NVO atstovų teigimu, pastaruosius keletą metų planuojami nevyriausybinių organizacijų įstatymo pakeitimai yra labai reikalingi.
Pasak Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centro direktoriaus Martino Žaltausko, esą jie leistų geriau suprasti nevyriausybinių organizacijų, atstovaujančių pilietinei visuomenei, padėtį Lietuvoje ir įgalintų būdus stiprinti NVO.
„Yra trys pagrindiniai tikslai: įvesti NVO bazę, kurioje būtų aišku, kiek organizacijose yra narių, savanorių, darbuotojų, kokia yra finansinė padėtis. Automatiškai galėtume palyginti ir įsivesti statistinius duomenis, koks yra pilietinis sektorius Lietuvoje. Per 30 metų tokių duomenų nesame turėję“, – teigia jis.
„Kitas – organizacijoms stiprinti, nes tam būtų įkuriamas NVO rėmimo fondas. Ir apsibrėžti aiškiau, kas yra NVO“, – aiškina M.Žaltauskas.
Panašu, kad dėl pastarojo siekio ir kyla didžiausi nesusikalbėjimai, stabdantys įstatymo pakeitimus. Mat tai, ar juridinis asmuo priklauso NVO, yra bene lemiamas veiksnys laimėti valstybės ar Europos Sąjungos finansuojamus projektus.
Suprasti akimirksniu
- Nevyriausybinių organizacijų atstovai ir Bažnyčia susikirto dėl Nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymo pakeitimo įstatymo projekto punkto, nusakančio, kas yra NVO.
- Pirmieji siekia išlaikyti nuostatas, kad norinčios gauti NVO statusą organizacijos privalo teikti dokumentus Registrų centrui. Bažnyčia tuo metu teikia siūlymus šią prievolę išbraukti. Nevyriausybininkų teigimu, tai pažeistų skaidrumo principą.
- Bažnyčiai teikti finansines ataskaitas neva „nėra problema“ – tokios pozicijos ji laikosi, nes sugriežtinimai esą apsunkintų kitų, mažesnių, NVO veiklą. Visgi aiškėja, kad tokių reikalavimų negalėtų pakelti ir pati Bažnyčia. Mat ji, kaip juridinis asmuo, veikia kitokiais principais nei kitos organizacijos – remiasi vidiniais kanonais ir reikiamų dokumentų Registrų centrui neturi.
- Teigiama, kad priėmus įstatymą su griežtesnėmis nuostatomis, galėtų būti sutrikdyta ilgametė „Carito“ veikla, organizacija negalėtų pretenduoti į biudžetinius projektus.
- Socialinės apsaugos ir darbo ministerija palaiko nevyriausybininkų poziciją. Esą norėdamos gauti NVO statusą, religinės bendrijos dėl skaidrumo privalo teikti dokumentaciją. Be to, valstybė ir taip kasmet remia Bažnyčią.
- Naujausias įstatymo siūlymas palankus Bažnyčiai – griežtesnį reglamentavimą norima keisti savanoriška deklaracija. Vienas iš pasiūlymo lyderių yra Seimo narys P.Urbšys.
- Aiškėja, kad Bažnyčia dar 2013 m. neturėjo būti priskirta prie NVO, bet Lietuvos vyskupų konferencija esą tam pasipriešino.
Bažnyčia siekia išbraukti ataskaitų teikimo prievolę
Darnaus sutarimo, kas turėtų būti NVO, nėra rasta iki šiol, mat įstatymo pateikimas Seimui vis nukeliamas ir nukeliamas.
Didžiausi nesutarimai vyksta dėl 2 ir 12 straipsnių.
2 straipsnyje yra nurodoma, kokios organizacijos negali būti laikomomis nevyriausybinėmis organizacijomis. Tai yra politinės partijos, profesinės sąjungos ir kt. Religinių bendrijų tame sąraše nėra, o jeigu nėra, pagal nutylėjimą suprantama, kad jos gali būti priskiriamos prie NVO.
Nenoriu, kad susidarytų įspūdis, kad Bažnyčia nenori teikti finansinių ataskaitų.
12 straipsnyje rašoma, kokius kriterijus turi atitikti organizacija, kad turėtų NVO statusą. Įstatyme teigiama, kad NVO, be kita ko, turi atitikti Mokesčių administravimo įstatyme numatytus minimalius patikimo mokesčių mokėtojo kriterijus. Tai yra juridinis asmuo neturėjo baudos už pajamų neįtraukimą į apskaitą, už sukčiavimą, nelegalų darbą ir kt.
Taip pat juridinis asmuo Registrų centrui turi būti pateikęs finansinių ataskaitų rinkinius ir veiklos ataskaitas.
Šis straipsnis yra ypač jautrus Bažnyčiai, jį dar spalio mėnesį buvo siekiama pašalinti.
Formaliai žiūrint, pirmasis punktas dėl minimalių mokesčių mokėtojo kriterijų atitikimo Bažnyčiai rūpesčių nesukeltų. Anot Valstybinės mokesčių inspekcijos komunikacijos vadovės Rūtos Asadauskaitės, Bažnyčia į šį sąrašą nepatenka.
Kita vertus, nuostata dėl ataskaitų teikimo – būtų problemiška. Anot Registrų centro atstovo spaudai Mindaugo Samkaus, religinės bendruomenės tokių duomenų neteikia.
Panašu, kad LVK savo tikslą pasieks – praėjusiame Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto posėdyje buvo svarstomas iš esmės pakeistas 12 straipsnis, kuriame prievolę keis savanoriška deklaracija.
Gali susidaryti situacija, kad „Caritas“ (...) atsiduria už borto.
Ankstesnes nuostatas siūloma išbraukti ir jas pakeisti numatant, kad pats juridinio asmens vadovas turės nuspręsti, ar organizacija atitinka NVO nuostatus.
„(…) Siūlome keičiamo įstatymo 12 straipsnyje įtvirtinti pasitikėjimo nevyriausybinių organizacijų vadovais prezumpcija grįstą „savideklaracijos“ taisyklę. Pagal ją juridinių asmenų vadovas turės pats įvertinti, ar jo vadovaujamas juridinis asmuo atitinka nevyriausybinės organizacijos požymius ir tai pažymėti Juridinių asmenų registre“, – rašoma projekto pasiūlymuose.
Kartu teigiama, kad kontrolę vykdyti turėtų lėšų skirstytojas. Jeigu šiam kils įtarimų, tuomet juridinio asmens vadovas turės pateikti įrodymus, kad įstaiga atitinka NVO reikalavimus. Kitu atveju, NVO statusas galėtų būti panaikintas.
Gina mažųjų NVO interesus, bet kartu ir savo
Pasak LVK atstovo Vyganto Malinausko, dabartinis įstatymo pakeitimo projektas numato papildomas ir sunkiai įgyvendinamas sąlygas mažosioms nevyriausybinėms organizacijoms.
„Yra daugybė nevyriausybinių organizacijų, kurios turi minimalius išteklius ir ko nors kas nors nespėjo, veikdami savanoriškais pagrindais, nepateikė dokumentų ir prarado NVO statusą. Yra perteklinis susiaurinimas“, – tikino teisininkas.
Su tuo sutinka ir parlamentaras Povilas Urbšys, vienas iš „savideklaracijos“ principo siūlytojų. Jo teigimu, nauja nuostata suteikia vienodas teises visoms, o ne tik išskirtinėms NVO.
„Tos NVO, kurios yra tarp gaunančių projektinius finansavimus, nori išlaikyti savo monopolį ir todėl atsiranda tam tikros nuostatos, kurios griežtina NVO veikimą iki tokio absurdo, kad Registrų centras turi būti vyriausiasis revizorius, sakantis, ar NVO atitinka statusą, ar ne. Nors man atrodo, kad tai galėtų padaryti tie, kurie skelbia projektinius konkursus. Religinėms bendruomenėms pretenduojant į NVO vykdomus projektus, tie, kurie organizuoja atranką, gali pareikalauti visų dokumentų, ar jie atitinka keliamus kriterijus NVO, ir nuspręsti, ar skirti finansavimą“, – 15min kalbėjo jis.
Teisininkas V.Malinauskas pažymi, kad ataskaitų teikimas Bažnyčiai „nėra problema“. Problema esą yra valstybės reguliavimas.
„Matome platesnę problemą – tam, kad galėtum veikti, būti pripažintas kaip NVO, neužtenka, kad iš prigimties būtum NVO. Valstybė turi suteikti statusą, kurį tam tikromis sąlygomis gali ir atimti. Reguliavimas yra būdingas tokioms šalims kaip Baltarusija. Manome, kad tai yra visiškai perteklinis dalykas. NVO klausimas neturėtų būti siejamas su mokesčių klausimu“, – sakė buvęs Ateitininkų federacijos pirmininkas.
„Bažnyčiai priklausančios religinės organizacijos ar bendrijos, kurios dalyvauja vykdant tam tikrą projektinę veiklą, ir dabar teikia visas ataskaitas. Ar tai būtų Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos finansuojami projektai, ar Europos Sąjungos programos finansuojami projektai. Už visų tų lėšų panaudojimą yra teikiamos ataskaitos. Nenoriu, kad susidarytų įspūdis, kad Bažnyčia nenori teikti finansinių ataskaitų“, – pridėjo pašnekovas.
Kita vertus, toliau kalbant su V.Malinausku, paaiškėja, kad įstatymas su nepakoreguotu 12 straipsniu tiesioginių rūpesčių sukeltų ir Bažnyčiai.
LVK atstovo teigimu, būtų prašoma duomenų, kurių religinės bendrijos net nekaupia dėl savo juridinio statuso ypatumų. Jų nepateikus, anot V.Malinausko, galėtų sutrikti „Carito“ veikla, nepaisant jo socialinės veiklos ir nevyriausybinio darbo pobūdžio.
„Yra labai didelė tikimybė, kad dėl formalių priežasčių „Caritas“ negalėtų gauti NVO statuso. Nors pagal įstatymo bendrąjį apibrėžimą jis būtų kaip NVO, bet neturėtų statuso. Nes negalėtų pateikti informacijos apie dalininkus. „Caritas“ veikia pagal Bažnyčios kanonus. Ir gali susidaryti situacija, kad „Caritas“, kuris veikia trisdešimt metų ir yra turbūt didžiausia socialines paslaugas teikianti organizacija, atsiduria už borto. Bažnyčiai tai kelia rūpestį“, – sakė jis.
NVO klausimas neturėtų būti siejamas su mokesčių klausimu.
Pažeidžiamas esminis principas – skaidrumas
Nevyriausybinių organizacijų atstovų tokia Bažnyčios pozicija neįtikina. Atviros Lietuvos fondo (ALF) direktorė Sandra Adomavičiūtė įtaria, kad LVK rūpestis mažosiomis organizacijomis yra ne esminis. Esą tikroji siekio pakoreguoti įstatymą sau naudinga linkme priežastis galimai yra finansavimas.
„Jie prisidengia skambiais argumentais, nors verčia juos į teisinę kalbą, kad taip yra žlugdoma demokratija ir mažosios organizacijos, kas yra netiesa. Ir tikina, kad jeigu joms reikės teikti ataskaitas ir atskleisti visus duomenis, pasunkės gyvenimas. Iš tiesų pasunkės gyvenimas religinėms organizacijoms, nes jos turi kitą įstatymą, jos neprivalo teikti jokių ataskaitų, jeigu nenori“, – teigė ji.
Pasak Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centro direktoriaus M.Žaltausko, Bažnyčios norimi įstatymo pakeitimai kėsinasi į pačią jo šerdį – NVO skaidrumo didinimą.
„Siekiame, kad visas NVO sektorius – pilietinės visuomenės pagrindas – būtų skaidrus, o dabar išeina, kad siekiama kažkokių kitų tikslų“, – 15min tikina M.Žaltauskas.
Anot pašnekovo, per pastaruosius metus nuo 2012-ųjų smarkiai išaugo pasitikėjimas NVO – nuo 30 iki 52 proc. Bet jeigu bus priimti įstatymo pakeitimai, leisiantys Bažnyčiai tapti NVO ir išvengti prievolės teikti ataskaitas, tas pasitikėjimas vėl gali sumažėti, teigia jis.
LVK tikino, kad vien ataskaitų teikimas „nėra esminis būdas skaidrumui įgyvendinti“ ir reikia ieškoti naujų būdų.
Lietuvos neįgaliųjų forumo direktorė Henrika Varnienė taip pat įtariai žiūri į tokį Bažnyčios siekį. Jos teigimu, skaidrumas turi būti privalomas visoms organizacijoms, norinčioms turėti NVO statusą.
„Jeigu miršta koks kaimynas ir bendruomenė susimeta ant jo laidotuvių, tai niekur nereikia to deklaruoti, bet jeigu nori gauti paramą tam, kad remtum kaimyną, turi būti apskaita. To ir reikalaujame. Kad būtų skaidru, vieša, kad žmonės norėtų remti NVO jos veikloje, kad jie matytų, kas buvo padaryta už jų surinktus pinigus. Aš matau šios bendruomenės didžiulį pasipriešinimą, kuris man visiškai nesuprantamas. Ir apmaudu, kad taip vyksta“, – sako H.Varnienė.
700 parapijų – 700 naujų NVO
Pakoregavus įstatymą pagal Bažnyčią, nevyriausybininkai nerimauja, atsirastų iššūkis ne tik skaidrumui, bet ir konkurencijai. Pasak M.Žaltausko, sąlygos veikti susidarytų nelygios.
„Religinės bendruomenės atleistos nuo gyventojų pajamų mokesčio, nuo turto mokesčio, nuo ataskaitų teikimo Registrų centrui. Religinių bendruomenių užregistruota yra per 1300, 700 iš jų – katalikų. Nevyriausybinių organizacijų turime per 30 tūkst. Tai būtų maža, bet įtakinga dalis“, – teigia jis.
Sunkią mažųjų NVO finansinę situaciją, ypač regionuose, pabrėžia ir S.Adomavičiūtė. Jos teigimu, net ir nepriėmus įstatymo joms yra sunku konkuruoti su biudžetinėmis organizacijomis ar parapijomis.
„Pilietinėms visuomenės organizacijoms steigtis yra sudėtinga, nes negali išgyventi“, – pažymėjo ji.
LVK atstovas V.Malinauskas sutinka su teorine prielaida, kad visos 700 parapijų galėtų tapti NVO. Tiesa, pažymi jis, su sąlyga, kad jos turi vykdyti kultūrinę, socialinę, švietėjišką veiką. O tokia veikla, anot teisininko, užsiima ne visos bendruomenės.
Kartojasi 2013 m. scenarijus?
Dilema, kaip sutvarkyti NVO įstatymą, yra sudėtinga ir dėl jos priešistorės.
Pirmąsyk įstatymas, reguliuojantis NVO veiklą, buvo priimtas 2013-aisiais. Tuomet buvo numatyta, kad NVO nebus laikomos ne tik, pavyzdžiui, politinės partijos, bet ir religinės bendruomenės. Visgi šis punktas paskui iš įstatymo dingo. Kalbama, kad prie to prisidėjo LVK.
Klausimas pavedamas svarstyti dvišalei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Lietuvos vyskupų konferencijos darbo grupei, siekiant parengti „abipusiškai priimtiną (...) apibrėžimą“.
Neapibrėžtas religinių bendrijų statusas NVO įstatyme atvėrė erdvę interpretacijoms: Bažnyčia mano esanti NVO, nes neparašyta, kad ji tokia nėra.
Šią spragą nuo 2017 m. mėgino keisti Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, be kitų tikslų, siekusi iš naujo apibrėžti, kad religinės bendrijos nėra NVO.
„Pagal tarptautinę nevyriausybinių organizacijų doktriną religinės bendruomenės ir bendrijos iš tiesų nelabai atitinka nevyriausybinės organizacijos sampratos, nes nevyriausybinių organizacijų veikla neturėtų būti grindžiama politine ar religine idėjų sistema“, – 15min sakė ministro Lino Kukuraičio patarėja Eglė Samoškaitė.
Tačiau 2019 m. kovo mėnesį ši nuostata vėl mistiškai dingo. Vėlgi ne be LVK, turinčios išskirtinę galimybę bendrauti su valdžios institucijomis, pastangų.
2019 m. vasario mėnesį premjeras Saulius Skvernelis, LVK pirmininkas, arkivyskupas Gintaras Grušas, Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas ir kiti Vyriausybės bei Bažnyčios atstovai rinkosi į Dvišalės mišrios komisijos Tarptautinių sutarčių su Šventuoju Sostu nuostatoms vykdyti posėdį.
Tai yra speciali komisija, kuruojanti valstybės ir Šventojo Sosto, esančio Vatikane, tarptautinių sutarčių nuostatų įgyvendinimą. Sutartys yra keturios: dėl santykių tarp Katalikų Bažnyčios ir valstybės teisinių aspektų; dėl kariuomenėje tarnaujančių katalikų sielovados; dėl bendradarbiavimo švietimo ir kultūros srityje; dėl kvalifikacijų, susijusių su aukštuoju mokslu, pripažinimo.
Komisiją sudaro valstybės institucijų ir Katalikų Bažnyčios atstovai.
Tąkart, kol kas vieninteliame šių metų posėdyje, vykusiame vasario 1 dieną, be kitų klausimų, buvo sprendžiamas ir šiandien aktualus NVO statuso panaikinimas religinėms bendruomenėms ir bendrijomis.
Posėdyje nutarta, kad klausimas pavedamas svarstyti dvišalei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Lietuvos vyskupų konferencijos darbo grupei, siekiant parengti „abipusiškai priimtiną nevyriausybinių organizacijų statuso religinėms bendruomenėms ir bendrijomis apibrėžimą Nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymo pakeitimo įstatymo projekte.“
Po susitikimo Bažnyčiai, kaip 2013 m., pavyko įtikinti, kad religinės bendrijos nebūtų priskirtos prie to, kas nėra nelaikoma NVO.
Šios dvišalės darbo grupės komisijos posėdis vyko po mėnesio – kovo 1 dieną.
Jame dalyvavo ministras Linas Kukuraitis, NVO ir bendruomenių plėtros klausimų patarėja Aurelija Olendraitė, LVK Jaunimo reikalų tarybos ir Ekumeninių reikalų tarybos pirmininkas Darius Trijonis, Vilniaus „Carito“ direktoriaus pavaduotoja socialinėms programoms ir centrams Rita Augutienė, „Carito“ generalinė sekretorė Deimantė Bukeikaitė ir kiti LVK bei ministerijos atstovai.
Posėdyje A.Olendraitė pažymėjo, kad religinės bendruomenės ir bendrijos neteikia duomenų Juridinių asmenų registrui taip, kaip tą turi daryti NVO, o būtent viešai prieinamos ataskaitos yra bene esminis skaidrumo veiksnys.
Tuo metu LVK tikino, kad vien ataskaitų teikimas „nėra esminis būdas skaidrumui įgyvendinti“ ir reikia ieškoti naujų būdų.
Ir jų yra ieškoma ligi šiol.
Bet paaiškėjo viena – po susitikimo Bažnyčiai, kaip 2013 m., pavyko įtikinti, kad religinės bendrijos nebūtų priskirtos prie to, kas nėra nelaikoma NVO.
„Mūsų motyvas yra ne tiek siekti, gal labiau išlaikyti NVO statusą toms religinėms bendruomenėms, kurios vykdo visuomenei naudingą veiklą. Tos religinės organizacijos, kurios siekia viešosios naudos, turi savo NVO statusą ir manom, kad yra gerai, nes Bažnyčia neapsiriboja religinėmis veiklomis, bet ir sukūrė ir išlaikė daugybę socialinių, švietimo, kultūrinių ir kitų institucijų. Tas turėtų būti išlaikyta. Neturi būti apribota galimybė kartu su kitomis organizacijomis dalyvauti prisidedant prie bendrojo gėrio“, – 15min kalbėjo V.Malinauskas.
Valstybės finansavimo nepakanka
Tiesa, tokia pozicija, panašu, ir dabar netenkina Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Ministro patarėjos E.Samoškaitės teigimu, NVO įstatymo pakeitimų pagrindinis tikslas yra didinti skaidrumą ir atskaitingumą. Be to, Bažnyčia ir taip gauna valstybės paramos.
„Religinių bendruomenių ar bendrijų įkurtos organizacijos, kurių tikslas nėra siekti vien tik religinių tikslų, tarp jų ir „Caritas“ ar net parapijos, visiškai laisvai galėtų registruotis nevyriausybinėmis organizacijomis, jei sutiktų teikti veiklos bei finansines ataskaitas. Nevyriausybinių organizacijų registras ir atskaitingumas yra svarbus, nes norima planuoti valstybės politiką pagal realius turimus duomenis“, – teigė ji pridėdama, kad valstybė kasmet remia Bažnyčią.
Šiemet Bažnyčia iš valstybės gavo beveik 1 mln. 239 tūkst. eurų.
Visgi, pasak V.Malinausko, didžioji dalis tokios sumos yra skirta kultūriniam paveldui išlaikyti. Likučio neužtenka visuomeninėms veikloms finansuoti.
„Tas finansavimas yra mažesnis negu jį per metus gauna viena standartinė vidurinė mokykla“, – taip į valstybės paramos argumentą sureaguoja teisininkas.
Kompromisų beieškant
Nevyriausybinių organizacijų atstovai bendraudami su 15min pažymėjo, kad sklandaus dialogo tarp jų ir Bažnyčios esą nėra. Jeigu būtų, tikėtina, NVO įstatymo dilemą išspręsti būtų galima paprasčiau, nes bekalbant su pašnekovais paaiškėjo keli kompromisiniai sprendimai.
Vieną jų pateikė NVO tarybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pirmininkas Edvinas Regelskis. Jis pažymėjo, kad jeigu bus priimtas įstatymas su dabar numatytomis 12 str. nuostatomis, reikalaujančiomis NVO teikti ataskaitas Registrų centrui, Bažnyčia galėtų įkurti papildomą atskirą NVO. Tokiu atveju juridinis asmuo galėtų teikti dokumentacijas, o religinės bendruomenės kanonai nebebūtų problema.
Kitas kelias, anot ALF vadovės S.Adomavičiūtės, konkursus skelbiančios organizacijos šaukime galėtų paminėti, kad paraiškas teikti gali ne tik NVO, bet ir religinės bendrijos. Tokiu atveju, pastarosioms nebereikėtų siekti NVO statuso, bet galėtų pretenduoti į finansavimą.
Šią idėją kaip galimo sprendimo būdą pripažįsta ir LVK atstovas V.Malinauskas. Tiesa, teigia jis, yra nuogąstaujama, kad palikus tai nereglamentuotą, papildomą punktą apie religinės organizacijas įrašyti gali būti pamiršta arba nenorėta.
