Kovo 18 dienos saulėtas rytas. Prabudusią mane, 15min žurnalistę Karoliną, pasitinka žinia apie sprogimus Lvivo oro uoste – manoma, kad rusų atakos sulaukė aviacijos remonto bazė. Už valandos turiu sėsti į humanitarinį autobusą ir vykti būtent į Lvivą, pastarosiomis savaitėmis tapusį savotiška Ukrainos sostine. Būtent į šį didžiausią Vakarų Ukrainos miestą plaukia didžioji dalis paramos, atvyksta šimtai tūstančių pabėgėlių. UNESCO pasaulio paveldo ženklu besididžiuojantis Lvivas tapęs paskirstymo punktu.
Prisiminusi dar ir kovo 13-osios įvykusius, kuomet Rusijos oro antskrydžiai smogė didelei karinei bazei netoli Lvivo ir nusinešė ne vieną dešimtį gyvybių, mintyse kelionės plano mažiausiai dukart atsisakau.
Kaip gimė planas? Prieš savaitę sužinojau apie vieno didžiausių Lietuvos vežėjų (per metus aptarnauja apie 6 mln. keleivių) – „Kautros“ iniciatyvą gelbėti pabėgėlius iš Lvivo.
Nuo kovo 1 dienos 111 įmonės pasamdytų vairuotojų atliko 145 humanitarinius reisus: 56 iš Lvivo į Lenkiją, visus kitus – iš Lvivo į Lietuvą. Pasiūlė prisijungti ir pačiai savo akimis pamatyti, koks tas siaubą išgyvenusių ukrainiečių kelias į saugų prieglobstį.
Nuvijusi šalin blogiausius scenarijus, Kaune įsėdu į vieną iš „Kautros“ autobusų. Šis nugabens mane iki Lazdijų, kuriuose persėsiu į kitą autobusą, valdomą daugiausiai patirties tokiose kelionėse turinčių vairuotojų – Rimanto Sadausko ir Mindaugo Kasperūno (tikslumo dėlei – Mindaugas nėra „Kautros“ vairuotojas, iš viso nėra vairuotojas, jis – iš futbolo pasaulio, bet apie tai – kitoje pasakojimo dalyje).
Rimantas iš karo zonos išvežė jau apie 600 ukrainiečių, Mindaugas – šimtu mažiau.
Į Lietuvą veržiasi mažai kas
Kelionė iki Lazdijų neprailgsta. Kauniečiai vairuotojai Petras Šveikauskas ir Eimantas Kaupinis pasidalija sava patirtimi. Jie jau ketvirtą kartą vyksta Lvivo link, vienu išvažiavimu atlieka po keletą reisų iš Ukrainos į Liubliną Lenkijoje.
„Apmažėję dabar pabėgėlių. Kolega štai pusdienį laukė, kol surinks Lvive pilną autobusą. Į Lietuvą mažai kas nori važiuoti. Jei važiuoja, tik į Vilnių, Kauną ar Klaipėdą. Štai, girdite šią ukrainietišką dainą (Kazka – „Cry“ – aut. past.)? Kartą užgrojo ji vežant pabėgėlius, visi dainavo“, – pagarsinęs radijo imtuvą, prasitarė Eimantas.
Šįkart į Ukrainą jie veža vienos įmonės paaukotus švediškus pašarus šunims ir katėms. Jų – pilna bagažinė. Eimantas patikino, kad ukrainiečiai dažniausiai autobuse būna tylūs, girdi tik kūdikių verksmą.
„Kartą viena vežama pabėgėlė prisipažino lietuvių kalba su akcentu, kad gimė Plungėje. Kita Panevėžio teatre yra dirbusi. Daugelis jų žino, pas ką į Lietuvą važiuoja, kur apsistos“, – patikino vairuotojas Petras, prisiminęs, kad ilgiausiai prie Ukrainos ir Lenkijos sienos jam yra tekę praleisti 6 valandas.
Eimantas prisipažino, kad leidžiantis į pirmąjį humanitarinį reisą, jo šeima išgyveno, tačiau vėliau apsiprato.
Ukrainietė, vykstanti priešinga kryptimi
Sustojame Lazdijuose veikiančioje „Circle K“ degalinėje. Joje ukrainiečiams teikiamas nemokamas maitinimas, vaikams padovanojama spalvinimo knygelių ar žaislų. Vykdami iš misijos autobusų vairuotojai visuomet paskambina iš anksto ir praneša, su kiek ukrainiečių užsuks. Taigi taip karo pabėgėlius iš Ukrainos pasitinka mūsų šalis – dažniausiai tai būna jų pirmasis sustojimas Lietuvoje po ilgai trunkančios kelionės.
Lieku degalinėje, o kauniečių autobusas pajuda sienos link. Su jais vėl susitiksime vakare, viešbutyje Lenkijos ir Ukrainos pasienyje. Neužilgo manęs pasiimti atvyksta „Kautros“ autobusas iš Vilniaus.
Paaiškėja, kad jame be vairuotojų Mindaugo ir Rimanto (apie juos pasakojimas – kitoje publikacijoje) – ir viena ukrainietė, rodos, vykstanti priešinga kryptimi nei visi kiti jos tautiečiai.
Liudmila gyveno Kyjive. Prieš pat prasidedant karui, ji išvyko į komandiruotę Madeiroje ir nebegalėjo grįžti – Ukrainos oro uostai užsidarė. Galiausiai moteris parsirado į Vilnių, kur praleido keletą savaičių. Atradusi galimybę nuvykti iki Lvivo, ji sėdo į šį autobusą.
„Vykstu pas sūnų. Jį iš Kyjivo atvežė į Užgorodą, miestą, nuo Lvivo nutolusį apie 260 km. Kažkaip nusigausiu. O po to jau spręsim, ką daryt. Gal į Slovakiją bėgsim, nors neturiu ten jokių pažįstamų“, – savo istoriją perteikė Liudmila, vaišindama mane saldainiais.
Ji prisipažino, prieš tai nemėgusi Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio, o dabar jis – tautos didvyris, tikras vedlys į pergalę. Aptarėme su pakeleive ir didžiules Lietuvos kainas. Mūsų šalyje jai patiko viskas, išskyrus jas.
„Nėra saugios vietos Ukrainoje. Kas šiandien saugu, po 5 minučių gal jau nebebus“, – susigraudinusi konstatavo Liudmila.
Maitina ir aprūpina
Šnekučiuodamiesi su Mindaugu ir Rimantu, kuriam ši išvyka – jau 11-oji, sutemus pasiekiame policijos saugomą karo pabėgėlių iš Ukrainos aptarnavimo punktą šalia Liublino. Lenkija puikiai pasiruošusi laikinam ukrainiečių prieglobsčiui. Tokių sustojimų, pasak Rimanto, ne vienas ir ne du.
Punkte įsikūręs tarsi nedidelis prekybinis miestelis. Skirtumas tik tas, kad jame viskas – nemokama. Pasikeisdami, atvežtus ukrainiečius aptarnauja savanoriai, gyvenantys Liublino apylinkėse. Jie pasiruošę bet kurią minutę padėti, nurodo autobusams, kur geriausiai sustoti, įduoda paketus paramos tolimesnei kelionei.
Čia galima suvalgyti sriubos, blynelių, košės, dešrelių, užkąsti kitokio šilto maisto, tiekiama arbata, kava, vanduo, proteino gausūs kokteiliai, saldainiai vaikams, vaisiai.
„Kai buvo didžiausias pikas, per dieną bulvyčių fri iškepdavome ir išdalindavome nuo 1,5 iki 2 tonų“, – prasitarė maistą ruošiantis savanoris.
Neįtikėtini skaičiai. Apetitą jau kurį laiką praradusiai Liudmilai įsiūlau suvalgyti bent bulvyčių. Pajuokaujame, kad kartoška ir Lietuvoje, ir Ukrainoje – geriausias pasirinkimas.
Be maisto, aptarnavimo punkte ukrainiečiams dalijamos SIM kortelės.
„Su vienu ukrainietišku pasu gali gauti 5 korteles. Gali daug skambinti ir rašyti, 5 GB interneto. Dalino SIM korteles kaip paramą ir Lietuvoje. Tik vienoje buvo nemokamų pokalbių 5 minutėms, kitos sąskaitoje – vos 10 centų. Absurdas, kai palygini“, – šyptelėjo vairuotojas Rimantas.
Su juo, rodos, neprapulsi niekur: kalba tiek rusų, tiek lenkų kalbomis. Buvo pirmasis, kuris leidosi į tokias humanitarines keliones. Grįžęs pailsi dieną ir vėl išlekia. Sakė, kad baigs pabėgėlius vežti paskutinis.
Punkte nemokamai dalijamos ir higienos bei medicininės priemonės, drabužiai, žaislai, kūdikiams skirti daiktai.
„Pirmąjį autobusą iš Portugalijos matau. Net iš tokios tolybės atvyksta“, – nusistebėjo Rimantas.
Šalia sustojęs ir iki Liublino pabėgėlius vežantis autobusas iš Vokietijos. Kaip paaiškino Mindaugas su Rimantu, vokiečiai į Ukrainą nevažiuoja, paima pabėgėlius nuo sienos ir veža į Lenkijos miestus.
„Ukrainoje matome tik autobusus iš Čekijos, Lenkijos, Lietuvos ir Turkijos. Latvių ar estų nematęs“, – patikino Rimantas.
Padėjo ukrainietei su 8 gyvūnais
Punkte prie Liublino mes sustosime ir vėl, tik jau grįždami atgal iš Ukrainos, kartu su ukrainiečiais.
Lieka paskutiniai 200 km ir apie 23 valandą atsiduriame Lenkijos bei Ukrainos pasienyje. Sieną kirsime anksti ryte, tad apsistojame lenkų viešbutyje „Antoni“.
Šalia jo – viešbutis „Arcadia“, kuriame bent pusę kambarių užsiėmęs lietuvių savanorystės koordinavimo centras „Stiprūs kartu“. Tai pagrindinė jų bazė pasienyje.
Viešbučio hole – siurrealistinis vaizdelis: prisėdę ilsisi išvargę karo pabėgėliai, o laiptais į apačią leidžiasi nuotaka. Tą vakarą „Arcadia“ lenkai šventė vestuves. Ore sklandė liūdesys, sumišęs su kitų džiaugsmu.
„Stiprūs kartu“ savanoris Darius, kuris atvyko savaitei, tačiau užsibuvo, atskleidė ir daugiau išskirtinių čia išvystų vaizdelių.
„Viena ukrainietė, atvykusi iš tolybės, kirto sieną ir apsigyveno Lenkijos kaime. „Stiprūs kartu“ mikroautobusas nuvyko jos pasiimti. Grįžo kartu su 5 šunimis ir 3 katėm. Ir nemaži jie. Vengėme, kad kas iš viešbučio administracijos nepamatytų, įkurdinome hole. Vienas tamsoje pabėgo. Tai iš šeimininkės reakcijos supratome, kad jei nerasime, bus šakės – ji taip jaudinosi. Į autobuso saloną negalėjome gyvūnų su narvais dėti, į bagažinę taip pat, tad skyrėme tam vieną mikroautobusą. Taip ir iškeliavo į Lietuvą ukrainietė su visu zoologijos sodu. Apsistojo, kiek žinome, šalia Druskininkų“, – neįtikėtiną istoriją pateikė Darius.
Anot jo, yra ir itin nuostabių ukrainiečių. Viena surinko kieme numestas nuorūkas, kitos prieš išvažiuodamos puolė plauti indų – juk negalima palikti netvarkos.
Mums bekalbant, ant mamos rankų hole užmigo berniukas, ant kitos ukrainietės kelių – snūduriavo šuo. Grupelė karo pabėgėlių, išsirikiavę prie durų, laukė, kol bus duotas leidimas sėsti į autobusą. Ore tvyrojo įtampa.
Vienoms moterims padedu nusinešti daiktus, keletą kartų pataisau nuolat nuo miegančio berniuko kaktos slenkančią kepurę – jo mamos rankos pilnos.
Atostogas paaukojo savanorystei
Darius organizuoja pabėgėlių keliones, apskaičiuoja, kiek autobusų reikia, kiek jų turi atvykti iš Lietuvos, koordinuoja mikroautobusus, kurie važinėja iki skirtingų pasienio punktų ir surenka pabėgėlius (artimiausias pasienio punktas – už 15 minučių kelio, tolimiausias – už 2 valandų). Yra ir kitų, didelių autobusų, kurie veža žmones iš Lvivo iki pasienio arba iš viešbučio į Lenkijos miestus bei Lietuvą.
Nusileidžiame į viešbučio rūsį, kuriame anksčiau veikė banketinė salė. Dabar čia – pabėgėlių priėmimo ir paskirstymo punktas, kuriame karaliauja savanoriai.
Štai Arūnas atvyko iš Ispanijos, kur dirba Europos Komisijos agentūroje. Jaunas vyras pasiėmė savaitei atostogų ir atskubėjo padėti.
„Esu čia antrą dieną. Registruoju žmones. Kai kurie važiuoja į Varšuvą, dauguma – į Lietuvą. Vakar turėjome 4 autobusus, taigi išvežėm virš 200 pabėgėlių. Šiandien – 3. Vienus čia persodinam tik, kiti lieka nakvoti, laukti savo autobuso. Man čia dirbti gana paprasta – emocionaliai gan šaltas žmogus esu. Atvažiavau, kad galėčiau padėti. Pavargstu tik fiziškai, nugarą skauda. Vakar darbuotis rimčiau pradėjome 9 valandą, nuėjau į kambarį 22.30 valandą“, – dienotvarkę nupasakojo Arūnas.
„Stiprūs kartu“ centre dirba ir dar dvi savanorės, kurios atsiliepia į ukrainiečių skambučius, registruoja, kiek ir iš kur žmonių paimti, užsirašo jų numerius. Informacija perduodama mikroautobusų vairuotojams. Dalinama čia ir parama.
„Vakar du nerealūs škotai buvo atvykę – Roy Moedas ir Johnas Cappello. Atvarė pilną busiuką visokių fainų dalykų, tarp kurių: rimtos funkcionalios palapinės, minkštos geriamo vandens talpos, žymieji škotiški „Shortbreads“ sausainiai, sveikuoliškas šokoladas, higienos priemonės, šilti pledai ir net specialiai Ukrainos vėliava puošti vaikiški čiulptukai. Vieno jų žmona pagamino“, – patikino Arūnas.
Salėje kilo šioks toks sambrūzdis – ukrainiečiai ėmė skubėti lauko durų link, o Arūnas juos ramino: „Nebijokite, visi išvažiuosite, pasakysiu, kada eiti, nebėkite, nes teks vis tiek lauke stovėti“.
Savanoris paaiškino, kad visi karo pabėgėliai skuba susėsti į autobusus. Žmonių čia atvyksta, anot jo, visokių: ir iš gilaus kaimo, kurie rusiškai net nekalba ir vandens neturi, iki tokių, kurie 2014 metais jau buvo pabėgę, Vilniuje įsigijo butą, grįžo į Ukrainą ir dabar vėl bėga.
„Nėra naudos ieškotojų. Apsimestinių nė vieno nemačiau. Moteris vakar su trimis vaikais buvo, ikimokyklinukais. Pasakojo, kad 15 dienų iki tol sėdėjo rūsyje, vyras liko kariauti“, – prisiminė Arūnas.
Vaikai dėkingi net už tušinuką
Kartą salės tyloje, pasak savanorio, nuskambėjo komentaras: „Priguliau, girdžiu kažkokį baisų garsą, išsigandau. Bet po to galvoju – mes gi Lenkijoje. Čia – saugu“.
Anot Arūno, daugumos pabėgėlių nuotaikos stoiškos, o akyse matyti nevilties ir tikėjimo žybsniai. Abu vienu metu.
Nėra naudos ieškotojų. Apsimestinių nė vieno nemačiau.
„Pradinukė, gavusi sąsiuvinį ir tušinuką mandagiai perklausia „Dėde, galiu tai pasiimt su savimi? Ir tušinuką irgi?“. Labai apsidžiaugia, išgirdusi teigiamą atsakymą.
Kitas berniukas, gavęs dovanų žibintuvėlį, jau autobuse, prieš pat išvykstant, prieina ir, susigraudinęs, rodo, jog šis nebeveikia (iškrito linzė). Nubėgu antro žibintuvėlio ir, įteikęs naują, veikiantį, Gošos akyse kaipmat esu dienos herojus.
Kažkiek įmitęs vaikinukas Sergejus visiems naujai atvykusiems vaikams iškart neša po saldainių saują. Nes draugiškas. Ir žino, kur jų gaut“, – įspūdžiais pasidalino Arūnas, juk daugumą jų „ofiso“ lankytojų sudaro ukrainiečių vaikai.
Papasakojo jis ir apie vieną mergytę, kuri apkabino vairuotoją ir įteikė jam dovaną – megztą Ukrainos vėliavos spalvų širdutę.
Arūno darbas centre, kaip jis pats sako, – pakalbint, nuramint, užtikrint, paaiškint tolimesnę kelionę, padėt nunešt daiktus, pabendraut su vaikais, paglostyt gyvūnus, nulėkt iki parduotuvės.
Daugelis, atvykdami iš Ukrainos, nelabai supranta, kur šiuo metu yra, koks atstumas iki Varšuvos, kur tas Vilnius (ar Kaunas, ar Klaipėda). Tad Arūnas nupirko žemėlapį, iškabino jį salėje ant sienos, pažymėjo svarbiausias vietas.
„Prie žemėlapio nuolat vyksta diskusijos“, – šyptelėjo jis.
Apsilankė Arūnas ir pasienio punktuose, pabėgėlių centruose.
„Iš Hrebenės pargabenom dvi moteris su vaikais, kurių vienas – itin žingeidus berniukas Miša. Paklausiau, kiek jam metų, atsakė, jog devyni. Pastebėjau, kad atrodo vyresnis, kokių dvylikos. Atsakymas buvo žaibiškas: „Čia todėl, kad daug morkų valgau!“. Padovanojau jam 2 eurų monetą, skirtą lietuvių kalbai (su užrašu „Ačiū“) – apsidžiaugė ne tiek moneta, bet joje pavaizduoto žodžio reikšme: „Labai ją saugosiu“, – prisiminė Arūnas.
Kita ukrainietė paauglė pasakojo buvusi Klaipėdoje, kuri – gražiausias lankytas užsienio miestas.
Savo patirtimi karo pabėgėlių baze tapusiame viešbutyje, kurio nuoma „Stiprūs kartu“ organizacijai atsieina nemenkus pinigus, Arūnas Baratinskas kasdien dalijasi asmeninėje feisbuko paskyroje.
Laikas trumpam poilsiui – ryte laukia kelionė į karo zoną.
Kitoje dalyje skaitykite apie potyrius muitinėje, blokpostus keliuose, pabėgėlių cunamį pajutusią Lvivo geležinkelio stotį, vaikų kambarį, delnus prakaituoti privertusias sirenas, savanorę Natašą iš Kyjivo bei 55 ukrainiečius, kuriuos išgelbėjome.
