skaitykite feisbuko puslapyje „Kūrybingas vaikas“.
