– Jeigu gyvenime taip ir liktumėte – profesoriumi Liudu Mažyliu, kuris atrado Vasario 16-osios aktą, ar nebūtų skaudu likti tik vieno atradimo autoriumi?
– Nors man iki pensijinio amžiaus liko maždaug šimtas aštuoniasdešimt dienų, bet kūrybinės ambicijos žmones pripildo nepriklausomai nuo jų fizinio amžiaus. Kol dar Dievas leidžia šviesiai mąstyti – natūrali kūrybinio žmogaus būsena yra sukurti kažką dar svarbesnio ir dar geresnio. Viskas, manau, dar ateity, turiu daug įvairių pomėgių ir planų, vieni realūs, kiti – gal tik ambicijų išraiška. Juk ir iki šiol man teko paskelbti keletą knygų, mokslinių straipsnių, dar kitų dalykų. Visa tai nesustojantis kūrybinis procesas, kurio pabaigą tik Dievui žinoti.
– Dabar sakoma, kad lietuviai atrado ne tik valstybės gimimo liudijimą, bet ir pats jo atradėjas yra Lietuvai atradimas, nes gal nedaugelis jus žinojo už VDU ribų. Jūs – chemikas, tapęs politologu?
– Visiškai tiksliai apibrėžėte. Nuo septintos klasės aktyvios, labai nuoširdžios, kūrybiškos mokytojos dėka susidomėjau chemija, ji tapo man išskirtiniu dalyku jau mokyklos laikais. Buvau jaunųjų chemikų olimpiados trečios vietos laimėtojas, o jūs sakote „nežinomas“! Tai jau šis tas.
Tais laikais buvo metodiniai kabinetai, kur moksleiviams patardavo dėl jų gabumų. Jie man pasakė, kad galėčiau būti jei ne chemikas, tai žurnalistas. Žurnalistu būt nepasiryžau ir nugyvenau chemiko karjerą. Turiu patentų, išradimų, patekau į knygą „Lietuvos chemikai“ kartu su šimtu ar keliais šimtais chemikų iš įvairių epochų, apsigyniau disertaciją.
Paskui atėjo Sąjūdis. Nebebuvo galima ramiai tęsti darbo laboratorijoje. Aš atsiradau Kauno Sąjūdžio akiratyje, buvau išrinktas miesto Tarybos deputatu. Dabar jau galiu viską suvesti į puikią liniją – 1990 m. dalyvavau Aukščiausios Tarybos posėdyje, kuriame mano akyse buvo pasirašytas Kovo 11-osios Aktas. Prie jo man neleido prisiliesti. Prieš porą dienų atsirado galimybė pamatyti Vasario 16-osios Aktą – man prie jo vėl neleido prisiliesti!
1990 m. įvykiai pakeitė gyvenimo trajektoriją. Būti deputatu – sunkiai suderinama su produktyviu moksliniu darbu. Išėjau daryti laikraščio, paskui buvau savivaldybės atstovas spaudai, pagaliau sukaupęs tam tikrą patirtį savivaldos srity, kaip praktikas buvau pakviestas į dar tebeformuojamą Vytauto Didžiojo universitetą. 1997 m. man buvo pasiūlyta dėstyti posovietinės valdžios sistemą. Palaipsniui pradėjo man didinti krūvius, kol ėmiau dirbti daugiau nei pilnu etatu, dėstyti Lietuvos politinės sistemos kursą.
Taip galutinai įsitvirtinau kaip politikos mokslų dėstytojas, o artėjant Lietuvos narystei Europos Sąjungoje, dalyvavau programoje, rengusioje dėstytojus, kurie perteikinės žinias apie ES sistemą visuomenei, kuri po sovietmečio apie tai nieko nežinojo. Tapau Europos reikalų dėstytoju, pagrindinis mano krūvis VDU Politinių mokslų ir diplomatijos fakultete yra Europos integracija.
Man labai daug azarto, įtampos, vidinio nerimo sukėlė referendumų reiškinys. Lietuvoje jis vyko sklandžiai, nors atrodė labai dramatiškai. Esu buvęs visose valstybėse, kurios 2003 ir 2004 metais organizavo referendumus. Taip parašiau pirmąją savo studiją, vėliau parašiau apie Konstituciją Europoje, paskui apie Europos kaimynystės politiką.
Tokia eilinė paprasta mokslinė tyrinėtojo karjera, kol neatėjo suvokimas, kad artėja valstybės šimtmetis, o mes ne viską padarome, jog mokslinių tyrimų prasme jis būtų pasitiktas su naujais, šviežiais duomenimis ir įžvalgomis. Sukilo šiuo atžvilgiu diletanto azartas kuo nors prisidėti. Nebuvau to laikotarpio rimčiau tyrinėjęs, bet 2016-ųjų vasara buvo lietinga. Į rankas tą vasarą pateko knygos apie Vasario 16-osios Akto priėmimo aplinkybes ir visą tą laikotarpį. Tada pagavo dvigubas azartas – rinkti apie tai kuo daugiau medžiagos, taip pat turėti avantiūrą, juk reikia surasti tą dokumentą!
– Jūsų pavardė buvo žymi dar iki jūsų atradimo – visų pirma Kaune, nes ten yra Prano Mažylio gimdymo namai.
– Senelis gimė 1885 m., jis aktyviai dalyvavo 1905 m. revoliucijoje, buvo suimtas, įkalintas, tada jo bendražygiai surinko užstatą jam paleisti iš kalėjimo, jis emigravo pas gimines į Krokuvą, tuometinę Austriją-Vengriją ir ten pradėjo nuo preparatoriaus, paskui buvo pastebėtas profesūros ir jam buvo sudarytos galimybės įgyti mediko diplomą. Jis tapo daktaru ir, grįžęs į Lietuvą 1920 m., buvo pakviestas organizuoti sveikatos apsaugos sistemos.
Taip tuo metu elgėsi Lietuvos valdžia – tuos, kurie kaip mano senelis parodė organizacinį talentą, pakviesdavo į Kauną. Jis tapo Raudonojo kryžiaus ligoninės direktoriumi ir buvo nepaprastai energingas žmogus, be to dar organizavo akušerių kursus, taip pat dirbo universitete. Taigi vykdė ir klinikinį, ir organizacinį, ir mokslinį darbą. Be jokių reveransų – jis sukūrė akušerijos ir ginekologijos pagalbos sistemą Lietuvoje. Visi akušeriai ginekologai yra arba jo mokiniai, arba jo mokinių mokiniai, arba tų mokinių mokinių mokiniai, kitokių Lietuvoje nėra.
Senelio – absoliučiai charizmatiškos asmenybės – pavyzdys darė milžinišką moralinę įtaką mūsų šeimai. Aš bendravau su seneliu iki 12 metų, kol jis patyrė lemtingą stuburo lūžio traumą. Beje, paprašiau, kad mano tėvo tekstas, tiksliai aprašantis, kaip buvo rūpinamasi mirštančiu profesoriumi, būtų paskelbtas Kauno istorijos metraštyje. Apie senelį išėję dvi įdomios, informatyvios knygos, parašytos prof. D.K.Baliutavičienės. Jo portretas kabo virš mano lovos.
– Kai Sąjūdžio metais savaime pasukote į politiką, kai tapote Kauno tarybos nariu, kai Kovo 11-ąją buvote Aukščiausiojoje Taryboje, ar puoselėjote ir tolesnius politinius planus?
– Nenutyliu jų. Aš 1996 m. ambicingu būdu balotiravausi į Seimą, labai didžiuojuosi rezultatu – patekau į antrąjį turą. Ir dar save guodžiu tuo, kad esu Ariogalos prezidentas – toje Raseinių apygardos dalyje surinkau balsų daugumą ir antrajame ture. Dar bandžiau patekti į Europos parlamentą su sąrašu, gavau reitingo balsų. Suprantama, kad kiekvienam, turinčiam šiokių tokių politinių ambicijų, tai yra rezultatas. Ne visi turi visada laimėti.
– Taip pat esate filatelistas, dalyvaujate filatelijos ir filokartijos parodose, nes renkate ne tik pašto ženklus, bet ir atvirlaiškius?
– Taip, man ypač rūpi įvairių epochų pašto antspaudai. Renku juos pačius įvairiausius, pirmieji – nuo 1861 m. Įvyksta ir džiugių netikėtumų – kartais į mano rankas patenka ir laiškų, kuriuos pasirašė Vasario 16-osios signatarai. Jie, žinoma, ne apie Aktą, apie kitas šitų dvidešimties žmonių gyvenimų trajektorijas, kurios iš tikrųjų yra kvapą gniaužiančios. Vien jau sekti tas signatarų trajektorijas yra labai didelis malonumas, labai praturtina besidomintį.
Stengiuosi pasidalinti atradimais, kad jie negulėtų stalčiuje, kas deja filatelistams dažnai nutinka. Galbūt ir dabar dar Vilniaus centriniame pašte kabo mano eksponatas apie pašto antspaudų raidą Vilniuje nuo seniausių laikų iki dabar.
– Gal turite simpatijų tarp tų dvidešimties signatarų, gal kažkurių biografijos ypatingai jus paliečia?
– Tikriausiai, ne. Manau, kad jie – lygiavertės figūros. Gal kitiems nepatiks, kad nepasakysiu, pvz.; „taip, žinoma, Jonas Basanavičius“. Vis kartoju klišę – jeigu kuri Holivudo kino studija, nežinau ar Lietuvai tai būtų įveikiama, sumanytų sukurti 20 filmų apie kiekvieną iš tų žmonių, scenaristui darbas būtų visiškai lengvas. Reikėtų tiesiog perkurti viską, kas įvyko su tais žmonėmis. Tiesiog sudėti jų likimus į filmo siužetą ir kiekvienas iš tų 20 filmų bus žiūrimas bet kurioje pasaulio vietoje.
Tik galėčiau paminėti, kad mano senelis P.Mažylis buvo asmeniškai pažįstamas su Steponu Kairiu, Fredoje jų vasarnamiai buvo šalia, jų šeimos bendravo. Yra išlikęs labai įdomus S.Kairio laiškas mano seneliui. Tie signatarai, kurie buvo VDU profesoriai, bendravo su mano seneliu. Bet tai ne mano išskirtinės simpatijos, o mano senelio ryšiai, su kai kuriais signatarais artimesni nei su kitais.
– Kai jūsų kolegos pradėjo pasakoti apie jus, jūsų bruožus, kurie padėjo atrasti Aktą, pasigirdo apibūdinimas – kaip Šerlokas Holmsas. Ar priimtumėte sau tokį apibūdinimą?
– Prieš porą mėnesių, (kaip visada per vėlai, nes per vėlai įsigijau mobilųjį, kompiuterį, dabar per vėlai įsijungiau į socialinį feisbuko tinklą) aš aprašiau šitą situaciją – kaip man archyvo darbuotoja atneša ir atverčia bylą, o joje yra Akto originalas. Visa tai yra feisbuke jau keletą savaičių.
Iš tikrųjų, jūs visiškai teisus. Greta pagrindinės linijos, šalia mokslinio žingeidumo bei būtinybės ieškoti dokumentų, svarbių paaiškinant Vasario 16-osios akto priėmimo aplinkybes, aš smarkiai įkyrėjau savo aplinkiniams cituodamas ir „Šerloką Holmsą“, ir kitas istorijas apie svarbius dingusius, po to atsiradusius daiktus, tokius kaip škotų karalių karūnavimo akmuo, kaip Aukso deivė, kuri dingo 1966 m. Londone, kaip „Mona Liza“, kuri atrodė dingusi visam laikui.
Sunku pasakyti, bet man atrodė, kad reikia save užtaisyti tokiu užtaisu – kaip atsirasdavo dingę daiktai? Jeigu perskaitytumėte A.Conan Doyle'io apysaką „Masgreivų giminės apeiga“, joje labai daug kas užkoduota. Ten yra apie dokumentą, kuriame aprašyta, kur paslėpta anglų karaliaus Karolio I, kurį nuvertė O.Cromwellis, karūna. Niekas nesusiprato, o po poros šimtų metų išsilavinęs tarnas suprato, kad formulė, kurią karta iš kartos kartoja vyriausias giminės sūnus, iš tikrųjų yra kodas, pagal kurį reikia atmatuoti „nuo ąžuolo šešėlio iki vinkšnos šešėlio“, nueiti į rūsį ir rasti lobį. Pirmas tuo keliu praėjo tarnas, o po to – Šerlokas Holmsas. Sutinku su teiginiu, kad užsivedimas kažkaip nuteikia, mobilizuoja, juk verti tą medžiagą archyve, ir žvilgsnis turi nepraversti to lapo, o sustoti ties juo.
– Panašu, kad kažkas iš lietuvių istorikų, iki jūsų buvusių tame archyve, pravertė?
– Lietuvos archyvuose buvau tik devintas, dvyliktas, penkioliktas besidomintis per visą istoriją, nuo to laiko kai vedama archyvinė byla. Manau, kad diskusijose išaiškės, kiek Vokietijoje yra buvę tų mūsų mokslininkų. Teks dabar jau man diskutuoti apie tuos dalykus moksliniuose renginiuose.
– Sakoma, kad galų gale šimtmečio minėjimo programa įgauna centrą – Jūsų atradimas gali tapti reikšmingiausiu šimtmečio minėjimo akcentu. Tikėkimės, kad vyriausybės, prezidentai susitars ir 2018 m. vasario 16 d. Aktas bus Lietuvoje. Kaip manote, kas turėtų būti šimtmečio minėjimas ne tik apčiuopiamąja prasme, bet kaip įvykis mums patiems?
– Pirmiausia tai turėtų būti visuomenės sutarimas, kad esame vieningi. Nesiblusinėjam ir neieškome priekabių vieni kitiems smulkmenose. Ir antra – nedejuojame, o džiaugiamės. Reikia perprasti per likusius mėnesius, kad esame pilnavertė tauta, kad negalime sau daryti jokių priekaištų. O labai dažnai privačiuose pokalbiuose ir viešoje erdvėje yra akcentuojami kaltės, patys nežinome dėl ko, sindromai.
Esame ori tauta, prieš šimtą metų dvidešimties žmonių širdimis, protais, rankomis ir lūpomis padarę esminį sprendimą, kuris slepia savyje tobulą politinę mintį, kaip turi atrodyti iš po viduramžių ūkanų atstatyta valstybė. Geriau padaryti negalima.
Likimas paskui tautai buvo negailestingas. Bet Lietuva patyrė ir Dievo globą, ir ji pagaliau vėl yra nepriklausoma, pilnavertė – tokia, kaip didžiosios ir kaip mažesnės už Lietuvą Europos valstybės. Jeigu paliksime šone visiškai betikslį bandymą susireikšminti per smulkų konfliktą ir visiškai nereikalingą trajektoriją, vis aiškinant, kad mes ką nors ne taip darėme, manau, kad likusieji nepilni metai iki šventės mums pavirs į šventę.
Parengta pagal biografinio žinyno „Kas yra kas Lietuvoje“ laidą, transliuotą per „Žinių radiją“
