S. Bellamy prieš metus lankėsi ir Lietuvoje – savo patarimais ir įžvalgomis padėjo atidaryti Demokratinę mokyklą Vilniuje, kurios vadovas Nerijus Buivydas šiandien nubėgo 16–ąjį maratoną iš eilės.
Biržų moksleiviai nepasitiko
Stiprios komandos – 3 bėgikų – apsupty jis finišavo Biržų „Saulės“ gimnazijoje. Tiesa, paprastai Nerijų likus keliems kilometrams iki mokyklos pasitikdavo būrys mokyklos bendruomenės, o šį kartą, pirmą kartą per visą akciją, pasitinkančiųjų nebuvo. „Buvo kiek keista bėgti su dvejomis policijos mašinomis priekyje ir už nugaros, savanoriais, kurie saugodavo mus sankryžose, bet – nei vieno moksleivio“, – pasakoja Nerijus.
Po tokios pradžios jis teigė nesitikėjęs, kad mokykloje vyks susitikimas, tačiau į jį visgi atėjo 6 gimnazistai, mokyklos administracija ir keli mokytojai, savivaldybės atstovas. „Tiesa, man paklausus, kodėl neatsirado norinčių bėgti, jie tik patrukčiojo pečiais – nors tikino, kad visus moksleivius apie akciją informavo“, – sako bėgikas.
Pasak jo, gimnazistai susitikime akcentavo didžiulį jiems tenkantį krūvį mokykloje ir iš to kylantį pervargimą, taip pat – jaukios aplinkos trūkumą. „Pasikalbėjome apie kitų mokyklų patirtį, davėme jiems daug minčių ir idėjų, kas galėtų būti kitaip. Norėtųsi tikėti, kad bent kažkurios iš jų bus panaudotos“, – sako jau šešioliktąją mokyklą per visą akciją aplankęs Demokratinės mokyklos vadovas.
Mokytojas, sekantis paskui mokinius
Pasak Nerijaus, jo siūlomi dalykai mokykloms nėra jo paties išgalvoti ir net ne kažkokia naujiena pasaulyje. Tai – demokratinis ugdymas, kurio vienas geriausių pavyzdžių Europoje – 1987–aisiais atidaryta Sands mokykla, valdoma demokratiniais principais: mokiniai čia drauge su administracija sprendžia visus mokyklos valdymo klausimus. „Vaikai yra patys geriausi mokytojų mokytojai“, – sako mokyklos įkūrėjas, buvęs Kembridžo studentas S. Bellamy.
Vaikai yra patys geriausi mokytojų mokytojai.
Kaip ir daugelis demokratinių mokyklų pasaulyje, Sands nėra didelė – per visus 28–erius gyvavimo metus ją baigė apie 600 mokinių. Tačiau jos unikalumas ir vertė pripažįstama pasauliniu mastu: Sean konsultavo Pietų Korėjos Švietimo ministeriją pokyčių edukacijoje klausimais, prieš metus lankėsi Lietuvoje prieš atidarant čia Demokatinę mokyklą, o šiandien bendradarbiauja su Seulo universiteto profesoriumi tiriant, kokia demokratinio ugdymo įtaka emocinio intelekto vystymuisi.
Pats Sean – ne tik mokyklos vadovas, bet ir aistringas mokytojas. „Ko siekiu savo klasėje – tai estetinio požiūrio į mokymą. Sakydamas estetinis, turiu omenyje mokymo rūšį, kai vaikas yra sužadinamas vietoj to, kad būtų apmarinamas (anglų k.: aesthetic – estetinis ir anaesthetize – anestezuoti, apmarinti).
Taigi mes koncentruojamės į tyrinėjimą, kritinį mąstymą ir kūrybiškumą, o ne faktų mokymąsi mintinai ir jų atkartojimą. Taip dirbu todėl, kad tikiu – jei sugebame su vaikais kaip su individais sukurti ryšį ir pažadinti jų smalsumą, leidžiame jiems suprasti, kad jų idėjos svarbios, tai tas emocinis ryšys sukuria gravitacinį lauką, traukiantį informaciją.
Norėčiau, kad mokymasis stulbintų, jaudintų, pykdytų, šokiruotų, mestų iššūkius, kad į mokinį nebūtų žiūrima kaip į tuščią indą, kurį išsigandę mokytojai privalo užpildyti ir kuriems domėjimasis vaikais apsiriboja jų galimybėmis išlaikyti egzaminus. Vaikai nėra produktas, kurį galime matuoti pagal keliamus nacionalinius tikslus ir statistiką“, – apie savo darbo principus pasakoja vienu geriausių pasaulio mokytojų pripažintas edukatorius.
Gero mokytojo receptas
Pasak S. Bellamy, visi puikūs mokytojai turi keletą bendrų bruožų. Pirmiausia, kuomet stebi juos dirbančius, jų mokymas atrodo absoliučiai natūralus ir autentiškas, tarsi tai jiems gautųsi savaime. Antra, visi jų nuoširdžiai domisi vaikais – jiems paprasčiausiai smagu su jais būti. Be abejo, visi jie yra labai komunikabilūs. „Visa tai, ką išvardijau, leidžia mokytojams vaikų akyse įgyti autoritetą, kuris susideda iš jų mokymo patirties ir aistros mokyti – visi jie laimingi galėdami nueiti tą „papildomą mylią”, kad vaikui geriau sektųsi“, – savo įžvalgomis dalijasi edukatorius.
Taip, šiandien, būdamas 54–erių, aš esu geresnis mokytojas nei buvau 23–ejų, kai tik pradėjau mokyti.
Jo nuomone, neišvengiamai dalis išvardytų dalykų yra įgimti, tačiau yra dalykų, kurių tikrai galime įgyti –pavyzdžiui, daugiau praktikos ar pagarbos ir pasitikėjimo jaunais žmonėmis.
„Taip, šiandien, būdamas 54–erių, aš esu geresnis mokytojas nei buvau 23–ejų, kai tik pradėjau mokyti. Tačiau visad mėgau dalintis, įkvėpti, mesti iššūkius ir linksminti. Per tuos 30 metų nesu dėstęs dviejų vienodų pamokų – nes ir pats stengiuosi kaskart atrasti kažką naujo, įdomaus, priešingu atveju mano pamokos man pačiam pasidarytų nuobodžios“, – argumentuoja Sands mokyklos vadovas.
Jis neslepia, jog žinojimas, su kokiais edukatoriais jis pateko drauge į geriausiųjų penkiasdešimtuką, jam yra glostantis savimeilę. „Tačiau manau, kad svarbiau yra tai, jog šis įvertinimas reiškia ir Sands mokyklos pripažinimą ir apskritai demokratinio ugdymo vertės pripažinimą viso pasaulio edukacijoje“,– tikina jis.
Situacija Lietuvoje: tobulėti yra kur
Buvęs švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius, kurio paramos fondas parėmė socialinę akciją „Už laimingesnius vaikus Lietuvos mokyklose“, teigia, kad mokytojo vaidmuo vaikų ugdymui ir jų pasirengimui tolimesniam gyvenimui yra didžiulis, todėl ir mokytojo profesijos prestižo stiprinimas Lietuvoje yra valstybinės reikšmės dalykas.
„Tenka pripažinti, kad, nors turime puikių mokytojų, vedamų pašaukimo, visuomenėje ši profesija neužima aukštų pozicijų. Šią situaciją pakeisti galėtų tokios darbo sąlygos mokytojams, kad ši specialybė atrodytų svajonių – ir ne tik finansine prasme, bet ir tobulėjimo. Manau, nuolatinis tobulėjimas mokytojo profesijai yra privalomas ir jam turėtų būti sudarytos itin lanksčios sąlygos““, – teigė jis.
Su taisytina mokytojų situacija Lietuvoje susidūrė ir pats Nerijus, organizuodamas šią akciją. „Pora mokyklų šioje akcijoje nesutiko dalyvauti, nes turėjau atbėgti šeštadienį, kai buvo laikomas anglų kalbos egzaminas. Tačiau viena jų argumentavo dar ir tuo, kad jų mokytojai pavargę nuo neapmokamo darbo savaitgaliais ir neatsirado nei vieno, norinčio padėti suorganizuoti susitikimą. Tokia situacija liūdina, nes suprantu, kad tokiomis sąlygomis dirbantys žmonės negali būti laimingi, o jei nelaimingi mokytojai – sunku ir vaikams mokyklose jaustis gerai“, – teigė Nerijus.
