Pasak A.Bialiackio, Baltarusijoje nematyti protestai, kuriuose reikalauta, kad A.Lukašenka pasitrauktų, kilo dėl kelių priežasčių.
Juos skatino politinis nuovargis – žmonės pavargo nuo 27 metus šalies vadovo poste sėdinčio A.Lukašenkos, ir ekonominės situacijos pablogėjimas.
Be to, visus šokiravo siaubingos represijos prieš taikius baltarusius.
„Suprantame, kad visuomenė pradeda gyventi orientuodamasi į europietiškas vertybes, o ne į tas sovietines kareivines, kurias A.Lukašenka statė visus 27 metus“, – interviu sakė Alesis Bialiackis.
Su Baltarusijos žmogaus teisių gynėju kalbėjomės, kai jis prieš kurį laiką lankėsi Vilniuje vykusiame tarptautiniame Kalinausko forume.
-
Dėl Lietuvos kaltės A.Lukašenkos kalėjime sėdėjęs Alesius Beliackis: „Maidanas įmanomas ir Rusijoje, ir Baltarusijoje“
-
Iš kalėjimo išleistas Baltarusijos žmogaus teisių gynėjas Alesius Beliackis: ne Lietuvos valdžia mane pasodino į kalėjimą
-
Į Vilnių pabėgęs Baltarusijos advokatas: režimui kalinant žurnalistus, pavirstumėme Šiaurės Korėja
-
Petras Auštrevičius: Europa pro Lietuvos langą
-
A.Lukašenka ragina tautą susitelkti siekiant išsaugoti Baltarusijos nepriklausomybę
-
J.Borrellis: ES rengia naujas sankcijas Baltarusijai
Galvos nuleisti neketina
– Kaip vertinate situaciją Baltarusijoje – tiek politinę, tiek visuomeninę ir procesus, kurie vyksta jūsų šalyje?
– Esame politinės krizės pike. Tai galima palyginti su humanitarine katastrofa. To Europos žemyne nebuvo tikriausiai nuo karų laikų.
Masiniai sulaikymai, tūkstančiai žmonių persekiojami, sumušti, užmušti. Tai yra viskas, kas vyko paskutiniais mėnesiais.
Tokiu būdu valdžia atsako į natūralų žmonių norą surengti laisvus rinkimus, antra – paleisti politinius kalinius, trečia – nubausti kaltuosius dėl masinių nusikaltimų žmogiškumui.
Tai, kas vyko 2020 metų rugpjūtį ir kitus mėnesius, iš tikrųjų yra masinis nusikaltimas prieš žmogiškumą.
Specialieji padaliniai, parengti dar pagal Sovietų Sąjungos tradicijas, buvo pasirengę luošinti, mušti, prievartauti ir kankinti žmones.
Baltarusijos visuomenė atsibudo.
Mes, žmogaus teisių gynėjai, žinojome apie tai. Tai taip ryškiai nesireiškė, kai nebuvo didelio gyventojų aktyvumo.
Buvo pavienių atvejų, mes rengėme ataskaitas, bet dabar viskas masiškai išsiliejo. Žinoma, žmonės atsibudo ir jie nepasirengę su tuo taikstytis.
Kodėl vyko šimtatūkstantinės demonstracijos?
Todėl, kad žmonės tiesiog buvo šokiruoti, jie nenorėjo gyventi valstybėje, kuri su jais taip elgiasi, – gali mušti, užmušti, kankinti, tyčiotis.
Žmonės tiesiog buvo šokiruoti, jie nenorėjo gyventi valstybėje, kuri su jais taip elgiasi, – gali mušti, užmušti, kankinti, tyčiotis.
Jie norėjo normalaus žmogiško santykio.
Deja, situacija netampa geresnė, mes nuolat fiksuojame atsirandančias naujas baudžiamąsias bylas.
Dabar dėl politinių motyvų iškelta jau 2,5 tūkst. baudžiamųjų bylų. Galite įsivaizduoti mastą – turbūt kaip 6-ajame dešimtmetyje, paskutiniais Stalino valdymo metais, kai kurptos kolektyvinės baudžiamosios bylos.
Lapkričio 2 dieną pas mus vyko taiki masinė akcija, skirta protėvių atminimui. Buvo iškelta baudžiamoji byla, kurioje figūravo 251 asmuo.
Kolektyvinės masinės baudžiamosios bylos – grynai staliniški metodai, apie kuriuos mes tik skaitėme. Mūsų tėvai dar kažką apie tai prisimena.
Bet mes savo akimis pamatėme, kaip grįžtame į buvusios SSRS Stalino formatą – į tai, nuo ko praėjo dešimtmečiai ir ko jaunoji karta apskritai nesupranta, nesuvokia, kad taip gali būti.
Nuolatinis spaudimas pilietinei visuomenei, dešimtys sulaikytųjų, kasdien naujos baudžiamosios bylos, tų, kurie jau sėdi kalėjime, teisminiai procesai – tai, ką mes dabar turime Baltarusijoje.
Tačiau tuo pat metu – dar kartą pabrėšiu – milijonai žmonių pasirengę nesitaikstyti su šia situacija.
Pas mus – visuomeninė-politinė krizė.
Visuomenė praėjusiais metais pakėlė galvą ir nesirengia jos nuleisti, nepaisant visų tų siaubingų represijų prieš Baltarusijos tautą.
– Gal turite skaičius, kiek politinių kalinių, žmonių, laikomų Baltarusijos kalėjimuose, šiuo metu yra?
– Tai dėl daugelio priežasčių labai sudėtinga suskaičiuoti. Dėl to, kad terorizuojami skirtingi visuomenės sluoksniai.
Žmones sulaiko kaimuose, kažkokiose nedidelėse vietovėse.
Kai kada šeimos bijo apie tai kalbėti, net jeigu žmonės sėdi kalėjimuose.
Kartais apie teisminius procesus sužinome jau pačių teismų metu ar po jų, kai jau paskelbiami nuosprendžiai.
Dėl to skaičiai – labai apytikriai.
Pernai tuo pačiu metu pas mus buvo 3 politiniai kaliniai, o dabar vien tų, kiek mes, žmogaus teisių gynėjai, pripažinome politiniais kaliniais (jais pripažįstame tik protestuotojus, kurie dalyvavo taikiose demonstracijose), yra 287 žmonės (priminsime, kad pokalbis vyko kovo pabaigoje – 15min. Kaip skelbiama žmogaus teisių centro „Viasna“ interneto svetainėje, gegužės 24 dieną Baltarusijoje buvo 406 politiniai kaliniai).
Tačiau iš viso kalėjimuose arba namų arešte teismo laukia gerokai daugiau žmonių.
Žmonių pripažinimo politiniais kaliniais procesas vyksta kasdien. Beveik kiekvieną savaitę vis prisideda naujų žmonių.
Tai siaubingi skaičiai.
A.Lukašenka – nelegitimus
– Jūsų nuomone, kas dabar yra Baltarusijos prezidentas?
– A.Lukašenka aiškiai nelegitimus, tauta jo nepripažįsta.
Tai – ne mano asmeninė nuomonė, tiesiog žiūriu, kaip į tai reaguoja visuomenė, tam yra patvirtinimas. Paprasčiausiai žmonės jo nepripažįsta prezidentu.
Rinkimų metu niekas tiksliai balsų neskaičiavo. Biuletenių apskritai neskaičiavo. Tiesiog surašė tuos skaičius, kuriuos nuleido iš viršaus.
Štai, parašė už A.Lukašenką 80 proc. ir labai greitai biuletenius sunaikino. Po 2–3 dienų jie buvo sunaikinti.
Pavyzdžiui, aš savo rinkimų apylinkėje nemačiau balsavimo rezultatų protokolo. Komisija baigė darbą ir greitai nusiplovė.
Mes stovėjome prie apylinkės, laukėme, bet nieko nesulaukėme. Tik kitą dieną aš atėjau ir man žodžiu pasakė rezultatus.
Nemačiau protokolo, jo netgi nepakabino viešai. Pasakė žodžiu, rezultatai, žinoma, buvo sufalsifikuoti.
Ten buvo tokia netvarka, taip nepaisyta rinkimų įstatymo, kad tiesiog siaubinga.
Buvo tokia netvarka, taip nepaisyta rinkimų įstatymo, kad tiesiog siaubinga.
Žmonės, aš tarp jų, žinoma, nepasitiki oficialiais rezultatais.
Tačiau realių rezultatų niekas nežino. Todėl, kad nebuvo leista vykdyti exit poll (balsavusių rinkėjų apklausos – 15min). Nebuvo galima apklausti žmonių kokiu nors kitu būdu.
Tiksliai žinome, bent jau aš tuo visiškai įsitikinęs, – S.Cichanouskaja laimėjo.
Jau po rinkimų, po kelių mėnesių, kai tapo ramiau, vykę tyrimai – skambučiais, apklausiant, stabiliai rodo, kad už ją balsavo daugiau kaip 50 proc. rinkėjų.
Skaičiai skirtingi – 52, 53, 54 procentai, bet visi rodo daugiau kaip 50 procentų.
Likome su nelegitimiu prezidentu ir S.Cichanouskaja, kuri išrinkta, bet niekuo negalima patvirtinti jos legitimumo.
– O kaip jūs vertinate S.Cichanouskają?
– Aš ją vertinu normaliai. Vertinimas gana aukštas, nes ji labai išaugo.
Savo politinę karjerą ji praktiškai pradėjo nuo prezidento rinkimų, kai prisijungė prie kampanijos.
Prieš tai, kaip ji pati atvirai sako, politika domėjosi tik dėl to, kad jos vyras tuo domėjosi.
O jis buvo žmogus su ambicijomis, tinklaraštininkas, atviras, pilietiškai aktyvus žmogus. Suprantama, kad ji tą informaciją priėmė.
Negalima sakyti, kad ji sėdėjo uždarame kambaryje izoliuota.
100 procentų, kad žinojo apie tai, kas vyksta Baltarusijoje, nes ji visą laiką gyveno šalyje.
Ji kilusi iš nedidelio miestelio Baltarusijos pietuose, pastaraisiais metais gyveno Minske.
Suprantama, kad S.Cichanouskaja buvo, sakykime, vidutinė Baltarusijos gyventoja.
Ir, man atrodo, kad tai, jog ji neturėjo politinės praeities, mūsų situacijoje labai gerai.
Politinių partijų patirtis ir pralaimėjimai, kuriuos ne vienerius metus patiria politiniai lyderiai bei politinės partijos, taip pat specialiųjų tarnybų darbas, siekiant supykdyti vieną su kitu bei taip susilpninti, su ja nebuvo susiję.
S.Cichanouskaja paprasčiausiai pradėjo nuo švaraus lapo. Ji taip ir startavo – ji tiesiog realiai labai greitai ir labai protingai startavo, pasirodė neblogai pasirengusi.
Tai, kaip ji įvykdė rinkimų kampaniją, suvienijusi neužregistruotus kandidatus, faktiškai nė vieno neatmetusi, ir tai, kaip ji dabar užsispyrusiai tęsia kovą už demokratijos ir žmogaus teisių atkūrimą Baltarusijoje, žinoma, kelia pagarbą.
Tiki, kad režimas žlugs
– A.Lukašenka prezidento pareigas eina nuo 1994 metų. Anksčiau po rinkimų Baltarusijoje taip pat vykdavo protestai. Kas tapo impulsu, kad dabar jie tokie masiški, taip ilgai truko?
– Aš manau, kad keletas faktorių. Pirma – tai, kad žmonės pavargo nuo A.Lukašenkos.
27 metai. Jau šeimose ima vienas kito nemylėti per tiek laiko, o ką kalbėti apie prezidentą? Tai pokštas.
Tačiau iš principo buvo politinis nuovargis ir ekonominės situacijos pablogėjimas.
Per pastaruosius metus iki rinkimų žmonių ekonominė padėtis suprastėjo apie 10 proc. O pas mus žmonės ir taip neturtingi.
Jeigu žmogus kur nors Smurgainyse ar Ašmenoje gauna 300 JAV dolerių algos, o 30 dolerių per metus dingsta, jis jaučia, nes negali nusipirkti kažkokių reikalingiausių daiktų.
O televizorius Minske kainuoja tiek pat, kaip Vilniuje, ne pigiau. Automobiliai – gal net brangiau, nes pas mus yra dideli mokesčiai.
Televizorius Minske kainuoja tiek pat, kaip Vilniuje, ne pigiau.
Gyvenimas ten – nepigus. Ir žmonės paprasčiausiai pajuto, kad tapo sunkiau gyventi.
Netgi A.Lukašenkos elektoratas – pensininkai, žmonės, gyvenantys mažuose kaimeliuose, su SSRS praeitimi, orientuoti į SSRS – pajuto, kad jis negali garantuoti to, ką duodavo anksčiau.
Be to, A.Lukašenkos elektoratas sumažėjo.
Būtent prosovietinio auklėjimo žmonių, tų, kurie jį palaikė iš ideologinės pusės, kuriems jis buvo toks naujasis Stalinas, tvirtos rankos, tautos tėvas ir panašiai.
Išaugo nauja karta, kuri nori gyventi normaliai, kuriai svarbi ekologija, žmogaus teisės, aplinka, kurioje jie gyvena. Ir jų – daug.
Žinoma, kad jie pasipiktino ir falsifikavimu, ir tuo, kaip vyko rinkimai. Jie siekė teisingumo, tai darė pabrėžtinai taikiu keliu, rengdami visiškai taikias akcijas.
Tai – šaunu ir rodo, kad esame teisingame kelyje.
Tuo mes, žmogaus teisių gynėjai, užsiėmėme 25 metus.
Suprantame, kad visuomenė pradeda gyventi orientuodamasi į europietiškas vertybes, o ne į tas sovietines kareivines, kurias A.Lukašenka statė visus 27 metus.
Tai labai svarbus faktorius.
Plius COVID-19 kaltas – visi liko, niekas neišvažiavo vasarą atostogauti, todėl rugpjūtis pas mus buvo labai karštas.
– Ar artimiausioje perspektyvoje realu, kad režimas žlugs?
– Taip, aš tuo labai tikiu. Siekdami Baltarusijos demokratizacijos mes dirbome ilgus metus.
Aš pradėjau veiklą dar 9-ame dešimtmetyje, tuo laiku SSRS.
Beje, kaip svečias dalyvavau pirmajame Sąjūdžio suvažiavime. Mes atvykome čia nuo Baltarusijos liaudies fronto.
Man tai – gyvenimo reikalas.
Mes visada supratome, kad mūsų darbas reikalingas, bet nematėme, kada vis dėlto įvyks pokyčiai.
Tačiau praėję metai aiškiai parodė, kad pokyčiai įvyks greitai.
Todėl aš tikiu, kad mums nedaug liko laukti.
– Ką galvojate apie A.Lukašenkos flirtą su Rusija, Vladimiru Putinu ir sąjunginę valstybę?
– Tai sena daina, ji tęsiasi nuo 1995 metų.
Žinoma, A.Lukašenka tame pirmiausia mato ekonominę naudą, nes tos dotacijos, kurias jis gaudavo visiškai ekonomiškai neefektyviai sistemai, sudaro daugiau kaip 100 mlrd. JAV dolerių. Jo valdžiai tai dideli pinigai.
Dėl jų A.Lukašenkos valdžia ir egzistuoja. Taip pat tai – politinis, karinis palaikymas.
Nebūtų V.Putino, A.Lukašenkos seniai pas mus nebūtų.
Visiškai aišku ir suprantama, kad tik autoritarinis Rusijos režimas palaiko tokį patį autoritarinį Baltarusijos režimą. Dėl to tie režimai išgyvena.
Tačiau, man atrodo, kad Baltarusijos tautos valia ir balsas labai svarbūs apsisprendžiant dėl mūsų ateities, ne tik tai, dėl ko tariasi autoritariniai lyderiai.
Labai svarbu, ką sako Baltarusijos liaudis.
Todėl mane ne taip labai ir jaudina A.Lukašenkos ir V.Putino santykiai. Man labai svarbu, kad baltarusiai ir toliau kovotų už savo laisvę.
Pavadinimas
– Lietuva daro daug dėl demokratijos Baltarusijoje. Ar ši pagalba matoma? Kaip ji vertinama jūsų šalyje?
– Tai labai rimta, labai reikšminga ir nuolatinė parama.
Ypač po 2005 metų, po to, kai Lietuva tapo Europos Sąjungos nare ir šiek tiek nusiramino, nes anksčiau visi Lietuvos interesai buvo nukreipti į Vakarus.
Po 2005 metų Lietuva šiek tiek pasisuko į savo kaimynus. Tai labai teisinga, nes nuo situacijos Baltarusijoje priklauso Lietuvos stabilumas ir saugumas.
Nuo situacijos Baltarusijoje priklauso Lietuvos stabilumas ir saugumas.
Kaip bebūtų, nepaisant to, kad Lietuva yra Europos Sąjungoje, NATO, mes matome, jog tokiais dalykais, kaip atominė elektrinė, galima realiai sukurti pastovios įtampos, pastovios grėsmės prie sienos būseną.
Tarptautinėje bendruomenė dabar jau šiek tiek aktyviau į tai reaguoja, bet vis tiek nepakankamai.
Astravo atominė elektrinė – aiškus politinis projektas, pirmiausia Rusijos, žinoma, su Baltarusijos pagalba, nukreiptas prieš Lietuvą.
Man atrodo, kad strateginis Lietuvos interesas yra turėti normalią demokratinę kaimynę – Baltarusiją.
Tai būsimo Lietuvos vystymosi ir klestėjimo ar neklestėjimo klausimas.
– Informacija, kurią Lietuva 2011 metais perdavė Baltarusijos valdžiai, tapo pretekstu pasodinti jus į kalėjimą. Esate sakęs, kad dėl to nejaučiate negatyvių jausmų mūsų šaliai. Viskas taip pat, niekas nepasikeitė?
– Absoliučiai niekas nepasikeitė. Nuo pirmos dienos nejaučiau negatyvo, tuo labiau dabar, praėjus 7 metams nuo tada, kai išėjau iš kalėjimo.
Man regis, kad ir šios konferencijos surengimas, ir apskritai požiūris į Baltarusiją dabar labai teisingas. Tai, kas šiuo metu vyksta Baltarusijoje, reikia vertinti kaip nuolatinę grėsmę, reikia visaip stengtis tą grėsmę pašalinti.
Aš tikiuosi, kad po to atvejo visi padarė teisingas išvadas.
