Specialiame Seimo rinkimams skirtame interviu cikle „Už ką balsuoti?“ kviečiame susipažinti su Laisvės partijos pirmininke, parlamentare Aušrine Armonaite.
– Keliate savo kandidatūrą Pasaulio lietuvių vienmandatėje apygardoje. Ką turite bendro su emigrantais?
– Man atrodo, kad mes visi turime labai daug bendro. Mums nereikia skirstyti, ar tas, kuris čia gyvena, ar tas, kuris buvo emigravęs, ar yra emigravęs... Man atrodo, mums reikia daugiau tos vienybės.
Pasaulio lietuvių apygardos atsiradimas kiekvienam, nesvarbu, kur tu gyveni, duoda galimybę dalyvauti savo valstybės gyvenime. Kai kūrėme Laisvės partiją, narius subūrėme iš įvairiausių pasaulio kraštų – nuo Malaizijos iki Vankuverio, nuo Kuveito iki San Francisko.
Akivaizdu, kad mums reikia ne tik lokaliai veikti, bet ir matyti globaliai.
Todėl keliu ten savo kandidatūrą.
Na, visų pirma, to nebus.
– Jei išsipildys pesimistinis scenarijus ir į Seimą jūs pateksite viena arba su vienu ar dviem bendražygiais. Ketveri metai Mišrioje Seimo narių grupėje – gal kiek grubiai nuskambės, bet kokia prasmė?
– Na, visų pirma, to nebus. Prasmė yra suburti komandą, suburti laisvės liberalią partiją ir drąsiai eiti į rinkimus visiškai pasitikint, kad mus supras žmonės, nes yra žmonių Lietuvoje, kurie gyvena užsienyje ir nori pokyčių čia, Lietuvoje. Pozityvių, liberalių pokyčių. Aš pasitikiu ir mūsų jėgomis, ir mūsų komandos jėgomis, o taip pat ir Lietuvos žmonėmis.
– Iš Liberalų sąjūdžio išėjote trenkusi durimis, tada jūsų santykiai tikrai buvo įtempti. Kokie dabar santykiai su buvusiais bendražygiais?
– Na, mes visą laiką mandagiai bendravome ir su Eugenijumi Gentvilu ir su kitais.
Aš tikiuosi, kad esame vakarietiška, civilizuota valstybė, kur nesame tarpusavyje politikai taip susipykę, kad nepasisveikintume ar nepapietautume kartu. Man atrodo, kad yra svarbu išlaikyti tą žmogišką, mandagų, dalykišką santykį ir aš tai vertinu.
– Ar turite tarp politikų draugų?
– Geras klausimas. Laisvės partijoje mes esame bendražygiai, bet daugeliu atvejų – ir bičiuliai. Yra žmonių, kuriuos pažįstu nuo vienuolikos metų, tad galima pasakyti, kad – taip, yra, bet dabartiniame Seime artimų draugų – ne.
– Jūsų vyras Edgaras Stanišauskas buvo Artūro Zuoko bendražygis, jis ir Jono Meko fondui vadovavo, iš kurio pasitraukė tik visai neseniai. Ar sutampa jūsų politinės pažiūros?
– Na, iš tiesų Edgaras dirbo su Jono Meko įamžinimu, su „Fluxus ministerija“, kultūriniais projektais, kartu ten ir Artūro Zuoko dalyvavimas buvo labai ryškus. Tai – jo profesiniai pasirinkimai. Mes niekada neturėjome politinių pažiūrų skirtumų – susipažinome mes su Edgaru „Liberaliame jaunime“. Mes jau buvome tokioje organizacijoje, bendruomenėje, kuri labai panašiai mato dalykus.
Aš, tiesą sakant, noriu labai pasidžiaugti, kad ne visoms moterims taip pasiseka politikoje, kad jų antrosios pusės jas skatina, konsultuoja, padeda, kartais net pastumia. Aš tai turiu ir, man atrodo, iš dalies mums dėl to ir pasisakė labai sklandžiai ir partiją įkurti ir toliau man politinę veiklą vykdyti. Aš labai vertinu Edgaro palaikymą.
– Bet jis ir pats turėjo politinių ambicijų, tačiau jo nėra jūsų partijoje, jo nebėra su A.Zuoku.
– Jis yra mūsų partijos narys. Kas žino, gal kada nors ir kandidatuos į kokią savivaldą, jam labai rūpi tie dalykai.
– O kodėl nekandidatuoja dabar?
– Dabar yra kitų profesinių pasirinkimų – visiškai naujas puslapis atverstas.
– Gal galite išduoti, ką jis dabar veikia?
– Tegul pats gal pasako. Bet tai susiję su tarptautinėmis organizacijomis.
– Oponentai jus ir jūsų partijos atstovus kritikuoja, kad jums neva tik geras laikas rūpi, neva esat žmonės be vertybių. Kas jums yra vertybės, kokios jos?
– Man atrodo, kad mes esame nuosekliausia ir labiausiai vertybinė organizacija iš partijų Lietuvoje. Mes atstovaujame klasikines liberalizmo idėjas, laisvės idėjas ir nedarome tam išlygų.
Jei ekonominė laisvė yra laisvė žmogui veikti, sukurti darbo vietą sau ir kitam, sukurti kažką naujo, mes manome, kad valdžia turi sudaryti tam sąlygas ir aiškias taisykles.
Bet ne riboti, bausti, trukdyti.
Žmogus turi turėti galimybę būti toks, koks jis yra.
Jei kalbame apie žmogaus teises, mes sakome, kad žmogus turi turėti galimybę būti toks, koks jis yra, kad jam neaiškintų, kokį jis šeimos gyvenimą turi gyventi. Jei jis yra senyvo amžiaus, turi negalią – jis būtų lygiavertis švietimo ir ekonomikos dalyvis.
Man atrodo, kad mes labai nuosekliai žiūrime į politines idėjas, manome, kad laisvė yra nedaloma. Aš nežinau tokios kitos politinės organizacijos Lietuvoje.
– Koks jūsų santykis su religija?
– Liberalus santykis, aš manau, kad kiekvienas žmogus turi sąžinės laisvę ir religinės bendruomenės daro labai daug gero mūsų valstybėje suburdamos žmones, padėdamos tiems, kurie stokoja.
Politikai turėtų kažkaip susiturėti, jeigu jie yra aršiai tikintys ir suprasti, kad galbūt yra kitokių žmonių.
Aš tik manau, kad nereikia religinėmis pažiūromis grįsti politinių sprendimų ir politikai turėtų kažkaip susiturėti, jeigu jie yra aršiai tikintys ir suprasti, kad galbūt yra kitokių žmonių.
– Anksčiau žaidėte krepšinį, ką dabar žaidžiate? Kaip išsikraunate?
– Ir dabar mielai pažaisčiau krepšinį, bet turiu nedidelę traumą. Važinėju dviračiu, bendraujame su draugais, anksčiau žaidžiau kompiuterinius žaidimus, dabar to jau mažiau darau.
Groju fortepijonu – per pandemiją atnaujinau tuos įgūdžius, daugiau kaip dešimt metų negrojau, nors esu baigusi muzikos mokyklą. Psichologiškai norėjosi naujos erdvės – ne politinės, ne pandeminės, todėl grįžau prie muzikos ir džiaugiuosi, kad pandemija gerus dalykus į gyvenimą sugrąžino.
– Kokią muziką klausote?
– Mano „Spotify“ galima rasti ir dramenbeiso, ir popso ir hiphopo ir klasikos ir modernios klasikos, jei galima taip pasakyti. Man muzika labai svarbi, nes ji gali tave suprogramuoti pozityviam nusiteikimui, kurio kartais labai trūksta ypač politikoje, kai esi apsuptas – kol kas, ne bendraminčių. Turiu omenyje Seimą.
– Na, ir, matyt, visiems įdomiausias klausimas – ar yra A.Armonaitė bandžiusi rūkyti „žolės“.
– Manęs jau daug kas klausė to klausimo – ir žurnalistai, ir Seimo salėje tardė. Taip, esu. Ir galvoju, kad tie, kurie čia apsimeta, kad ne, to nėra gyvenime darę, nežinau, kodėl jie meluoja.
– Kas čia tokie?
– Na, yra žmonių. Suprantu, kad gal nedrąsu, Baudžiamasis kodeksas Lietuvoje galioja, persekiojimas yra. Bet yra laisvų šalių, kuriose galima tai daryti.
Tai yra pirmoji pokalbio su A.Armonaite dalis. Antroje dalyje pirmadienį sužinosite, kokių ambicijų turi vos prieš metus įsisteigusi Laisvės partija ir jos 31 metų vadovė. Taip pat – apie liberalių rinkėjų balsų išbarstymą ir į Seimą einančius naujokus.
Šis interviu yra naujienų portalo 15min specialiai 2020 m. Seimo rinkimams skirto interviu ciklo „Už ką balsuoti?“ dalis. Tai yra naujienų portalo 15min Aktualijų skyriaus žurnalistų parengta medžiaga ir ji nėra finansuojama politinių partijų, Vyriausiosios rinkimų komisijos ar kitų šaltinių. Projektui kalbinami didžiųjų politinių partijų sąrašų lyderiai, kurių interviu 15min portale publikuojami kiekvieną sekmadienį ir pirmadienį. Jau parengtus interviu galite skaityti čia: „Už ką balsuoti?“
