Kreipimesi, adresuotame prezidentei Daliai Grybauskaitei, premjerui Algirdui Butkevičiui, kultūros ministrui Šarūnui Biručiui, Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkei Audronei Pitrėnienei, Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo tarybos pirmininkui Gintarui Aleknoniui bei Lietuvos kultūros tarybos pirmininkei Dainai Urbanavičienei, Lietuvos meno kūrėjų asociacijos prezidentui Kornelijui Plateliui., kultūrinės spaudos leidėjai rašo:
„Prašome – deja, nebe pirmą kartą per pastarąjį dešimtmetį – atkreipti dėmesį į vis prastėjančią kultūros spaudos situaciją ir ieškoti būdų, kaip ją pagerinti. Sakysite, tai dar vienas verksmo protrūkis, periodiškai ištinkantis kultūros žmones, paverks – ir praeis. Kultūrininkų ašaros tampa kasdienybe, kaip žiemos be sniego. Ir valstybė bei jos institucijos užsispyrusiai nenori matyti, kad tos ašaros byra dėl sistemingai žlugdomo kultūros žmonių orumo ir savivertės“.
Kultūros leidinių redaktoriai, kasmet finansavimą gaunantys iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SPRTF) pažymi, kad „kultūros leidiniai vis labiau skursta, verčiami balansuoti ant išlikimo ribos“, o kreipimasis – jų „desperatiška reakcija į Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) paskelbtus 2015 m. Kultūros ir meno leidinių programos rezultatus.
Finansavimas – žiaurus eksperimentas?
Pasitelkus sąmokslo teoriją, būtų galima sakyti, kad vykdomas eksperimentas, kurio tikslas – nustatyti ribą, kada kultūros leidinius ištinka koma. Ar vis dėlto nereikėtų pagaliau surėmus pečius atsakyti į klausimą europietiškai – jeigu leidiniai reikalingi Lietuvos kultūrai, gal juos reikia ir tinkamai remti? Jeigu nereikalingi – taip ir pasakyti.
„Leidėjai verčiami dirbti iš entuziazmo, autoriniai darbai neatlyginami, todėl vis sunkiau sulaukti profesionaliai ir kokybiškai parašytų tekstų, pasigirsta balsų, kad tokių leidinių gal ir nereikia. Ratas užsidaro. Po Nepriklausomybės atkūrimo šiemet bus praėjęs ketvirtis amžiaus, o vis dar turime kažkam (sau? valdžiai? sistemai? visuomenei?) įrodinėti kultūros ir švietimo svarbą, baksnoti į leisgyvę kultūros spaudą“ – rašoma kreipimęsi.
Redaktoriai teigia besitikintys supratimo ir veiksmų, nes „pasitelkus sąmokslo teoriją, būtų galima sakyti, kad vykdomas eksperimentas, kurio tikslas – nustatyti ribą, kada kultūros leidinius ištinka koma.
Ar vis dėlto nereikėtų pagaliau surėmus pečius atsakyti į klausimą europietiškai – jeigu leidiniai reikalingi Lietuvos kultūrai, gal juos reikia ir tinkamai remti? Jeigu nereikalingi – taip ir pasakyti.
Taip kaip dabar toliau gyventi darosi neįmanoma, vidinė emigracija – ne išeitis, nes mums iš tiesų rūpi Lietuvos kultūra. Negi išties neįmanoma persvarstyti kultūros spaudos rėmimo gairių ir prioritetų? Rasti argumentų didinti, o ne mažinti finansavimą? Negi pernelyg daug yra tikėtis iš fondų aiškesnės rėmimo argumentacijos ir didesnio viešumo?“, – skelbiama tekste.
Kreipimąsi pasirašo leidinių „Literatūra ir menas“, vyr. redaktorius Gytis Norvilas, „Šiaurės Atėnų“, vyr. redaktorė Giedrė Kazlauskaitė, „Metų“, vyr. redaktorius Danielius Mušinskas, „Nemuno“, vyr. redaktorius Viktoras Rudžianskas, „Vilniaus“, vyr. redaktorius Eugenijus Ališanka.
