Šiandien visos Baltijos šalys švenčia 32-ąsias Baltijos kelio metines. 650 km ilgio susikibusių žmonių grandinė tądien minėjo 50 metų sukaktį nuo Baltijos šalių okupaciją lėmusio Molotovo-Ribentropo pakto. Ši akcija pasiuntė žinią pasauliui apie Lietuvos, Latvijos ir Estijos norą nutraukti sovietinę okupaciją ir atkurti nepriklausomybę.
Tiesa, Baltijos kelio dalyviais tapo ne tik šių tautų piliečiai, bet ir baltarusiai, žydai, rusai, lenkai, moldavai, armėnai, kitų tautinių mažumų atstovai.
Laikui bėgant Baltijos kelias tapo kovos už Laisvę, nesmurtinio pasipriešinimo simboliu. 2004 metais į gyvąją grandinę protestuoti prieš Kinijos karinius grasinimus susikibo Taivano gyventojai, o 2013 metais tokią akciją pakartojo Ispanijos katalonai. Prieš dvejus metus 40 kilometrų ilgio žmonių grandinė nusidriekė Honkonge, kur vietos gyventojai protestavo prieš Kinijos kišimąsi.
Baimės nejautė
„Kadangi mano draugas (rež. Vidmantas Pulauskis – 15min) kūrė filmą „Vilnius. Prieš Aušrą“, mes visus įvykius fiksavom, filmavom.
Atsimenu, išvažiavom iš televizijos 6 valandą ryto, visi keliai buvo užgrūsti, bet mes, kadangi televizija, tai praleido. Mus pradžiugino milicijos kreipimasis į akcijos dalyvius – neviršykite 70 km/h greičio“, – apie rugpjūčio 23-ąją pasakojo Lietuvos vokiečių bendruomenės pirmininkas Ervinas Peteraitis.
Mašinų buvo tiek daug, kad galėjai eiti pėsčias, sakė jis, ir prisiminė Baltijos kelyje dalyvavusius žmones, jie buvę geranoriški ir draugiški.
„Absoliučiai jokios baimės nebuvo, nufilmuoti kelią buvo mūsų pareiga. (..) Jokių kliūčių nebuvo. Entuziazmas visapusis“, – pastebėjo E.Peteraitis.
Nuotaikos nesugadino ir spūstys
Lietuvoje gyvenantis ukrainietis Michailas Juzko apie akciją sakosi sužinojęs iš žmonių.
„Tais laikais viskas buvo „bobučių internetas“. Žinojom (apie Baltijos kelią – 15min), bet aš nesitikėjau, kad bus tiek daug žmonių“, – prisiminimais dalijosi M.Juzko.
Dėl rankinio į Lietuvą atvykęs sportininkas pasakojo, kad Baltijos kelyje dalyvauti skatino žmona: „Reikia važiuoti“.
Spūstys buvo tokios didelės – tokių niekada nebuvo ir nebus, pabrėžė pašnekovas.
„Atmosfera buvo fantastiška ir, kaip nekeista, visi buvo draugiški, nors, kai būna kamščiai, visi būna pikti ir keikiasi“, – pridūrė M.Juzko.
Nemažai mašinų sugedo, bet žmonės buvo draugiški – padėjo jas pastumti.
Paklaustas, kas įsiminė labiausiai, ukrainietis nedaugžodžiavo: „Kad mes laimėsim tikrai. Abejonių neliko“.
Dalyvauti – „šventas reikalas“
Lietuvos lenkei Miroslavai Vartač Varteckai tądien tebuvo 13. Kaip pasakojo, į Baltijos kelią ją pasiėmė mama, kuri ten važiavo su bendradarbiais iš Elektrografijos instituto.
Sprendimas dalyvauti akcijoje buvo spontaniškas, todėl pašnekovė nesuvokė nei kur atsidūrusi, nei kokia Baltijos kelio reikšmė.
„Aš atsimenu tam tikrus momentus. Pamenu, kad buvo chaosas, kai visi pradėjo išlipinėti iš tų autobusų. Buvo toks sujudimas, kur čia vietos rasti.
O po to, kai visi atsistojo, atsimenu, kad kažkas paėmė mane už rankos ir tai buvo ne mama, o tam tikri man svetimi žmonės. Paėmė už rankos, pakėlė rankas. (...) Toks labai geras bendrumo jausmas“, – išskyrė ji.
Vienas iš Vilniaus baltarusių klubo „Siabryna“ įkūrėjų Valentinas Stech pasakojo, kad dalyvauti Baltijos kelyje buvęs „šventas reikalas“.
Tiesa, jame pašnekovas buvo ne vienas, o su visa baltarusių grupe.
„Ten, kur stovėjome, buvo visokių tautinių mažumų atstovų – latvių, ukrainiečių, rusų, lenkų“, – pridūrė jis.
Minios žmonių, iš lėktuvo barstomos gėlės, žmonės, susikibę už rankų – ryškiausi V.Stech prisiminimai iš tos dienos.
„Dalyvaudamas jaučiau vienybę. Tai buvo garbės reikalas“, – apibendrino jis.
Stovinčių už Lietuvą netrūktų
Tokį bendrumo jausmą nedažnai galima patirti, pastebėjo Miroslava Vartač Vartecka.
„Tik tokiomis akimirkomis, kai giedi himną ar tada, kai buvo „Laisvės kelias“ už Baltarusiją.
Labai panašiai buvo ir „Foje“ baigiamajame koncerte Vingio parke. Toks bendrumo jausmas, kai stovi šalia žmonių, kurie visiškai tau nėra pažįstami ir tu jauti, kad čia visi tokie savi“, – palygino pašnekovė.
Susipriešinimo visuomenėje pastaruoju metu netrūksta – apie tai byloja ir riaušės prie Seimo, prieštarų kyla dėl galimybių paso, vakcinavimo nuo COVID-19.
Paklausta, ar, jos manymu, žmonės susirinktų į Baltijos kelią darkart, pašnekovė sakė tuo neabejojanti.
„Juk susipriešinę jie yra dėl kitokių priežasčių, tai nėra to tautiškumo praradimas. Vis tiek mes turim tikslą, bendrą siekį, tai pačiai šaliai priklausom. Taip, kad tikrai manau, kad žmonės atsistotų. Pasižiūrėkim, juk ir už Baltarusiją daug žmonių atsistojo“, – kalbėjo ji.
E.Peteraitis pridūrė, kad dabar, kai yra internetas, telefonai, geras pasiekiamumas – susirinktų tūkstančiai.
„Aš manau, kad atsirastų žmonių, kurie tikrai stovėtų už Lietuvą. (…) Lietuvą, kai yra bėda, visi puola gesinti“, – sakė vokiečių bendruomenės pirmininkas ir prisiminė savo pirmąją kelionę į Vokietiją 1988 m. Tąsyk nuvažiavęs ir pamatęs parduotuves Vokietijoje svarstė, ar ir Lietuvoje taip kada nors bus.
„Ir va prašau – pavyzdžiui, dabar mūsų lazeriai – galingiausi pasaulyje“, – apie Lietuvos pažangą kalbėjo pašnekovas.
37-erius metus Lietuvoje skaičiuojantis M.Juzko sako, kad šalyje patriotų yra daug:
„Aš tikrai į Baltijos kelią atsistočiau dar kartą ir žinau labai daug ukrainiečių, kurie atsistotų kartu.“
Kaip pats sakė, ukrainiečiai Lietuvai pavydi, sako, kad neatsiliekame nuo švedų.
„Ukraina būtų laiminga jei pasiektų tai, ką pasiekė Lietuva“, – reziumavo jis.
Lietuvą, kai yra bėda, visi puola gesinti.
O ar esame laisvi?
Absoliučios laisvės nėra ir negali būti, mano Valentinas Stech.
„Žmogus niekada nebūna visai laisvas. Jis visada turi žiūrėti, kad nepažeistų kitų žmonių laisvės, kitų šalių, kitų tautų laisvės“, – pastebėjo V.Stech.
