Šiaulių rajone esantys Bazilionai nuo miesto nutolę per 20 kilometrų. Čia veikia vidurinė mokykla. Dar veikia, o nuo rugsėjo vyriausiųjų klasių formuoti nebegalės.
Bazilionų mokyklos mokytojai elgiasi tradiciškai ir, jų manymu, teisingai – kovoja už savo mokyklą ir kiekvieną jos erdvės trupinėlį. Skaudžiai išgyvena 11-12 klasių panaikinimą ir dar kažkur giliai tikisi, jog to nebus.
Beje, šios naikinamos klasės jau prieš keletą metų buvo gelbėtos – atjungtos nuo šios mokyklos ir tapo už kone pusšimčio kilometrų esančios Gruzdžių gimnazijos skyriumi. Dabar jau ir tai nepadės – per mažos klasės.
Apie tai turėjo būti šis straipsnis, tačiau netrukus kalba pasisuko apie čia saugomų knygų ir raštijos lobyną. Tai jau ne biblioteka, o portalas į Lietuvos atgimimą, tai tiltas į naujos kartos viso pasaulio lietuvius jungiantį sąjūdį.
Mokykla, kuri leidžia knygas
Mokyklos koridoriuje pasirodo direktorius Rimantas Gorys. Jis jau kadaise yra kiek atsiribojęs nuo žūtbūtinės kovos dėl gimnazinių klasių. Paliko tai mokytojams, tačiau pats vis primena, kad pokyčių ženklus galima pamatyti stebint vieną kaimo gatvę – kažkas emigravo, kažkas grįžo dėl palikimo ir pasigailėjo. Vadovas sako į šią mokyklą sudėjęs visą savo patirtį ir išmintį.
„Mokykla yra mačiusi ir baisesnių laikų“, – taria direktorius ir iškart veda į pribloškiančią ekskursiją. Parodo dalykus, kurių galėtų pavydėti ir žinomiausios gimnazijos ar pati M.Mažvydo biblioteka.
Pirmiausia – ši mokykla yra virtusi Nepriklausomybės akto signataro Romualdo Ozolo biblioteka ir jo raštijos saugykla. Čia gali suvokti, koks jis buvo didis savo darbais ir mintimis. Signataras viso gyvenimo patirtį patikėjo ne sostinei, o jaunystės kaimui.
Bazilionai – šio visuomenės veikėjo namai, kur jis lankė mokyklą ir užaugo. Apskritojo stalo kabinete sienas puošia paties R.Ozolo mokykliniais metais darytos nuotraukos, kuriose užfiksuota vietos žmonių buitis.
Šioje erdvėje kartais susirenka „Padubysio kronikų“ leidėjai ir rašytojai. Jis leidžiamas du kartus per metus. Šį istorijos ir kultūros žurnalą įsteigė R.Ozolas, o toliau leidžiamas jo vardo fondo, mokykla, Šiaulių universitetas. Profesionalius straipsnius šiam leidiniui kartais parengia ir mokytojai.
Dalį dienoraščių R.Ozolas leido atversti po jo mirties. Taip pat yra tokių, kuriuos jo nurodymu galima bus skaityti po po 50 ar 70 metų.
Viena po kitos seka vardinės klasės – lyg kokiame universitete. Viena klasė skirta draugystei su Bazilijonų vienuoliais unitais iš Ukrainos. Juk nuo jų ir kilo Bazilionų vardas
Dar keliose klasėse vietoje bereikšmių stendų – lentynos su įvairiausiomis knygomis. Vien R.Ozolas mokyklai dovanojo apie 15 tūkst. knygų.
Be jų jis patikėjo mokyklai visus savo rankraščius ir dienoraščius. O jie, kaip sako direktorius, netilptų į kelis sunkvežimius. R.Ozolas fenomenalus tuo, kad visą gyvenimą kruopščiai rašė dienoraštį, kuriame sugulė visos to laikmečio aktualijos.
Dalį dienoraščių R.Ozolas leido atversti po jo mirties. Taip pat yra tokių, kuriuos jo nurodymu galima bus skaityti po po 50 ar 70 metų. Jo raštai kupini filosofijos ir įžvalgų. Įsigilinę į R.Ozolo raštus, teigia, kad jis lyg aiškiaregis numatė daugybę dalykų.
R.Ozolo archyvas yra svarbi Lietuvos nepriklausomybės kūrimo istorijos dalis, kurios norėjo ne viena organizacija ar biblioteka. Tačiau signataras viską patikėjo mokyklai, kurią pats ir baigė. Čia stovi ir stalas, ant kurio buvo pasirašyti Lietuvos nepriklausomybės dokumentai.
Tai ne šiaip dienoraščių saugykla. Mokykla iš turimos medžiagos sugeba išleisti knygas. Pavyzdžiui, žymios mokytojos Barboros Mejerytės rankraščiai virto grožinės literatūros knyga „Jonė“.
R.Ozolas daug prisidėjo ir prie kitos bibliotekos dalies atsiradimo. Jis suvedė mokyklą su JAV Čikagos lituanistinių tyrimų centru. Direktorius R.Gorys tiki, kad signataro palikimas Bazilionus pavers ypatingu traukos centru: „Tai neišsemiami lobiai. Turėkite omenyje, kad du trečdaliai kūrėjų po karo pabėgo iš Lietuvos ir kūrė užsienyje. Mes dabar ginčijamės dėl čia likusių rašytojų, bet juk turime kuo juos pakeisti. Čia jau turime nemažai išeivijos literatūros. Dalis lengvai prieinama vaikams. Daugybė knygų dar pakuotėse. Manau, kad dabar mokyklos likimas labiau priklauso nuo mūsų lituanistikos centro, o ne atvirkščiai.“
Suprantama, bet vis tiek pikta
Pyksta mokytojai, kad apie rajono valdžios sprendimą naikinti gimnazines klases sužinojo tik kovo pabaigoje, nors, kaip patys sako, mokykla „uždarinėjama“ jau daugybę metų.
Po mėnesio nuo šios žinios mokytojai surinko per 400 parašų po peticija, kurią rajono taryba priėmė, o vėliau jos netenkino – gimnazinių klasių Bazilionuose neliks.
Apie būtų neverta pasakoti, tačiau tačiau mokyklą myli ir palaiko daugybė buvusių jos mokinių, kurie, kaip būtų galima pagalvoti, neprarūgo ir nedegradavo kažkokiame atokiame kaime. Jie šiandien architektai, medikai, teisininkai.
Mokytoja Alma Petrauskienė pateikė keletą dalykų, kurie, mokytojų manymu, nėra gerai apgalvoti. Prieš priimant sprendimą nebuvo susitikimo su mokyklos taryba ir tėvais. Šeimoms Nebuvo laiko pasiruošimui, svarstymams apie galimybę mokytis Šiaulių miesto gimnazijose. Neišspręstas pavėžėjimo klausimas – vaikams reikės anksti keltis ir problematiška grįžti.
Labiausiai pikta dėl bejėgystės. Mokytojai tuo pačiu ir supranta, kad ne rajono valdžia kalta dėl tokių permainų. Susideda viskas – nėra jaunų šeimų, nes nėra darbo, kurio nesukuria verslas, nes perspektyvas mato kitur. Regionus skambiomis kalbomis žadinanti Lietuvos valdžia ne kaimus turi omenyje. Bet jei mes kovosime tik dėl to, kas finansiškai apsimoka, Lietuvos neliks. Tik Vilnius.
Dugnas dar tik artėja
Šiaulių rajono Švietimo skyriaus vedėja Judita Šertvytienė suvokia, kad Bazilionų mokyklai kai kuriais aspektais lygių nėra, tačiau, kad ir kaip skaičiuosi, klasių be reikiamo vaikų skaičiaus nebus.
Mokyklos kolektyvui trūksta 4,5 mėnesio lėšų darbo užmokesčiui sumokėti. Jei niekas nebus keičiama, gal pinigų liks tik pusmečiui? Nuo rudens savivaldybėms liks dar mažiau lėšų panašiems kompensavimas. Tiesą sakant, jo pakaks tik ypatingiems atvejams, kuomet nėra kitos išeities, kai reikalingas individualus ugdymas ir panašiai.
Dabar, anot vedėjos, mokyklai derėtų nepanikuoti – kai kurios permainos iš tiesų gali būti į gerą. Etatinis mokytojų darbo apmokėjimas ir mokinio krepšelių panaikinimas teikia vilties. Darželio grupių kūrimas mokykloje – papildomos lėšos.
Jau nereikės iš paskutiniųjų rinktis „valandų“ ar kovoti dėl vieno vaiko krepšelio. Svarbiausia – į vieną pamoką surinkti mažiausiai devynis vaikus. Dėl to gali tekti kai kurias klases jungti.
Šiaulių rajone ateina paskutiniai pirmokai, kurie į pasaulį atėjo tuomet, kai gimstamumas buvo nemažas. Kitais metais – ketvirtadaliu mažiau ir vis mažyn.
Pavėžėjimas – ne problema. Taip pat faktas, kad yra nemažai gyvenviečių, iš kurių vaikai į mokyklas vežami gerokai anksčiau. Tai visos Lietuvos prakeiksmas.
Moksleiviai vežami, nes bendrabučiai mokyklose laikomi nelabai pageidaujamu dalyku: „Jei reikės – bus autobusas ir vėlų vakarą, kad vaikai galėtų lankyti visus norimus būrelius ar dailės mokyklą.“
Taip pat vedėja priminė, kad vidurinę mokyklą baigusieji mokiniai jau turi 19 metų. Būtų nesąžininga jaunam žmogui apkarpyti sparnus ir neleisti rinktis gyvenimo kelio anksčiau.
Koks preliminarus artimiausias scenarijus? Vaikai sėkmingai mokosi nuostaboje Bazilionų mokykloje iki aštuntos klasės. Vėliau dalis išeina į gimnazijas. Kas nenori – gali čia baigti dar dvi klases. Po dešimtos klasės miesto gimnazijos tikrai priims visus norinčius. Taip pat galima rinktis ir profesines mokyklas, kurios laukia išskėstomis rankomis.
Jei po aštuonių klasių norinčių bus labai mažai, tuomet teks apsiriboti stipria aštuonmete mokykla. Progimnazija vadintis gali tos mokyklos, kurios per pamokas nejungia klasių.
J.Šertvytienė primena, kad mokyklų tuštėjimo dugnas toli gražu dar nėra pasiektas. Jis artėja: „Šiaulių rajone ateina paskutiniai pirmokai, kurie į pasaulį atėjo tuomet, kai gimstamumas buvo nemažas. Kitais metais – ketvirtadaliu mažiau ir vis sparčiai mažyn.“
