Jį taip sužavėjo mūsų šalis, kad savo rašomame tinklaraštyje, parašė atskirą įrašą apie Lietuvą ir atradimus joje (galite skaityti čia).
G.P.Macjobas gimęs Nigerijoje, tačiau, vedamas savo svajonių jis išsikėlė gyventi į Didžiąją Britaniją. Jis komikas, aktorius, knygų rašytojas, BBC žurnalistas, dviejų socialinių fondų įkūrėjas, žmogaus teisių aktyvistas, kvalifikuotas krepšinio, teniso ir bokso treneris.
Iš pažiūros talentingas žmogus, kuris nuolatos būna apsuptas juo besižavinčių pasekėjų, tačiau to G.P.Macjobas nesureikšmina. Pagrindinis jo troškimas keisti ne tik savo gyvenimą, bet ir aplinkinių. G.P.Macjobas yra katalikybę į Nigeriją atvedusios šeimos palikuonis, jo dėdė buvo kunigas, senelis 1950-aisiais metais pastatė dvi mokyklas Afrikoje ir suteikė išsilavinimą daugeliui vargingai gyvenančių vaikų, tėtis, gyvenęs Didžiojoje Britanijoje, taip pat, rūpinosi vaikų išsilavinimu.
G.P.Macjobo gyvenimas turėjo daug pokyčių. Kaip pats teigia, jis turėjo laimingą vaikystę, mokėsi privačioje mokykloje, daug sportavo, įgijo karate juodąjį diržą. Baigęs mokyklą įstojo į kunigų seminariją, bet suprato, kad šis kelias ne jam. Didžioji gyvenimo svajonė buvo sukurti didelę šeimą, turėti daug vaikų, tačiau dabar jis gyvena altruistišką gyvenimą, panašesnį į Motinos Teresės – viską daro dėl kitų.
– Kas Jus motyvuoja padėti žmonėms, turintiems mokymosi sutrikimus?
– Aš auginu jauną sūnų, kuris serga autizmu. Nepaisant to, jis yra laimingiausias žmogus pasaulyje! Didžiosios Britanijos valdžia dėl neįgalių vaikų daro labai daug, tačiau aš pastebėjau, kad dauguma Afrikos šeimų vis dar slepia vaikus sergančius autizmu. Jie elgiasi taip, tarsi tai būtų jų pačių kaltė, jų gėdijasi. Todėl aš nusprendžiau padėti kurti sąmoningą visuomenės mąstymą apie šią ligą turinčius žmones. Pradėjau nuo Didžiosios Britanijos, su savo idėja tikiuosi nukeliauti iki pat Nigerijos ir ten padaryti teigiamų pokyčių.
– Ar sūnaus liga ir buvo pagrindinis motyvas pradėti keisti žmonių gyvenimus?
– Visiškai teisingai. Aš ilgą laiką blaškiausi tarp pinigų vaikymosi ir darymo to, kas suteiktų mano mintims ir mano sūnui ramybę. Aš nerimavau koks bus jo gyvenimas, kai užaugs arba kai aš mirsiu. Todėl norėjau žinoti viską apie mokymosi negalią, tapti ekspertu šioje srityje ir tuo pačiu padėti kitiems vaikams.
– Kaip Jūs įsteigėte fondus, kurie prisideda prie visuomenės gerovės?
– Viskas prasidėjo natūraliai, aš žinojau, kuriose srityse yra pagrindinės socialinės problemos ir jas pradėjau spręsti. Įkūriau „Afristar Foundation Team“, kurios tikslas – suteikti pagalbą ir rūpestį vaikams sergantiems autizmu. O „Macjob Sport's Foundation“ rūpinasi jaunais talentingais Afrikos vaikais. Mes stengiamės, kad jie įgytų išsilavinimą ir, tuo pačiu, atskleistų savo galimybes sporte, gerintų įgūdžius.
Paklausus, kodėl G.P.Macjobas apsilankė Lietuvoje, jis juokaudamas pasakojo, kad čia atvyko susitikti su Žydrūnu Savicku, nes juo žavisi ir apie 15 metų jį stebėjo galiūnų čempionatuose. Tačiau pabuvęs mūsų šalyje, jis nusprendė, kad sutikti „Didįjį Z“ jam tapo nebe taip svarbu. Čia jis tikėjimą Dievu atrado iš naujo.
Atvykęs į Lietuvą dirbti ir pamatęs daugybę bažnyčių, panoro susipažinti su religijos istorija mūsų šalyje. Jį labiausiai nustebino mūsų kova dėl katalikybės ir išlikusi religijos svarba šiomis dienomis. Jis nesuvokia, kodėl Afrikoje krikščionybė yra siejama su kolonizacija ir vergija, o Dievas laikomas „puolusiu angelu“. Apsilankęs mūsų krašte jis į katalikybę pažvelgė tarsi naujomis akimis, pasijuto pakylėtas į dar aukštesnį dvasinį lygmenį, kuomet Panaros Dievo gailestingumo koplyčioje po 20 metų pertraukos vėl atliko išpažintį.
– Jūs moderavote pirmąjį Lietuvoje socialinių inovacijų ir verslo hekatoną – „ChangeMakers‘ON“. Kokie Jūsų atsiminimai apie tai?
– Gražūs. Aš likau sužavėtas „ChangeMakers‘ON“ renginio dalyviais. Visi jie turi aistros, energijos, yra kupini nuostabių idėjų. Pats projektas man pasirodė išskirtinis, nes verslas susivienijo su valdžia ir mokslo įstaigomis, kad pasiektų maksimalių rezultatų. Manau, tai yra didelis žingsnis link puikiai besivystančių verslų. Projekto ateityje norėčiau bendradarbiauti su jūsų šalimi. Aš vis dar atsimenu renginį, tai akimirka, kuria didžiuojuosi, nes organizatoriai man suteikė galimybę būti vedėju. Dėl to jiems esu labai dėkingas!
– Kokia socialinio verslo idėja ar projektas Lietuvoje Jums padarė didžiausią įspūdį?
– Mane labiausiai įkvepiantis socialinio verslo pavyzdys jūsų šalyje yra restoranas, kuriame sudarytos sąlygos dirbti priklausomybės ligomis sergantiems žmonėms. Ši idėja sukuria sąlygas asmenims iš socialinės atskirties grupių reabilituotis ir reintegruotis į visuomenę bei darbo rinką.
– Ar Afrika pažengusi socialiniame versle? Kokiose kryptyse ji dirba daugiausia?
– Kai kurie Afrikos regionai sparčiai tobulėja socialinio verslo klausimu, gauna nemažai palaikymo iš visuomenės. Labiausiai Afrika yra ištroškusi technologijų. Deja, socialinis sąmoningumas vis dar yra žemas. Pavyzdžiui, lyčių lygybės tema yra išjuokiama. Nigerija, iš kur aš kilęs, taip pat neturi teisingo suvokimo šiuo klausimu. Dar tikrai reikia daug dirbti, kad kažko pasiektume, padarytume pokyčius.
– Kaip dažnai grįžtate į Nigeriją?
– Du kartus per metus. Man visada labai smagu grįžti namo, deja, kartais, kai matau vaikus, kurie sėdi klasėse be stogo, be baldų, tiesiog ant grindų, ar po medžiu, tik tam, kad kažko išmoktų... Tai man plėšo širdį. Aš jau esu gavęs pasiūlymą vadovauti viešajai įstaigai Nigerijoje. Manau, kada nors ateityje priimsiu šį iššūkį, bet dabar visas pastangas ir laiką skiriu socialiniam verslui ir įvairioms labdaroms. Šiais metais aš pradedu „Afristar Foundation Team“ projektą Nigerijoje, kuriame organizuosiu mokymus tėvams ir globėjams, kurie turi vaikus su negalia.
Pokalbio pabaigoje, G.P.Macjobas džiaugėsi, kad „ChangeMakers‘ON“ nesibaigė tik trijų dienų renginiu, kad viskas juda tolyn. Jo manymu tik keli žmonės padaro esminius pokyčius gyvenime, todėl palinkėjo, kad visuomet mūsų šalyje atsirastų žmonių, kurie tuos pokyčius įgyvendins.
Parengė Kotryna Monika Kabašinskaitė.
