„Autoritetas esu tik dėl to, kad pati pakilau iš pelenų“

Šiai įstaigai vadovauja Rasa Andriūnienė – moteris, kuri kadaise pati buvo įnikusi į narkotikų liūną ir, kaip pati sako, perėjusi tikrą pragarą. „Padėti gali tik tas, kuris iš esmės supranta situaciją, kuris savo kailiu yra patyręs tokią būseną“, – atvirai pokalbį pradeda pagalbos ranką kitoms tiesianti Rasa.

Padėti ėmėsi tik išsivadavus nuo narkotikų

„Netapau vadove be priežasties, mano kelias vingiuotas. Pati buvau priklausoma nuo narkotikų, atsidūriau visiškam dugne, bet reabilitacijai ryžausi pati. Pabaigusi jos programą, tapau reabilitacijos centro savanore. Vėliau, įstojau mokytis į Kauno kolegiją socialinių mokslų, o 2010 m. iš „TC Laisva valia“ steigėjų – amerikiečių fondo „Teen Challenge“ – sulaukiau kvietimo tapti įstaigos vadove. Dabar džiaugiuosi ir didžiuojuosi tuo, ką darau. Darbas tikrai nėra lengvas, bet savo misija labai tikiu“, – tarsi išpažintį beria R. Andriūnienė.

Darbas tikrai nėra lengvas, bet savo misija labai tikiu.

Į „TC Laisva valia“ moterys atkeliauja įvairiais būdais: vienos ateina pačios, kitas atsiunčia socialiniai darbuotojai, kalinimo įstaigos, probacijos tarnyba, atvejo vadybininkai ar kitos institucijos. „Priklausomybė nesirenka nei amžiaus, nei socialinės padėties.

Turime ir visai jaunų ir brandesnio amžiaus moterų. Vienos klystkeliais nuėjo dėl nepritekliaus, skaudžios vaikystės, noro pritapti prie daugumos. Kitos gi – ir aukštas pareigas užimančios moterys, iš pirmo žvilgsnio, gyvenančios gan pasiturinčiai. Deja, neretai būtent skurdas tampa stiprių priklausomybių pasekme. Būna, žmonės praranda viską, o atsitiesti negali dėl to, kad kelią stoja antstoliai, nuolatinės skolos. Tada ir vėl paslysta, nebemato prasmės ir griebiasi lengviausio būdo neva išsivaduoti iš problemų.

Dar, galiu pasakyti, kad dažnai moters kelyje atsiranda netinkami vyrai, kurie pastūmėja priklausomybių link. Mano manymu, joks mylintis vyras neleistų sau brangiam žmogui griebtis kvaišalų. Priežasčių yra įvairių, bet didelę įtaką turi ir vidinės, iš vaikystės atsineštos problemos. Aš pati gyvenau tikrai labai gerai, tačiau nesugebėjau reikšti minčių blaivi, norėjau kitos būsenos, stengiausi išsiskirti, o viskas baigėsi didžiu nuosmukiu. Visko netekau, buvau net vaikus praradus “, – pasakoja R. Andriūnienė.

Dirbame pagal 12 žingsnių programą, su moterimis užsiima psichologai, socialiniai darbuotojai, pastorius.

Stiprybės ir valios mokosi drauge su tikėjimu

Pasiteiravus, kokia yra šio centro reabilitacijos paslaptis, moteris iš karto žeria atsakymą. „Dievas. Tikėjimas labiausiai padeda atsitiesti. Dirbame pagal 12 žingsnių programą, su moterimis užsiima psichologai, socialiniai darbuotojai, pastorius.

Čia moterys dažnai atvyksta su mažamečiais vaikais, su jais kartu ir apsigyvena. Stengiamės, jog diena būtų aktyvi: jos pačios viską dirba, gamina maistą, skalbia, plauna, prižiūri vaikus. Užimtumas yra labai svarbu, tačiau tikrai labai daug dėmesio skiriame tikėjimo ir dvasinio pasaulio puoselėjimui. Žmogui reikalinga atspirtis, kitaip nieko nebus. Šiame centre moterys bei mamos su vaikais praleidžia nuo vienerių metų iki metų ir kelių mėnesių.

Kartais, anot vadovės, vienos reabilitacijos neužtenka, moterys ir vėl grįžta prie senųjų įpročių. „Nėra taip, kad baigus programą, pamojame ranka ir uždarome duris. Stengiamės tas moteris reintegruoti į visuomenę pilnavertiškai: padedame susirasti darbus, nes dėl priklausomybių jos būna praradusios darbovietes, netekusios pajamų šaltinių ir dėl to stokojančios pasitikėjimo savimi. Kai reikia, tvarkome dokumentus, pašalpas. Yra buvę atvejų, kai artimieji, vyrai neišlaukia savo moterų, priverčia grįžti ankščiau. Deja, tokios istorijos turi liūdnas baigtis. Pamenu, kai vieną moterį vyras labai ragino išeiti, o tai padarius po kelių mėnesių ją palaidojome.

Reabilitacijos procesas ilgas. Čia turi būti daug palaikymo iš visuomenės ir artimųjų. Man pačiai, rodos, jau pasveikusiai prireikė net devynerių metų, kad atgaučiau savo vaikus, šeimos pasitikėjimą, o šioms moterims skirti vos metai. Ne visuomet pavyksta viską greitai išspręsti“, – apie ilgą kelią iš nuopuolio pasakoja R. Andriūnienė.

Džiaugiasi sveikstančiųjų ir aplinkinių palaikymu

„Šis darbas tikrai nėra lengvas. Bet džiaugiuosi, jog daugumai moterų esu autoritetas, pamalonina, kai sako, jog nori būti kaip aš. Žinoma, būta visko: esu ir iškeikta, ir laiškų visokių sulaukusi. Nepasiduoti ir įkvėpti gyvenimui kitus man padeda Dievas ir tikėjimas. Žinau, jog nėra neįmanomų dalykų“, – džiaugiasi R. Andriūnienė.

Pirmiausiai, reikia pačiam norėti keistis, už tave to niekas nepadarys.

Pasak moters, šiais laikais yra žymiai daugiau galimybių, kur kreiptis į liūną papuolusiems žmonėms. „Pirmiausiai, reikia pačiam norėti keistis, už tave to niekas nepadarys. Čia seniau pagalbos su žiburiu tekdavo ieškoti, o dabar jos labai daug, yra daug organizacijų. Mūsų atveju, smagu, kad pati bendruomenė turi draugišką požiūrį ir mus kilniai priima, taip pat turime nemažai socialinių partnerių, fondų, padedančių mums maisto produktais ar kitais stokojamais daiktais”, – teigia R. Andriūnienė ir priduria, jog kiekviena situacija turi išeitį bei ragina jos ieškoti drauge.

SADM ir ES logotipai