Kasmet vilkai papjauna daugiau kaip 1400 avių. Kaip sako avis Anykščių rajone auginantis Žilvinas Augustinavičius, pinigai niekada nepadengs to siaubo ir skausmo, tenkančio ūkininkų šeimoms, kurių puoselėtus gyvūnus vilkai dažniausiai papjauna net ne dėl maisto stygiaus, o tiesiog norėdami pasismaginti.
Ne siaubo filmas, o realybė
Vos prieš savaitę, naktį iš sekmadienio į pirmadienį, Žilvino Augustinavičiaus ūkio ganykloje vilkai papjovė 15 avių, dar kelios buvo sužeistos, iki šiol neaišku ar pastarosios išgyvens. Kaip sako ūkininkas, situaciją iš pat ryto aptiko ilgametė ūkio darbuotoja. Vilkų išpuolis šiame ūkyje įvyko ne pirmą kartą. „Prie to neįmanoma priprasti. Kaskart išgyvename šoką. Galite įsivaizduoti, ką reiškia rasti tokį vaizdą? Tvarkyti tuos apdraskytus gyvūnų likučius, tvarstyti išlikusių gyvųjų žaizdas? Ir tuo pat metu turi nepamiršti visų biurokratinių procedūrų, kad bent materialiniai nuostoliai būtų padengti“, – skaudžia patirtimi dalinasi ūkininkas.
Ž.Augustinavičius pabrėžia, kad net ir pasitelkus apsaugos priemones, kaip elektrinius piemenis ar aviganius šunis, vilkai randa būdų, kaip prasiveržti į ganyklas. Pastarojo atveju ūkyje buvo naudojamas elektrinis piemuo, tačiau jis nesulaikė vilkų nuo mirtino išpuolio.
Moralinė žala ir ilgalaikiai nuostoliai
Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, vilkų išpuoliai prieš ūkinius gyvūnus išlieka opia problema. Remiantis LR Aplinkos ministerijos duomenimis, vilkų daroma žala kasmet didėja tiek pagal atakų skaičių, tiek pagal papjautų gyvūnų skaičių (daugiausia nukenčia avys), o augančios kompensacijų sumos rodo, kad ūkininkų patirti nuostoliai didėja.
Nuo 2019 m. oficialiai užfiksuota 2 538 vilkų išpuoliai, kurių metu papjauti 6 322 ūkiniai gyvūnai. Visa tai valstybei kainavo per 1, 2mln. Eur – tiek per pastaruosius metus buvo išmokėta kompensacijų. Vien per 2023 m. fiksuota 416 vilkų žalos atvejų, panašus skaičius buvo fiksuotas ir 2019 m. – apie 500. Taigi didėjant vilkų skaičiui, natūraliai didėja ir susidūrimų su žmonėmis ir jų ūkiais tikimybė, o vilkai gali adaptuotis prie gyvenimo šalia žmonių ir dažniau lankytis ūkiuose.
„Matome tik oficialius Aplinkos ministerijos pateiktus vilkų daromos žalos duomenis, kai dėl žalos atlyginimo kreipiasi ūkinių gyvūnų laikytojai, kurie gauna kompensaciją už patirtą žalą. Tačiau neabejotinai esama dar tiek pat atvejų, kai dėl žalos nesikreipiama, ar kreipiamasi per vėlai, netinkamai. Taigi problemos mastas tikrai reikšmingas“, – pasakoja G.Kisielienė.
Pasak jos, ūkininkai ne tik praranda ūkinius gyvūnus, bet ir susiduria su moraline žala, kurios negalima tiesiog pamatuoti pinigais – vilkų išpuoliai neapsiriboja tik materialiniais nuostoliais.
„Tokie išpuoliai ne tik neskatina ūkininkavimo Lietuvoje, tačiau priverčia susimąstyti, kiek pagarbos ir palaikymo ūkininkas turi iš visuomenės, ministerijų ir pačios Europos Sąjungos. Kiekvieną kartą, kai vilkai papjauna ėriavedę, ūkininkai patiria ne vienkartinę žalą. Tikrai yra ne vienas avių augintojas, norintis plėstis bei auginti daugiau avių, tačiau patirtos vilkų atakos yra tiesioginis stabdis ūkio plėtrai. Tai yra ilgalaikė žala, kuri gali lemti bandos mažėjimą ir netgi ūkininkavimo ateities grėsmę“, – sako G.Kisielienė. Jos teigimu, vilkai ne tik tiesiogiai paveikia ūkinių gyvūnų populiaciją, bet ir sukelia rimtų emocinių iššūkių ūkininkams. „Žinojimas, kad tavo pastangos, investuotas laikas ir rūpestis gali būti sunaikinti per vieną naktį palieka gilius emocinius randus“, – teigia ji.
Sotus vilkas ir avis sveika – misija neįmanoma
Nors egzistuoja įvairios vilkų apsaugos priemonės, ūkininkai teigia, kad realybėje jos dažnai neveikia.
„Beveik visi ūkininkai turi elektrinius aptvarus ir impulsų generatorius, galime gauti valstybės paramą apsaugos priemonėms įsigyti, tačiau šiai dienai jie nėra pajėgūs apsaugoti nuo vilkų, kurie tampa vis gudresni, prisitaiko prie aplinkos ir apsaugos sistemų. O kiek kainuoja važinėjimai naktimis, visi siaubingi išgyvenimai – sunku suskaičiuoti“, – dalinasi Ž.Augustinavičius.
„Supraskite teisingai: ūkininkai jokiu būdu nesiekia naikinti vilkų. Ūkininkai ieško kompromiso, nes augant vilkų populiacijai, natūraliai didėja ir jų išpuolių skaičius. Svarbu, kad būtų ieškoma sprendimų, kurie apsaugotų tiek vilkus, tiek ūkininkus nuo šių skaudžių pasekmių“, – teigia G.Kisielienė.
Pašnekovai pastebi, kad už vilkų populiacijos suvaldymą, žalos atlyginimą atsakingos institucijos – Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijos – turėtų nuosekliai laikytis duotų įsipareigojimų ir pajudinti užstrigusius teisės aktus dėl patirtos žalos kompensavimo. „Šiai dienai dar neturime atnaujintos Žalos apskaičiavimo metodikos, kuri vis dar derinama nuo 2023 m. lapkričio mėnesio“, – pabrėžia pašnekovė.
Problemai suvaldyti reikalingi mokslu grįsti sprendimai
Mokslininkai pritaria, kad būtina ieškoti ilgalaikių sprendimų, kaip apsaugoti ir vilkus, ir ūkinius gyvūnus, o dabartinė situacija ūkininkams – ypač sudėtinga.
Vytauto Didžiojo Universiteto Žemės ūkio akademijos Miškų ir ekologijos fakulteto lektorė dr. Renata Špinkytė-Bačkaitienė sako, kad net ir nestokodami laukinio grobio vilkai pjauna naminius gyvulius ir augintinius. „Vilkai, pradėję pjauti ir maitintis naminiais gyvuliais ir augintiniais, tampa probleminiais vilkais. Kaip išmedžioti žmonėms nepriimtinos elgsenos probleminius vilkus, bet neardyti laukiniais žvėrimis besimaitinančių vilkų šeimų? Šiuo atveju, deja, nebegali padėti iki šiol vykdomas kiekybinis populiacijos valdymas. Net nedideliame kiekyje vilkų gali pasitaikyti besispecializuojančių pjauti gyvulius. Jeigu vilkai naminių gyvulių pjovimo nesieja su pavojumi, jie neturi jokios priežasties vengti rinktis tokį maisto šaltinį“, – apie problemos esmę pasakoja R.Špinkytė-Bačkaitienė.
Ji sako, kad šiuo metu stebimi susidarę ūkinių gyvūnų pjovimo židiniai, matomas kurių vilkų įprotis nuolat maitintis naminiais gyvūnais. Mokslininkė atkreipia dėmesį, kad siūloma ne mažinti vilkų skaičių ūkinių gyvūnų pjovimo rajonuose, o sumedžioti konkrečius vilkų individus (ar individą), kurie pakartotinai pjauna ūkinius gyvūnus. „Šis tikslas yra pasiekiamas – vilkas turi būti sumedžiojamas prie jo paties pasipjauto gyvulio. Daugkartiniai stebėjimai atskleidė, kad vilkams yra būdinga sugrįžti prie pasipjauto gyvulio dar keletą naktų. Žinant vilkų elgsenos niuansus, galima sėkmingai išimti probleminių vilkų individus, netrikdant „tinkamo elgesio“ vilkų šeimų jautriu jauniklių auginimo ir mokymo laikotarpiu,“ – sako R.Špinkytė-Bačkaitienė.
„Kol vilkų populiacijos valdymo klausimai bus atidėliojami, ūkininkai gyvens baimėje dėl savo ūkinių gyvūnų ir savo pragyvenimo šaltinio“, – apibendrina Lietuvos avių augintojų asociacijos vadovė Gintarė Kisielienė.
