Penkioliktąjį maratoną Nerijus įveikė drauge su rezidentu Eugenijumi iš Panevėžio. „Eugenijus sakė sekęs akciją ir svarstęs, ar prisijungti, tačiau galutinį apsisprendimą jam padėjo padaryti perskaityta žinia apie Artūrą, kuris vakar nubėgo savo pirmąjį maratoną. Taigi Eugenijus šiandien nubėgo savo antrąjį“, – pasakojo „Už laimingesnius vaikus Lietuvos mokyklose“ bėgantis Nerijus.
Pasak jo, Panevėžys pasižymėjo savo sportiškumu. „Moksleiviai čia prisijungė likus gal 4 kilometrams ir tikrai sėkmingai ir lengvai su penktų – aštuntų klasių moksleiviais nubėgome visą atstumą iki mokyklos stadiono“, – sakė bėgikas. Kartu su visa palyda dviračiais mynė mokytojai, bėgo ir vienas tėtis bei buvęs profesionalus maratoninkas ir Panevėžio miesto savivaldybės tarybos narys Arūnas Balčiūnas.
Švietimo sistemos trūkumas
Nerijus teigia, kad sutikimas Panevėžyje buvo ne mažiau griausmingas, nei šeštojo maratono finišas Kaune: su minia moksleivių, ansamblio dainomis, sveikinimo kalbomis ir labai pakilia nuotaika. Vėliau sekęs susitikimas mokykloje, Nerijaus žodžiais, buvo tikrai aukšto kokybinio lygmens. „Pirmiausia, tai susirinko daug dalyvių – mokinių tarybos ir narių ir jai nepriklausančių, šįkart išskirtinai daug buvo mokytojų, savivaldybės atstovių ir netgi vienas tėtis“, – vardijo socialinės akcijos sumanytojas.
Kalbėtasi daug ir rimtai – pavyzdžiui, patys mokiniai iškėlė klausimą, ar jiems reikia mokykloje jaustis gerai? Galbūt jie tą laimę gali jausti namuose ar kažkur po mokyklos, o šioje jiems reikia tiesiog daug ir rimtai mokytis? „Bandžiau paneigti tokį teiginį – net ir tyrimais įrodyta, kad laimingas vaikas geriau ir giliau įsisavina informaciją, tačiau iš dalies moksleivių jautėsi šiuo klausimu abejonė. Taigi mes, suaugusieji, buvome tie, kurie raginome juos atsipalaiduoti ir negalvoti vien apie pažymius“, – atskleidžia Nerijus.
Kitas įdomus dalykas – tai moksleivių koncentracija į akademinius dalykus, o ne savęs pažinimą. „Mes gimnazijoje, gal universitete ieškosime savęs. – Moksleivių mintis atkartoja Nerijus. – Išgirdę mano klausimą, ar čia, mokykloje, jie savęs neieško, mokiniai pasimetė. Tuomet ir mokyklos direktorė man paantrino sakydama, jog didelė švietimo spraga Lietuvoje – kad nevertinamas mokinių skirtingumas, kad jis, priešingai, švietime yra problema ir vaikus siekiama suniveliuoti.“
Pirmą kartą per visą akciją mokyklose diskusija pasisuko ne tik apie mokinių laimę, bet ir mokytojų poreikius mokykloje. Mokiniai pradėjo klausti mokytojų, kas jiems mokykloje patinka, kada jie jaučiasi geriausiai. Dauguma atsakymų buvo – kuomet mato laimingus vaikus ir su jais bendrauja, užmezga ryšį. „Tiesiog pagalvojau darkart, kad bėgu už teisingus pokyčius švietime. Kad laimingi vaikai mokyklose – tai ne tik pačių vaikų, bet ir mokytojų gera emocinė savijauta, o finale – mokykla, į kurią kasryt nori eiti tiek mokytojai, tiek mokiniai“, – sako Nerijus.
