Apie tai – pokalbis laidoje „Dėmesio centre“ su Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vadovu Laurynu Vilimu, socialdemokratų frakcijos atstove Birute Vėsaite ir Laisvosios rinkos instituto prezidentu Žilvinu Šilėnu.
– Ponia Vėsaite, kodėl jūs ir jūsų kolegos siekia apriboti prekybos tinklų darbo laiką ir antkainius?
– B.Vėsaitė: yra kelios priežastys. Mes svarstėme Mažmeninės prekybos draudžiamų veiksmų įstatymą (Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas – LRT.lt) ir šio įstatymo rėmuose mano kolegos, kurie yra Kaimo komiteto nariai, teikė savo pataisas.
Jūs turbūt prisimenate, kad kaimo žmonės, ypač vos kelias karves turinčios moterys, – jų pieno pristatymo kaina per dvejus metus sumažėjo du kartus. O ką mes matome prekybos centruose? Galbūt ta kaina dabar yra vos 10 proc. mažesnė. Žemdirbiai atsidūrė pačioje žemiausioje grandinės grandyje: prekybininkai spaudžia tiekėjus arba perdirbėjus, tiekėjai spaudžia žemdirbius.
– Tai jūs norite pasiekti, kad maksimalus antkainis būtų ne didesnis negu 5 proc.?
– B.Vėsaitė: tai nėra mano pataisa, bet kažkaip norėjosi apriboti šitą prekybininkų antkainį.
– Taip, pataisos autorius yra Broniaus Paužos. Kaip tik su juo kalbame telefonu. Pone Pauža, kokie jūsų argumentai, siekiant riboti antkainį?
– B.Pauža: tai yra senas klausimas, ne pirmos kadencijos, bet vis kažkaip jo nepavykdavo įtraukti į įstatymus. O esmė labai paprasta, mes ją suprantame taip: vyriausybė vis dėlto patvirtino tam tikrą būtinų maisto prekių sąrašą ir būtent šios prekės negalėtų turėti didesnio nei 5 proc. antkainio. Aš nesiūlau kol kas jokių sankcijų, bet siūlau tai, kad konkurencijos tarnyba galėtų pradėti tyrimą šiuo klausimu ir išsiaiškintų, kodėl taip atsitiko.
– Jūs pats gal nelabai tiksliai supratote dėl sankcijų, nes jūsų siūlyme parašyta: „nustačius, kad mažmeninė prekybos įmonė nepagrįstai didino kainas, atliekamas pažeidimo tyrimas ir taikomos įstatyme numatytos sankcijos.“ Kalbant apie antkainius, kokia jūsų nuomonė, pone Vilimai, – ar tai teisėta?
– l.Vilimas: be abejo, kad tai neteisėta. Tai prieštarauja turbūt tiek Lietuvos Konstitucijai, tiek Europos Sąjungos teisės normoms, kurios konkrečiai nustato negalėjimą įvesti tokių sankcijų, nes tai iš esmės yra planinės ekonomikos davinys. Šis siūlymas neįgyvendinamas.
– Ponia Vėsaite, jūs sutinkate, kad tai neteisėta?
– B.Vėsaitė: šiaip jau tikslas yra teisingas, priemonės – ne visai. Žiūrėkite, mes turime Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymą. Tai mes galėtume tą 5 proc. antkainį pakeisti būtent nuoroda į šį įstatymą.
– Ž.Šilėnas: visiškai viskas supainiota ir žmonėms turbūt absoliučiai niekas nebeaišku. Pykstasi trys „verslai“: vieni, kurie gamina pieną; kiti, kurie perdirba; ir tie, kurie pardavinėja pieno produktus. Ir dėl to, kad tie trys verslai nesutaria, turi kentėti vartotojas. Vartotojui bus neleidžiama apsipirkti per šventes, bus draudžiama tarpusavyje konkuruoti dėl kainų ir dėl to vėl nukentės vartotojas. Iš kokios perspektyvos žiūrėtume – ar ES teisės normų, ar Lietuvos normų – tai yra verslo su verslu santykiai. Tarpusavyje derasi verslininkai, valstybė kištis neturi.
– B.Vėsaitė: vartotojai šiuo atveju patiria tokias pasekmes, kad kyla kainos. Žemdirbiams kainos sumažėjusios tiek, kad jie ruošiasi pjauti karves.
– Lietuvoje pieno perdirbimas yra puikiai veikianti verslo sritis. Mes daug eksportuojame.
– B.Vėsaitė: aš jums siūlyčiau nuvažiuoti į kaimą ir pasikalbėti su tom vargšėm moterim, kurios turi po 10-15 karvių ir nemato šviesios dienos. Mes, politikai, turime stengtis, kad visoje Lietuvoje žmonės galėtų dirbti, užsidirbti ir visi tą savo pyragą teisėtai galėtų gauti ir dalintis.
Žemdirbiai atsidūrė pačioje žemiausioje grandinės grandyje: prekybininkai spaudžia tiekėjus arba perdirbėjus, tiekėjai spaudžia žemdirbius.
– L.Vilimas: tai, ką mes dabar girdime, yra labai aiškus žemdirbių ir ūkininkų interesų gynimas prekybos įmonių sąskaita. Dar iki Rusijos pradėto taikyti embargo, kai kainos iš tiesų kilo, jūs visi nuolat klausėt, kodėl kainos didėja. Kainos pradėjo mažėti, dabar jūs sakote, kad prekybos tinklai blogi, nes kainos mažėja ir žemdirbiai negali užsidirbti. Tai yra rinkos dėsniai ir politikų siekiai riboti antkainius yra utopija.
Ž.Šilėnas: galime pažvelgti ir iš kitos pusės. Pavyzdžiui, draudimas dirbti per šventes. Mes nekalbame apie porą dienų, kalbame apie 15 dienų, įskaitant ir gegužės 1-ąją. Tai kas šioje situacijoje nukenčia? Vartotojai, tie patys darbuotojai, parduotuvės ir tiekėjai. Kaip tiekėjams bus geriau, kad parduotuvės per metus dirbs 15 dienų mažiau? Tai būtent dirbti ir užsidirbti šioje situacijoje ir neleidžiama.
– Ponia Vėsaite, Ž.Šilėnas jau užsiminė apie nedarbo dienas. Taip, jų yra 15 ir norima įtvirtinti, kad prekybos tinklams pusę mėnesio per metus nebūtų galima dirbti.
– B.Vėsaitė: tai yra šiek tiek daugoka. Aš manau, kad mes turėtume sekti Vokietijos pavyzdžiu ir pasirinkti pačias didžiausias metų šventes ir, žinoma, valstybines šventes. Mane tikrai žeisdavo, kai per vasario 16 dieną ar Mindaugo karūnavimo dieną eini gatvėmis ir matai, kad dirba batų parduotuvės ir kitos. Palaukite, ar tokiomis dienomis žmonės nesugebėtų apsieiti be savo pirkimo įgūdžių?
Mane džiugina tai, kad, prasidėjus šiai diskusijai, dauguma žmonių, kokie 70-80 proc., idėją palaiko. Žmonės pasakė taip, šventes reikia švęsti. Manau, prekybos tinklai galėtų savanoriškai bent per pagrindines 6 šventes nedirbti: Velykos, Kalėdos, Naujieji metai ir trys valstybinės šventės. Žmonės tikrai per tas dienas nemirs badu, juk galima apsipirkti iš anksto.
Žmonės pasakė taip, šventes reikia švęsti.
L.Vilimas: prekybos tinklų sektorius tiek Lietuvoje, tiek daugelyje kitų pasaulio šalių yra didžiausias darbdavys. Vien mūsų asociacijai priklausančios įmonės tiesiogiai įdarbina virš 30 tūkst. žmonių, ateina „Lidl“, tai tikėtina, kad per metus įdarbins dar apie 10 tūkst. O daugelyje prekybos centrų yra dar nemažai papildomų paslaugų teikiančių įmonių: kirpyklos, valyklos, vaistinės ir kita. Ten dirba dar kelios dešimtys tūkst. žmonių. Man labai keista, kaip socialdemokratai gali kalbėti nepasitarę su prekybos sektoriumi. Mes kalbame apie beveik 100 tūkst. darbuotojų, kuriuos paliestų toks jūsų sprendimas, ir kurie švenčių dienomis nedirbtų ir negautų dvigubo tarifo.
– Ponia Vėsaite, gal problema yra kita. Mes kalbame apie mažas parduotuves, kurios daugelyje Europos valstybių yra miestų centruose, o prekybos tinklai – miesto pakrašty. Lietuvoje situacija yra kita – čia prekybos tinklai jau yra miestų centruose. Tai jau įvyko. Turbūt reikėjo galvoti prieš 15–20 m., kai buvo išduodami leidimai.
– B.Vėsaitė: galvojome, bet nelabai sekėsi. Patys pasakėte, kad šiuose tinkluose dirba armija darbuotojų, tai argi jums jų negaila? Negi žmonės neturi teisės leisti švenčių su šeima, su vaikais, anūkais? Pagalvokime ir apie juos.
L.Vilimas: visų pirma, tie darbuotojai dirba švenčių dienomis keliomis pamainomis. Yra nemažai darbuotojų, ypač jaunų, kurie nori dirbti švenčių dienomis ir specialiai susikeičia pamainas. Taip pat kalbame, kad daug prekybos centrų yra miesto centre. Bet tie prekybos centrai, gaudami leidimus, įsipareigoja sutvarkyti infrastruktūrą aplink: kelius, tiltus, kartais net mokyklų teritorijas. Tai tikrai nėra blogai.
– Kitas dalykas, kurio mes nepalietėme – tai parduotuvių turizmas, kuris bent jau Vilniuje yra labai populiarus. Savaitgaliais ar švenčių dienomis atvažiuoja baltarusiai. Jiems mūsų šventės – tai ne jų šventės, jiems nėra jokio skirtumo. Jie atvažiuoja į Lietuvą, leidžia pinigus ir tai mums – tik nauda.
– B.Vėsaitė: na, per 6 nedarbo dienas tikrai neįvyks perversmai, neįvyks pasaulio pabaiga. Atleiskite, manau, kad prekybos tinklai tikrai galėtų savarankiškai tokius sprendimus priimti.
Prekybos tinklų sektorius tiek Lietuvoje, tiek daugelyje kitų pasaulio šalių yra didžiausias darbdavys.
– Ponia Vėsaite, pavyzdžiui, „Akropolis“, „Ozas“ ar „Panorama“ nėra prekybos tinklai, tai veikiau – viešosios erdvės. Tai pagal šį įstatymą, šiose erdvėse prekybos tinklų parduotuvės veikti negalėtų, bet ten pat esanti, pavyzdžiui, maža kepyklėlė – galėtų. Kvepia absurdu?
– B.Vėsaitė: manau, kad jeigu jau taisyti tai, kas yra padaryta, tai reikėtų visiems prekybininkams solidariai nedirbti ir tikrai nė vienas nenumirs.
– Ž.Šilėnas: jeigu mes įstatymus priiminėsim pagal tai, kad niekas nenumirs, tai mes galime siūlyti bet kokią nesąmonę. Dabartinė sistema veikia ir ja visi yra patenkinti: žmonės perka, prekyba vyksta, darbo grafikai sudaromi. Šitas niekam nereikalingas įstatymas yra kišamas vien dėl to, kad prieš 2 mėnesius Kaimo reikalų komitete buvo ginčijamasi dėl pieno kainų.
