Prieš kone keturis dešimtmečius, devintojo dešimtmečio pradžioje, V.Karčiauskas su šeima gyveno Estijos sostinėje, kur ir baigė Talino Dailės institutą. Jis pamena buvęs pakviestas anuomečio Klaipėdos miesto Vykdomojo komiteto pirmininko Alfonso Žalio įgyvendinti meninį projektą, kurio nedrįso imtis kiti menininkai. Jam pasiūlyta Mažosios Lietuvos tematika apipavidalinti pašto skyrių. Menininkui idėja pasirodė labai žavi.
„Tais laikais ta idėja jaunam menininkui skambėjo kaip revoliucija, kažkas „vau“ buvo. Nusprendžiau apsiimti darbą. Duota užduotis padaryti pašto reklamą. Kadangi buvau Talino mokyklos mokytas daryti nuo A iki Z, tai projektas truko penkerius metus. Buvo padaryta skulptūra „Pašto balandis“, dabar likę tik likučiai. Jis tais laikais buvo drąsiai integruotas virš durų į senovinį karnizą. Tai buvo 1982 metais. Buvo įdomu ta prasme, kad buvo susitarimas iš A. Žalio aplinkos ir visiška laisvė kurti. Aišku, nomenklatūrai tai nepatiko. Labai drąsu buvo, nepaprastai drąsu. Kiekvieną darbą meno taryba priiminėdavo po 2-3 mėnesius, atmesdavo, klausdama, o kur rusiškas užrašas, kur rusiškas ženklas – penkiakampė žvaigždė?
Kad tuo metu būtų tik lietuviškai parašyta „Paštas“ arba „Darbo laikas“, tai buvo ne tik drąsu, bet „nagla“. Man sakė, kai bus užrašyta „Rabočeje vremia“ („Darbo laikas“, red past.), tada atneši. Aš nepataisiau, nebuvo nė vienos raidytės rusiškos. A.Žalys asmeniškai įsikišo dukart, nežinau kam skambino, bet meno taryba ateidavo, dantim grieždavo, bet pasirašydavo, – pasakojo V.Karčiauskas.
Kad tuo metu būtų tik lietuviškai parašyta „Paštas“ arba „Darbo laikas“, tai buvo ne tik drąsu, bet „nagla“.
– Tai užsitęsė, nes dariau viską kompleksiškai. Buvo duotas užsakymas reklamai, o Vytautas viską pradėjo daryti – ir pašto dėžutę, ir duris, ir rankenas, raktus. Taip ir prasidėjo Mažosios Lietuvos istorijos paketas. Vėliau rašalinės, plunksnakočiai, laikrodis, staliukas, turint omeny, kokio susilaukiau pasipriešinimo. Neleido man kompleksiškai įteisinti, tai dariau laipsniškai. Pirma duris, paskui durų rankeną. Žiūrint į šiuos darbus negali pajausti, kaip kolegos sako, kad tais metais daryta, atrodo, lyg būtų daryti prieš penkerius metus. Jie labai lakoniški, modernūs, švariom linijom“.
Pašte tebėra likę jo darytų darbų, nelikę tik pašto dėžučių, vietoj originalių įdėto prekybos centro durys.
Pirmosios guli centriniame pašte. Jos, žadėta menininkui, bus rekonstruotos, tačiau tai padaryta nebuvo.
„Viduje visa puokštė likusi. Tiesa, balandžio pašto sparnų nebėra, bet, kiek žinau, paštas gavo draudimą 16 tūkstančių, kai statant viešbutį juos užkabino sunkvežimis. Sparnų likučiai yra, bet, matyt, buvo svarbiau panaudot kitur, negu atstatyti. Neatsakingumas, žodžių trūksta. Yra išlikusios aplaužytos durys, galima atgaminti. Rankena yra, raktai nežinau, ar išlikę, jie yra meno kūrinys, tarsi skraidantis objektas. Likęs įspūdingas bronzinis staliukas su titanu, nerūdyjančiu plienu. Mačiau ant staliuko ir laikrodžio raktą. Pats laikrodis kaip skulptūra, tik jo stiklas įskilęs“, – pasakojo autorius.
Miglota ateitis
V.Karčiauskas, dirbantis prie projektų ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje, pastaruoju metu plušėjo Paryžiuje. Iš jo ir sugrįžo į Klaipėdą, kur ketvirtadienį miesto taryba svarstė, ar pirkti iš Lietuvos pašto pastatą, kuriame veikė jau uždarytas „Balandžių paštas“.
Menininkas buvo sudėliojęs kreipimąsi, kuriame išdėstė savo mintis dėl šios unikalios vietos ateities. Prieš prasidedant tarybos posėdžiui jis kreipėsi į tarybos narius.
„Klaipėdos senamiesčio socialinis – kultūrinis gyvenimas drastiškai traukiasi, žmonės ir verslas aplenkia ištuštėjusį senamiestį. Kelionių organizatoriai skundžiasi, kad nėra ką rodyti turistams, o unikalus kultūros objektas, paskutinis Europoje „Senasis Balandžių paštas” jau 3 metai kai yra nepelnytai uždarytas.
Šiandien Klaipėda turi unikalią progą pelnytai perimti miesto žinion unikalų kultūros objektą Klaipėdos senąjį Balandžių paštą. Lietuvos paštas, suprasdamas šio objekto svarbą „Klaipėdos kultūros lauke” pagaliau stabdo patalpų pardavimą aukcione ir sutinka leisti Klaipėdos savivaldybei įsigyti minėtą objektą už ekspertų rekomenduotą ir nustatytą rinkos kainą 63900 Eur (pradinė kaina aukcionui).
Gerbiamieji, tai tiesiog nuostabus pasiūlymas Klaipėdos miestui, nes tai sudaro tik 637 Eur. už kv. metrą. Šiandienos rinkoje Klaipėdos senamiestyje tokių žemų kainų paprasčiausiai nėra. Jei Savivaldybė investuotu, kad ir 200 000 Eur bei kapitališkai renovuotų šio pašto patalpas, po rekonstrukcijos šių patalpų vertė vis vien neperkoptų vidutinės rinkos vertės esančios šiandien Klaipėdos senamiestyje.
Atkreipiame Jūsų dėmesį į tai, kad vien čia išlikę sukurti meno kūriniai „Klaipėdos senajame Balandžių pašte” specialistų yra įkainuoti virš 46 000 eur. Tokiu atveju realiai patalpų kaina Savivaldybei kainuotu tik simbolinius 20 000 Eur.
Todėl visiškai nesuprantama ir šokiruojanti kai kurių savivaldybės tarnautojų argumentacija. Citata iš Kultūros ir sporto komiteto posėdžio: Šis kultūros objektas negali būti kliūtimi ir stabdyti pažangą ir progresą investuojant lėšas į miesto tolesnį vystymąsi … Todėl su skaudančia širdimi patalpų pirkimui nepritariame.
Tačiau tai atsveria vertingos Juditos Simonavičiūtės mintys išsakytos tame pačiame posėdyje. Citata: Visuomenė irgi turi nešti idėjas, tai turi būti visų rūpestis, negali vien administracija ieškoti šių patalpų panaudojimo funkcijų.
Gerbiami Klaipėdos Tarybos nariai prašome jūsų:
1. Prisiimti atsakomybę ir palikti galioti jau anksčiau priimtą Jūsų nutarimą – leisti patalpas Aukštoji g. 13 įsigyti Klaipėdos miesto savivaldybei. Nes tik tokiu būdu Klaipėdos savivaldybė šiandien dar gali išsaugoti šį kultūros objektą miestiečiams.
2. Tarybos vardu kreiptis į Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos su prašymų: kad visi E. ir V. Karčiauskų sukurti kūriniai būtų įtraukti į Kultūros paveldo registrą. Šis juridinis statusas pilnai garantuotu šių „ Senojo Balandžių pašto” išskirtinių kūrinių apsaugą nuo sunaikinimo šiandien ir ateityje, nežiūrint to, kas taptų patalpų Aukštoji g. 13 savininkais.
Neabejojame, kad Klaipėdos miesto savivaldybei tapus šių patalpų savininke, Kultūros skyriui reikės tik koordinuoti veiklą tarp Lietuvos pašto, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus, Klaipėdos kultūros ir turizmo informacijos centro. Klaipėda ir vėl turės unikalų ir pelningai veikiantį, populiarų ir sėkmingą kultūros darinį, kuris ne tik garsins Klaipėdą, bet ir Lietuvą“.
Vieni – už, kiti – prieš
Uostamiesčio taryba nusprendė pašto nepirkti. Bendrauti su Lietuvos paštu bandyta keletą metų. Pradžioje savivaldybė turėjo interesą įsigyti šį pastatą, tačiau iš pašto administracijos atsako nebūta, galiausiai sulaukta pasiūlymo už kone 64 tūkstančius eurų pirkti pastatą, kuriam reikalingas remontas. Skaičiuojama, jog prireiktų dar per 100 tūkstančių eurų investicijų.
Savivaldybės administracijos Turto skyriaus vedėjas Edvardas Simokaitis priminė, kad buvo bendrauta su įvairiomis įstaigomis, tačiau išsiaiškinta, jog poreikio turėti naujas patalpas nesama.
„Viena siūlymo dalių, kas kelia emocijas, tai vertybės patalpose. Savivaldybė neprieštarauja ir padėtų procese pripažinti meninėmis vertybėmis, įregistruoti kultūros vertybių registre“, – sakė E.Simokaitis.
Tarybos narė Nina Puteikienė siūlė pažvelgti į Biržų pavyzdį. Mažas miestelis įsigijo pašto patalpas ir savo pavyzdžiu nušluostė uostamiesčiui nosį.
„Kiekvienais metais Klaipėdos miesto savivaldybė ir mes kartu, taryba, skiriame tam tikrą sumą kultūros ir meno projektams. Ta suma nemaža, toje sumoje vien Klaipėdos Pilies džiazo festivaliui, kurį valdo ir rengia mero žmona, skiriame apie 40-50 tūkstančių eurų. Tuo metu, kai yra sukurti kūriniai, vien jų vertė 46 tūkstančiai senajame „Balandžių pašte“, mes nesugebame rasti 63 tūkstančių, beveik vieno džiazo festivalio finansavimo iš Klaipėdos miesto savivaldybės“, – taryboje kalbėjo N.Puteikienė.
Liberalė Alina Velykienė pasakojo, jog dar veikiant šiam paštui čia užklysdavo mokinių grupės, keliaudavusios iš muziejų. Mokytojos papasakodavo apie pastatą, vaikai užbaigdavo čia senamiesčio ekskursijas. Moteris įsitikinusi, kad biudžetinės įstaigos neišanalizavo visų paslaugų galimybių, kurios galėtų įveiklinti šį pastatą.
„Norėčiau, kad suvoktume, kad tai galimybė Klaipėdos senamiestyje turėti objektą, kurio įveiklinimą paskelbus konkursą rastume. Man gaila, kad Klaipėdos turizmo informacijos centras nemato tam energijos ar neturi inicatyvų, kaip tą patalpą įveiklinti. Tikrai ta lokacija labai gera, kad joje sustotų žmonės ir semtųsi Klaipėdos miesto kultūros. Ne piniguose klausimas, o iniciatyvoje ir nore“, – sakė A.Velykienė.
Ne piniguose klausimas, o iniciatyvoje ir nore, – sakė A.Velykienė.
Neskubėti priimti sprendimo siūlė ir Arvydas Vaitkus, pabrėždamas jog šis pastatas labai patogioje vietoje keliaujantiems iš Kruizinių laivų terminalo, tad paskirčių pamąsčius galima rasti.
Klaipėdos turizmo informacijos centro vadovė Romena Savickienė 15min teigė, jog apie šį pastatą ir jo panaudojimą kalbėta ne kartą. Centras jame siūlė įrengti suvenyrų parduotuvę, kėlė idėjas dėl edukacinių veiklų.
„Ir Kultūrų komunikacijų centras, ir mes sakėme, kad jei kas duotų, sugalvotume veiklas. Logiška, kad jas reikia suremontuoti. Biuras rastų savo paskirtį, kitas klausimas, ar verta finansiškai. Mūsų senamiestis, kaip sakome, vos septynios gatvelės. Gidai vesdavo turistus į balandžių pastą. Buvo specialus antspaudas pašto, nežinia pas ką jis yra, vieni gidai jo labai ieškojo“, – kalbėjo R.Savickienė.
Vicemeras: savivaldybė neturi surinkti nugyventus pastatus
Klaipėdos vicemeras Arvydas Cesiulis taryboje išsakė poziciją, kad savivaldybė neturi surinkti visų kažkam nebereikalingų ir nugyventų pastatų.
„Neatsisakiau savo pozicijų ir minčių išsakytų komiteto posėdžio metu, nes esu įsitikinęs, kad mes neturėtų būti ta institucija, kuri surenka, tegul ne tik kultūriškai vertingus pastatus, kuriuos nugyvena kitos institucijos, konkrečiai Lietuvos paštas, kuris nudrengia vieną paštą, nudrengė kitą paštą, paskui bado su interesų grupėmis prispausti ir išprievartauti mus, kad padarytume vienokį ar kitokį sprendimą. Pastatas apgailėtinos vertės. Tas pastatas vos gyvas, kas buvo viduje, tas matė. Taip, Karčiausko kolekcija yra tikrai vertinga. Siūlau du punktus: siūlau nepirkti to pašto ir pavesti administracijai su Karčiausku atlikti veiksmus dėl jos įtraukimo vertybių į registrą. Tai būtų suteiktas pakankamas saugiklis šio pastato išsaugojimui, bus imperatyvas puoselėti ir saugoti, atverti miestiečiams“, – kalbėjo vicemeras.
Mes neturėtume būti ta institucija, kuri surenka, tegul ne tik kultūriškai vertingus pastatus, kuriuos nugyvena kitos institucijos, – sakė A.Cesiulis.
„Neturime racionalių pasiūlymų ir poreikių. Užsiimam pertekliniais dalykais – turime pirtis, vaistines, kuo nereikia savivaldybei užsiiminėti. Pastatas niekur nedings, o tie, kad įsikurs ten turėtų atsižvelgti į vertybes, kurios viduje. Palaikau sprendimą neįsigyti turto, kurio miestui nereikia”, – teigė Audrius Petrošius.
„Siūlyčiau nepirkti, nes nežinome, kokios tos kultūrinės vertybės. Jei jos vertybės, jau paštas seniai tuo turėjo užsiimti, turėjo būti apskaityta. Kalbame nežinia apie ką ir dar siūloma patalpas įsigyti“, – sakė jis.
V.Karčiauskas: Klaipėdai meno nereikia
Nors savivaldybė nusprendė pasirūpinti, kad V.Karčiausko darbai būtų apsaugoti ir naujas savininkas juos puoselėtų, V.Karčiauskas pasijuto, kad jo kūrinių miestui nereikia.
„Kaip menininkas nenusiminiau, nes vėliau ar anksčiau pamatai savo vietą gyvenime ir matai Klaipėdos vietą Lietuvos kontekste. Turiu galvoje, kad nereikia dirbti ne toje vietoje, ne tam miestui reikalingi darbai. Pas menininką niekad neužsuka žmonės, kurie nevertina jo meno kūrinių. Įsivaizduokime situaciją, bandyčiau padaryti skulptūrą arba papuošalą ir įpiršti žmogui, kur turgaus skulptūras perka, likčiau nesuprastas.
Lygiai taip pat pasijutau vakar aš pats. Kalbėjau su kolegom iš Talino, jie man pasakė: „Vytautai, esi ne tuo laiku ir ne toje vietoje“. Talino dailininkų sąjungos pirmininkė pasakė, kad Estijoje tokiu atveju būtų skandalas per visą šalį. Manau, kad menas miestui apskritai nereikalingas. Jaučiu daug metų, užtat ir dirbu Europoje, Vilniuje, bet ne Klaipėdoje. Specialiai grįžau iš Paryžiaus į posėdį, kad pamatyčiau gyvenimo realybę, – kalbėjo V.Karčiauskas. – Panašu į turgaus lygmenį. Jei darbai ne toje vietoje ir šeimininkai tik turgaus lygio, taip ir nugyvena. Įsivaizduokite, čia valstybės turtas, ne privatus pašto turtas.
Paštas tik naudojasi valstybės turtu. Pas mus yra prigimtinė teisė už nieką neatsakyti, gali nugyventi, parduoti, išparceliuoti. Man nepriklausė eiti, bet žiūri, nebėra durų, skambinu, rūpinuosi. Neleidau jų išmesti. Autorius turi minti slenksčius, nors tai turi padaryt valdininkai, o jų skambučio nebuvo nė vieno per tuos metus. Kiek užsieniečių ateidavo... Pastatas nėra išvaizdus, interjeras nėra išvaizdus, bet suglumdavo, nes įspūdingi darbai“.
V.Karčiauskas mano, jog net apsaugojus jo darbus, šie galiausiai atsidurs muziejuje, o šie, turėdami tūkstančius eksponatų, jų niekur nedemonstruos, šie tiesiog nuguls fonduose ir dūlės.
„Turiu teisę susigrąžinti, bet kokia prasmė? Esminis skirtumas – tai ne paveikslai, kurie gali būti pakabinti bet kurioj erdvėj, ne skulptūros, kad pastatytum į tą kampą ar kitą. Jie buvo integruoti būtent tai erdvei. Man paradoksalu ta prasme – praeina 30 metų nepriklausomos Lietuvos ir toks sovietizmas. Nepavyko tada sulaužyti autoriaus, lengva biurokratine ranka padaroma laisvoj nepriklausomoj Lietuvoj. Nesitiki...“, – 15min sakė menininkas. Jis teigė siūlęs miestui pats rekonstruoti pastatą ir jį perduoti konsignacijos pagrindais, tačiau idėja susidomėjimo nesulaukė.
