Kaip leidiniui „Besikeičiantys veidai: Pirmosios eitynės už LGBT teises Lietuvoje“ rašo Darja Davydova, pirmos žinutės spaudoje ir interneto tinklalapiuose apie rengiamą „Baltic Pride“ renginį pasirodė 2010 m. sausio mėnesį, kai Nacionalinė LGBT teisių organizacija LGL kreipėsi į Vilniaus savivaldybę su prašymu išduoti leidimą eitynėms „Už lygybę“. Didelę dalį straipsnių apie šį renginį sudarė informatyvaus pobūdžio tekstai, nuosekliai ir detaliai aprašantys administracinius ir teisinius eitynių organizavimo aspektus: renginio vietą, dalyvių apsaugą, teisinius ginčus dėl leidimo. Nemažoje dalyje tekstų, paliečiama ne tik eitynių tema, bet taip pat svarstoma apie žmogaus teises, homoseksualumo kilmę, homofobiją, Lietuvos ir Europos Sąjungos politiką seksualinių mažumų atžvilgiu.
„Baltic Pride“ renginys ir su juo susiję politiniai įvykiai paskatino daugelį politinių veikėjų ir aktyvistų išsakyti savo nuomonę apie LGBT bendruomenę ir eitynes, o taip pat suteikė galimybę LGBT bendruomenei tapti matomai ir girdimai žiniasklaidos priemonėse. Jeigu dar prieš kelerius metus LGBT bendruomenės atstovai buvo itin retai cituojami straipsniuose, kurie buvo tiesiogiai susiję su jų gyvenimu ir problemomis, o žiniasklaidai buvo įdomi vien tik prieš LGBT teises kovojančių grupių ir politinių veikėjų nuomonė, tai „Baltic Pride“ kontekste LGBT piliečiai ir už LGBT teises kovojantys aktyvistai galėjo patys kurti savo įvaizdį.
Tarp dažniausiai straipsniuose apie „Baltic Pride“ cituojamų žmonių buvo renginio organizatoriai Vladimiras Simonko, Vytautas Valentinavičius, Eduardas Platovas, žmogaus teisių gynėjai Henrikas Mickevičius, Margarita Jankauskaitė, Artūras Rudomanskis, Nida Vasiliauskaitė ir Aušrinė Marija Pavilionienė. Savo pasisakymuose šie žmonės akcentavo žmogaus teisių svarbą Lietuvos visuomenei, LGBT žmonių diskriminacijos atvejus, teigė, kad LGBT žmonės niekuo nesiskiria nuo kitų Lietuvos piliečių ir turi lygias teises.
Kita vertus, nepalaikantys LGBT teisių ir eitynių politiniai veikėjai ir aktyvistai taip pat įgavo daugiau erdvės išsakyti savo mintis, interpretuoti „Baltic Pride“ renginius ir kurti naujus mitus apie homoseksualumą. Tuo tarpu žmogaus teisių gynėjų žodžiai dažnai likdavo neišgirsti arba buvo iškraipomi.
Svarbu paminėti kelis terminus, kuriuos įvairios aktyvistų grupės pasitelkė kalbėjimui apie „Baltic Pride“ renginius. Oficialiame „Baltic Pride“ tinklalapyje, siekiant pabrėžti skirtumą tarp lietuviško renginio ir „Gay Pride“ karnavalinio pobūdžio festivalių, vykstančių daugelyje Vakarų šalių, renginys buvo vadinamas būtent eitynėmis, o ne paradu. Tačiau informaciniai pranešimai dažnai eitynes „Už lygybę“ vadino gėjų arba homoseksualų paradu arba maršu. Tokie pavadinimai leido asocijuoti lietuviškas eitynes su karnavalu, švente, nuogu kūnu ir radikaliai jas seksualizuoti. Suformavus tokį eitynių įvaizdį tampa itin sunku įtikinti, kad pagrindinis jų siekis yra politinis – priminti apie LGBT bendruomenės sudėtingą padėtį ir patiriamą diskriminaciją.
Pabrėžtina, jog kalbant apie renginį buvo itin retai minimos kitos seksualinės tapatybės: lesbiečių, biseksualių ir translyčių asmenų, o trumpinys „LGBT“ buvo vartojamas tik atsitiktinai. Seksualinėms mažumoms paminėti nuolatos buvo vartojamas tiesiog žodis „gėjus“, kas sudarė įspūdį, jog žiniasklaidoje eitynės buvo beveik išskirtinai asocijuojamos su homoseksualiais vyrais. Be to, gana dažnai informacinio pobūdžio straipsniuose pasirodydavo užuominos apie stereotipinį homoseksualaus vyro įvaizdį, nes daugelis straipsnių buvo iliustruojami seksualizuotais vyrų vaizdiniais arba nuotraukomis iš kitų šalių „Gay Pride“ renginių. Viena iš galimų tokio iliustracijų pasirinkimo priežasčių gali būti tai, kad iki „Baltic Pride“ renginio masinių nuotraukų, pavaizduojančių Lietuvos LGBT bendruomenę, tiesiog nebuvo.
Nepaisant to, kad tikrieji eitynių tikslai buvo daug kartų paminėti žiniasklaidoje, ši tema plačiausiai buvo nagrinėjama politinio komentaro žanro straipsniuose ir pranešimuose. LGBT bendruomenei palankūs tekstų autoriai teigė, kad eitynėmis siekiama suvienyti LGBT bendruomenę ir kovoti su nelygybe, o eitynių priešininkų straipsniuose dažniausiai buvo teigiama, kad eitynių tikrasis tikslas yra „viešas pasidemonstravimas“, jaunimo „įtraukimas“ į seksualinių mažumų gyvenimo būdą, „ypatingų“ teisių reikalavimas.
Taigi homoseksualumas yra interpretuojamas kaip politinė ideologija, o tai perkelia diskusiją iš žmogaus teisių konteksto į moralinio ir ideologinio švietimo kontekstą ir taip pateisina žodžio laisvės apribojimą. Tokioje kalboje autoriai naudojasi drastiškais palyginimais tarp homoseksualumo ir pavojingų politinių ideologijų – nacizmo, bolševizmo – tam, kad sukeltų skaitytojų baimę, nerimą ar pyktį. Tokie palyginimai nėra logiški, grįsti faktais ar argu – mentais. Kalba yra emocionali, ja siekiama mobilizuoti neigiamus jausmus, sukelti auditorijos „moralinį šoką“, kuris skatintų visuomenę gintis nuo tikrų arba tariamų priešų. Prieš eitynes nukreiptais tekstais dažnai siekiama sukelti didelį neigiamų emocijų pliūpsnį. Pasišlykštėjimas yra dažnai sukeliamas lyginant homoseksualius asmenis su nusikaltėliais arba ligoniais.
Seksualines mažumas lyginant su asocialumu ir amoralumu siekiama sukelti natūralią skaitytojų reakciją: „Juk negalima tokių šlykštynių toleruoti!“. Žmogaus teisių ir tolerancijos retorika tuomet yra apverčiama ir pateikiama kaip logikos ir racionalumo trūkumas, o „Baltic Pride“ renginiai tampa agresyvumo ir viešos erdvės seksualizacijos pavyzdžiu.
Taip pat pažymėtina tai, kad eitynės „Už lygybę“ vyko Lietuvoje ir buvo organizuojamos lietuvių, tačiau simboliškai jos buvo dažnai atskiriamos nuo lietuviškumo. Toks atskyrimas atsispindėjo ne tik žiniasklaidoje, bet ir pačioje eisenoje. Jei prieš homoseksualumą organizuojamų protestų pagrindinė simbolika buvo Lietuvos vėliava, himnas, šūkiai ir plakatai, susiję su tautiškumu, tai eitynės buvo labiau asocijuojamos su transnacionaline tapatybe. Nuo pat šio renginio organizavimo pradžios jis buvo pristatomas labiau kaip bendras Baltijos valstybių ir Europos Sąjungos, o ne Lietuvos renginys. Oficialus „Baltic Pride“ simbolis rodo supintas Lietuvos, Latvijos ir Estijos vėliavas.
Bendradarbiavimas su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis buvo itin svarbus, siekiant finansinės, informacinės ir politinės pagalbos. Tarptautinės žiniasklaidos ir tarptautinių žmogaus teisių gynimo organizacijų dalyvavimas veikė kaip svarbus veiksnys, siekiant užtikrinti leidimą eitynėms ir jų apsaugą. Taip pat ne mažiau negu pusę eisenos dalyvių sudarė užsienio svečiai, o pirmoje eilėje kartu su organizatoriais ėjo ambasadoriai, kitų valstybių parlamentarai ir tarptautinių žmogaus teisių organizacijų lyderiai. Nors Lietuvos LGBT bendruomenei tokia transnacionalinė tapatybė buvo itin artima ir naudinga, tačiau visuomenės akyse ji leido paremti LGBT teisių priešininkų teiginius apie „gėjų lobizmą“ Europos Sąjungoje ir pateikti homoseksualumą kaip svetimą Lietuvai reiškinį, kilusį už Lietuvos ribų.
Plačiau apie LGBT bendruomenės reprezentaciją praėjusio dešimtmečio žiniasklaidoje galite skaityti leidinyje „Besikeičiantys veidai: Pirmosios eitynės už LGBT teises Lietuvoje“.
