Šeimą pažinoję žmonės lyg susitarę tikina žiaurų nusikaltimą įvykdžiusio ir iš gyvenimo pasitraukusio Gintauto Eidukonio elgesyje nepastebėję jokių pavojaus ženklų. Tai buvo darbštus, šeimai atsidavęs ir nekonfliktiškas žmogus – toks, kaip visi.
Kas iš tikrųjų Eidukonių namuose dėjosi lemtingąją naktį, jau turbūt niekas nesužinos. Tačiau, specialistų teigimu, tikėtina, kad vyras pakelti ranką prieš save neplanavo – taip jis pasielgė suvokęs, ką padarė, ir kad su tokia kalte gyvenimo nebus.
Kančia ir nežmoniškas pyktis
Psichologės, psichoterapeutės Genovaitės Petronienės nestebina, kad aplinkiniai dažnai neatkreipia dėmesio į kitų žmonių dvasios skausmą.
„Psichologo konsultacijose esu ne kartą sutikusi žmonių, apie kurių vidų absoliučiai niekas nežino: nei tėvai, nei kaimynai, nei broliai ar seserys. Tik psichologas ar, geriausiu atveju, partneris – vyras ar žmona. Manau, kad šiuo atveju apie savo vyrą kankinančias problemas, jo būklę žmona galėjo žinoti, tačiau to dabar jau niekas neatsakys“, – kalbėjo G.Petronienė.
Psichologo konsultacijose esu ne kartą sutikusi žmonių, apie kurių vidų absoliučiai niekas nežino: nei tėvai, nei kaimynai, nei broliai ar seserys.
Psichologė įsitikinusi, kad tokios tragedijos kaip Varėnoje neatsitinka visiškai staiga: „Taip pasielgti nusprendusio žmogaus viduje turi dėtis kas nors baisaus. Žmogų apima neištveriama kančia, kurią palengvinti jis mato tik vieną būdą – išeiti į kitą erdvę. Aišku, šiuo atveju buvo ir nežmoniškai daug pykčio.“
Naikina, nes tikisi būti laimingas
Viską griaunantis keršto troškimas tokiose šeimos dramose irgi tikėtinas.
„Kada žmonės kerštauja? Psichologinis mechanizmas veikia taip, kad kerštaujama tada, kai kitas žmogus atrodo tavo nepakeliamo skausmo priežastis. Atrodo, kad, kol to žmogaus nepašalinsi, nesunaikinsi, tol kentėsi. Jautiesi nuo to žmogaus priklausomas, su juo susietas nenutraukiamais saitais, lyg sukabintas, todėl reikia jį visai sunaikinti, antraip tu nebūsi laimingas“, – svarstė G.Petronienė.
Bendraudama su pacientais ji ne kartą įsitikino, kad vaizdiniai apie savo meilės objekto įskaudinimą, pakenkimą jam ar net susidorojimą su juo iškyla daugeliui žmonių.
„Tiesiog jie nepakliūna į afekto būseną, bet kaip fantazija tokia mintis šmėkšteli dažnam. Mūsų galvoje iš esmės knibžda labai daug vaizdinių, o savižudybės vaizdiniai iškyla vos ne kiekvienam žmogui. Tačiau savaime tai nieko blogo nerodo ir tikrai nereiškia, kad tie žmonės save ar ką nors kitą nuskriaus“, – aiškino psichologė.
 |
| Asmeninio archyvo nuotr./Psichologė-psichoterapeutė Genovaitė Petronienė |
Atsiduria tunelyje, kai išsijungia sveikas protas
G.Petronienė mano, kad Varėnos įvykį pirmiausia reikėtų vertinti kaip žmogžudystę. Savižudybė tokiais masinio naikinimo atvejais būna pasekmė, žmogui suvokus, ką jis iš tikrųjų padarė.
„Žmogų turi ištikti nenormali afekto būsena, psichozė. Jis atsiduria lyg tunelyje, kai absoliučiai atsijungia sveikas protas, nesvarstomos jokios kitos išeičių galimybės. Žmogų tiesiog užvaldo tos baisios emocijos, įsiūtis“, – sakė pašnekovė.
Gal tai būna vienos sekundės sprendimas? Gal iš pradžių neplanuojama skriausti visų šeimos narių?
Tačiau kam tą pyktį išlieti, naikinant viską aplinkui, nepasigailint net vaikų.
„Tokiais atvejais nežinome, kokia iš tikrųjų būna situacija, kokios aplinkybės. Gal tai būna vienos sekundės sprendimas? Gal iš pradžių neplanuojama skriausti visų šeimos narių? Gal vaikai į įvykį įsitraukia netikėtai, todėl žudikas pagalvoja, kad, jei vaikas visa tai matė, tai jam vis tiek nėra tolesnio gyvenimo?“ – svarstė specialistė.
Ne impulsas, o paskutinis lašas
G.Petronienė mano, kad tokiems žiauriems įvykiams reikia ypatingos aplinkybių sankaupos: „Tokios afekto būsenos staiga, lygioje vietoje, neišgeneruosi. Matyt, priežastys yra ilgalaikės, žmogus turi būti nerviškai išsekęs, apimtas depresijos. Netikėtai įsižiebęs konfliktas negali būti tokių skaudžių įvykių priežastis, nebent tai – paskutinis lašas.“
Vis dėlto psichologė mano, kad žmogžudystė, jei ji įvykdoma ne serijinio žudiko, maniako ar asmeninės naudos siekiančio žmogaus, negali būti ilgai planuojama.
„Sunku pasakyti, kuriuo momentu gimsta mintis nužudyti: prieš penkias minutes ar seniai. Tačiau nemanau, kad tai galėtų būti mėnesio planas, nes keistą elgesį pastebėtų aplinkiniai. Be to, ir pats žmogus neištvertų emocinio intensyvumo“, – aiškino G.Petronienė.
Gali būti ir klausos haliucinacijų pasekmė
Gydytojas psichiatras, psichoterapeutas Raimundas Alekna teigė, kad kiekvienas žmogaus elgesys turi tam tikras priežastis – net rimti šeimyniniai barniai brandžių asmenybių esą nepalaužia, nes jos į aštrius konfliktus net neįsivelia – problemas išsprendžia anksčiau.
 |
| BFL/Tomo Urbelionio nuotr./Raimundas Alekna |
„Kitu atveju galima daryti išvadą, kad psichologinių problemų jau buvo ir anksčiau, tik žmogus laiku nesusirūpino savo poreikiais: gal buvo pervargęs, neišsimiegojęs, sudirgęs. Tokias tragedijas išprovokuoja emocinis nervų sistemos išsekimas arba, jei žmogus turi psichinių sutrikimų – klausos haliucinacijos, kurios liepia ką nors padaryti“, – sakė R.Alekna.
Tokių šeimos tragedijų kaip Varėnoje pasaulio psichiatrijos praktikoje pasitaiko neretai. Siekiant išsiaiškinti, ar žmogus dar galėjo kontroliuoti savo elgesį, ar jau nebe, atliekamos teismų psichiatrinės ekspertizės ir moksliniai tyrimai.
Gėdijasi, todėl pagalbos ieško per tarpininkus
„Polinkis į savižudybę ir ketinimas žudytis visame pasaulyje traktuojamas kaip sunkus psichikos sutrikimas, kurį būtina gydyti psichiatrinėje ligoninėje net ir prieš paciento valią“, – paaiškino psichiatras.
Tačiau kodėl iš pažiūros taikūs, tačiau rimtų psichologinių problemų turintys žmonės nepatenka į specialistų rankas?
„Tokius dalykus šeimos slepia, nes gėdijasi ieškoti pagalbos. Man, kaip psichiatrui, dažnai tenka susidurti su atvejais, kai per aplinkinius žmones, per tarpininkus bandoma pasikonsultuoti, ką daryti: ar tai rimta, ar ne?“ – neslėpė specialistas.
Man, kaip psichiatrui, dažnai tenka susidurti su atvejais, kai per aplinkinius žmones, per tarpininkus bandoma pasikonsultuoti, ką daryti: ar tai rimta, ar ne?
Tačiau jis neabejoja, kad visuomet yra požymių, rodančių, kad žmogui sunku, tik aplinkiniai to nepastebi arba rimtai nevertina: „Teiginys, kad nieko nebuvo, reiškia, kad tie, kurie buvo aplinkui, buvo tiesiog nedėmesingi, ignoravo signalus, kurie galbūt buvo siunčiami.“
Iš šoko pabunda skaudžioje realybėje
Psichologinės problemos žmonėms dažniausia pasireiškia nemiga, įtampa, nerimu, nuolatiniu diskomfortu.
„Kiek supratau, Varėnos atveju žmogus dirbo įtemptą darbą, net nakvodavo mašinoje. Akivaizdu, kad jis galėjo pervargti. Išsekus nervų sistemai, net menkiausias dirgiklis gali išprovokuoti neadekvačią reakciją“, – kalbėjo R.Alekna.
Specialistas irgi kelia prielaidą, kad po susidorojimo su šeimos nariais budelis gali priimti sprendimą nusižudyti, nors anksčiau nebuvo apie tai galvojęs: „Net ir sunkiai sergančiam psichikos ligoniui po tam tikrų veiksmų gali nušvisti protas. Jis pabunda iš šoko, atgauna kontaktą su realybe ir tada sąmoningai apsisprendžia nusižudyti.“
Norint užkirsti kelią tokioms tragedijoms, būtina kreiptis pagalbos – bent į šeimos gydytoją, kuris patars, ką daryti toliau.
„Jei žmogus, kuriam reikia pagalbos, to nesupranta, reikia, kad iniciatyvos imtųsi artimieji: jie turi rekomenduoti, prašyti, eiti kartu konsultuotis. Priemonių suteikti pagalbą yra daug, tik mes arba per daug nedėmesingi, arba irgi gėdijamės“, – įsitikinęs R.Alekna.
