„Kalbėdami apie prostituciją, neabejotinai kalbame ir apie prekybą vaikais arba suaugusiais žmonėmis. Tai – du negatyvūs reiškiniai, kurie betarpiškai susiję. Tik pats padarinys, kad prekiaujama žmonėmis kaip prekiaujama daiktu, galbūt mūsų visuomenėje dar nėra taip išviešintas. Žmonės nesuvokia, kad tai realiai vyksta. Prostitucija tėra priedanga, o pats negatyvus reiškinys, sukeliantis pasekmes, yra prekyba žmonėmis, vaikais“, – atkreipia dėmesį A. Gutauskas.
Teisėjas: pareigūnai neapmokyti nustatyti seksualinių nusikaltimų aukų
Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorės Odetos Tarvydienės teigimu, ypatingi atvejai užfiksuojami ne tik Švėkšnos specialiojo ugdymo mokykloje, kaip gali atrodyti pastaruoju metu, bet ir kitose institucijose.
Pasak specialistės, Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba apie tokius atvejus informaciją gauna iš vaiko teisių apsaugos skyrių. Vien per 2014 m. buvo užfiksuota daugiau kaip 100 ypatingų atvejų. „Ypatingas atvejis yra toks, kai kitų asmenų veiksmais padaroma žala vaikui: sveikatos sužalojimai, seksualinis tvirkinimas ar panašus veiksmas“, – paaiškina O. Tarvydienė.
A. Gutauskas pastebi, kad įvykis Švėkšnos centre rodo, jog mechanizmas, atsakingas už specialios priežiūros reikalaujančių vaikų auklėjimą, veikia netinkamai. Be to, Lietuvos pareigūnai net ir kitais atvejais negeba nustatyti seksualinio išnaudojimo aukų ir jų deramai apklausti.
„Tai dažnai yra latentinės veikos. Mūsų pareigūnai nevisai gerai apmokyti atpažinti tokius atvejus, kai vaikai yra patyrę seksualinę prievartą, išnaudojami prostitucijai. Tokio pobūdžio bylose sunkumas tas, kad dažnai pirminės aukų, vaikų ar nepilnamečių, apklausos yra labai silpnos“ – sako A. Gutauskas.
Ekspertė: tyrėjai nesinaudoja įstatymų suteikiamomis galimybėmis
Yra atliekamos vaikų apklausos. Ar vaikai yra tinkamai atstovaujami ikiteisminio tyrimo metu? Ar tyrėjai neturėtų kelti klausimo, ar ikiteisminio tyrimo metu įstaigos, kuriose tie atvejai įvyko, negali atstovauti vaikų apklausose? Tai nėra vienetinis atvejis, – tvirtina O. Tarvydienė.
Teisėjas A. Gutauskas prideda, kad po netinkamai atliktų apklausų, nustatyti, ar vaikas iš tiesų patyrė seksualinę prievartą, buvo išnaudojamas, sunku. Todėl teisėjui dažnai tenka laviruoti tarp vaiko pasakojimo, eksperto išvados ir savo vidinio įsitikinimo tokioje byloje.
A. Gutauskui antrina ir O. Tarvydienė, sakydama, kad Lietuvoje trūksta komandinio darbo ir supratimo. Jos nuomone, kiekviena institucija veikia savo kompetencijos ribose ir nesidalina informacija su kitomis, todėl tai apsunkina panašių bylų tyrimą. O. Tarvydienė pateikia pavyzdį, kad seksualinio išnaudojimo ar panašiais atvejais vaiką dažnai atstovauja įstaiga, kurioje vaikas nukentėjo.
„Yra atliekamos vaikų apklausos. Ar vaikai yra tinkamai atstovaujami ikiteisminio tyrimo metu? Ar tyrėjai neturėtų kelti klausimo, ar ikiteisminio tyrimo metu įstaigos, kuriose tie atvejai įvyko, negali atstovauti vaikų apklausose? Tai nėra vienetinis atvejis“, – tvirtina O. Tarvydienė.
Jos teigimu, pagal teisės aktus ikiteisminio tyrimo tyrėjas arba prokuroras savo nuožiūra priima sprendimą, ar į apklausas kviesti vaiko teisių tarnybos specialistus arba psichologus, kurie padėtų atlikti apklausą. Anot specialistės, tai dažnai nėra padaroma.
A. Gutauskas pabrėžia, kad nepilnamečiai nėra maži suaugę, todėl jiems turėtų būti skiriamas ypatingas dėmesys nuo pat ikiteisminio tyrimo. Jis spėja, kad tyrėjai dažnai nepasinaudoja įstatymuose numatyta galimybe į apklausą pakviesti vaiko teisių tarnybos specialistą ar psichologą, nes taip tiesiog yra paprasčiau.
„Daug paprasčiau apklausti nepilnametį ar mažametį, nedalyvaujant specialistams, kuriuos numato įstatymas. Toks įstatymų nesilaikymas veda prie aklavietės. Žinoma, tikėtis kokybiško ikiteisminio tyrimo vargu ar galima“, – sako Aukščiausiojo Teismo teisėjas.
Seksualinių nusikaltimų daugės?
Anot A. Gutausko, žmonių pardavinėjimo ir prostitucijos veikos dažnai yra užslėptos. Dauguma aukų nesikreipia pagalbos, todėl tiksliai nežinoma, kiek jų gali būti. Nepaisant to, teisėjo teigimu, dėl veikos specifikos, jos mastai yra nedideli.
„Mastas nėra labai didelis, nes tos veikos yra specifinės, ypač turint omenyje, kad daug tokių nusikaltimų padaroma tarp asmenų, kurie vieni kitus pažįsta: šeimose, tarp sugyventinių ir vaikų. Tai yra tikrai latentinio pobūdžio veikos“, – aiškina A. Gutauskas.
Kalbėdami apie prostituciją, neabejotinai kalbame ir apie prekybą vaikais arba suaugusiais žmonėmis. Tai – du negatyvūs reiškiniai, kurie betarpiškai susiję, tik pats padarinys, kad prekiaujama žmonėmis kaip prekiaujama daiktu, galbūt mūsų visuomenėje dar nėra taip išviešintas.
Jis priduria, kad su seksualiniais nusikaltimais susijusių veikų vis dėlto daugėja. Be to, tikėtina, kad ateityje jų daugės. Pasak teisėjo, taip gali būti ir dėl to, kad tokių veikų bus daugiau užfiksuojama, aukos nebijos kreiptis pagalbos ir ekspertai turės geresnes galimybes nustatyti, ar nusikalstama veika tikrai buvo vykdoma.
„Kalbėdami apie prostituciją, neabejotinai kalbame ir apie prekybą vaikais arba suaugusiais žmonėmis. Tai – du negatyvūs reiškiniai, kurie betarpiškai susiję, tik pats padarinys, kad prekiaujama žmonėmis kaip prekiaujama daiktu, galbūt mūsų visuomenėje dar nėra taip išviešintas. Žmonės nesuvokia, kad tai vyksta realiai. Prostitucija tėra priedanga, o pats negatyvus reiškinys, sukeliantis pasekmes, yra prekyba žmonėmis, vaikais“, – atkreipia dėmesį A. Gutauskas.
Specialių poreikių vaikai turi būti ugdymo specialiose įstaigose
Ekspertai neabejoja – reikia imtis priemonių, kad tokių nusikaltimų būtų išvengta. Todėl specialių poreikių turinčius vaikus būtina apgyvendinti kuo mažiau vaikų turinčiuose centruose. Be to, būtina pasirūpinti, kad jie gautų reikiamą pagalbą.
„Pagalbos prieinamumą labiau matome popieriuje, negu realiai įgyvendintą“, – atkreipia dėmesį Lietuvos „Carito“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė Kristina Mišinienė. Jos teigimu, dažnai nemokamos psichologo paslaugos teikiamos tik mokyklose, tačiau patys vaikai ten dirbančiais specialistais nepasitiki ir nedrįsta pas juos lankytis, o kitų psichologų paslaugos dažnai būna brangios.
„Vaikų psichinė sveikata, kaip ir Lietuvos visuomenės psichinė sveikata, smarkiai blogėja. Specialių poreikių vaikai turi augti kaip įmanoma mažesnėse įstaigose su specializuotomis paslaugomis. Jeigu turime vaikus, kurie turi mokymosi problemų, tai įstaigos ir turėtų būti tokio pobūdžio“, – K. Mišinienei antrina O. Tarvydienė.
