Apie tai, kad aptikti A.Ramanausko-Vanago palaikai, paskelbė Vilniaus universiteto archeologai.
Plačiau skaitykite: Vilniuje praėjusią savaitę rasti partizanų vado A.Ramanausko-Vanago palaikai
„Šita žinia mane labai sujaudino, nors aš tikrai siekiau ir ieškojau, ir turėjau viltį, kad kada nors tikrai turėsiu kapą, nes jau gyvo tikrai nebepamatysiu niekada. Bet turėsiu kapą, kuris bus pašventintas, kur tėvelis bus palaidotas kaip krikščionis, kaip žmogus. Kai gavau tą žinią, ji atnešė nevienareikšmę didelę emociją“, – susijaudinusi 15min sakė garsiojo partizano duktė.
Tikėjau, kad turėsiu kapą, kuris bus pašventintas, kur tėvelis bus palaidotas kaip krikščionis, kaip žmogus, – sakė A.Ramanauskaitė-Skokauskienė.
Ji sako pajutusi ir tai, kad jos viltis atrasti tėvo palaikus išsipildė, ir didelį skausmą: „Žinau, kaip jis toje duobėje atsidūrė, kas su juo iki to laiko buvo daroma. Nors teoriškai aš tą žinau jau seniai, bet vėl sukilo tas skausmas, tie išgyvenimai. Nuo to niekur nesidėsi, tai turbūt yra natūralu, bet kad rasti jo palaikai, yra gera žinia.“
A.Ramanauskaitė-Skokauskienė prisimena, kad jos tėvai buvo tikintys žmonės, todėl tikrai turėtų būti palaidoti, kaip priklauso krikščionims, jai tai labai svarbu.
„Visą laiką turėjau viltį, būdavo signalų, atsirasdavo kažkokie žmonės, kažką norėdavo pasakyti, važiuodavau ir didelį kelią, visada ieškojau galimybių kažką sužinoti apie tą užkasimo vietą, tačiau ilgai nebuvo teigiamų rezultatų. O dabar surasta, tai yra faktas“, – kalbėjo A.Ramanausko-Vanago dukra, kurios mama Birutė Mažeikaitė-Ramanauskienė taip pat buvo partizanė.
Apie tai, kur jos tėvas galėtų būti palaidotas, A.Ramanauskaitė-Skokauskienė sako dabar negalvojanti, esą pirmiausia leis emocijoms nurimti. „Dabar svarbiausia, kad rasti palaikai, o nusiraminus galima bus pasvarstyti. Ne vieną kartą įsivaizdavau vienaip kitaip ir iš tikrųjų nieko nenorėčiau detalizuoti“, – sakė ji.
Moteris teigė, kad paskelbus žinią apie surastus jos tėvelio palaikus ji sulaukianti daugybės skambučių, jaučianti žmonių palaikymą. „Jis mano tėvelis, bet ir Lietuvai neeilinis žmogus. Buvo to rūpesčio, dėmesio. Pagal tai, kaip žmonės skambina, džiaugiasi ta žinia, man ir užuojautą reiškia, ir patys žino, kad ši žinia man svarbi, jaučiu tą buvimą žmonių su manim kartu, o tuo pačiu ir su tėvelio atmintimi. Tai man svarbu, teikia stiprybės, kad neužmirštami tie dalykai, kurie buvo daryti dėl Lietuvos, Lietuvos laisvės, ta kova vertinama kitų žmonių. Tai man irgi svarbu“, – kalbėjo A.Ramanauskaitė-Skokauskienė.
Auksutės tėvai A.Ramanauskas-Vanagas ir Birutė Mažeikaitė-Vanda susituokė 1945 m. spalio 7 d. Nedingės (Nedzingės) bažnyčioje naktį. Abu sutuoktiniai buvo išduoti ir suimti 1956 m. spalio 12 d. A.Ramanauskas-Vanagas buvo sadistiškai kankinamas ir 1957 m. lapkričio 29 d. sušaudytas mirtininkų kameroje, o Birutė Ramanauskienė atsidūrė Kemerove, griežtojo režimo lageryje, į Lietuvą grįžo 1960 m., buvo persekiojama, negalėjo įsidarbinti. B.Mažeikaitė mirė 1996 m. kovo 19 d., palaidota Kaune, Romainių kapinėse.
