Nerijaus atveju tai – žmonės, sudarantys sąlygas jam nesekti maršruto, negaminti valgyti, nedirbti jokių vadybinių darbų ir net nevargti atsisukant vandens buteliuką ir nusilupant bananą.
Tikrai nesumeluotume sakydami, jog ir jų dėka Nerijus šiandien įveikė savo devintajį iš eilės maratoną ir pasiekė Žemaitiją: finišavo Žemaičių Naumiesčio gimnazijoje. Likus 6 km iki mokyklos, Nerijų pasitiko moksleivė Paulina Mickutė, kuri yra Lietuvos jaunimo rankų lenkimo vicečempionė. „Su Paulina pasikalbėjome, kad net ir rankų lenkime naudingas bėgimas, taigi ir ji bėgioja – tiesa, prisipažino į mokyklą bėgusi pirmą kartą“, – pasakoja Nerijus.
Su Paulina pasikalbėjome, kad net ir rankų lenkime naudingas bėgimas, taigi ir ji bėgioja – tiesa, prisipažino į mokyklą bėgusi pirmą kartą.
Likus 4 km prie bėgiko prisijungė ir Šilutėje gyvenantis uošvis, o likus 2 km tradiciškai – mokyklos bendruomenė, prie kurios prisijungė ir Degučių pagrindinės mokyklos moksleiviai. Tarp jų – ir jauniausios šios akcijos dalyvės, šešiametės dvynukės.
Nerijus pasakoja, kad pirmą kartą visos šios akcijos metu moksleiviai buvo tokie drąsūs. „Jie atvirai ir nebijodami išsakė, kas jiems mokykloje nepatinka. Ir administracija savo ruožtu nepuolė jų užginčyti ar teisintis – kuo labai džiaugiuosi, nes labai svarbu vaikų problemas išklausyti ir jų nenuneigti“, – sakė akcijos „Už laimingesnius vaikus mokyklose“ sumanytojas.
Gimnazija Nerijų apdovanojo ne tik medaliu ir gėlėmis, bet ir atvirute su, pasak Nerijaus, toliau bėgti įkvepiančia čekų bėgiko Emilio Zatopeko citata: „Atletas negali bėgti pilnomis kišenėmis pinigų. Jis turi bėgti su viltimi širdyje ir svajonėmis galvoje.“
Vairuotojas Rapolas
Su Nerijumi drauge keliauja dar trys žmonės, savanoriai, kurie prie akcijos sutiko prisidėti vardan gražaus tikslo. Už vadybą ir kemperio vairavimą atsakingas Lietuvos sporto universiteto (LSU) studentas Rapolas Žeimys priekyje Nerijaus stoja kas 4 kilometrus – tam, kad šis matytų, kur bėgti ir tam, kad paduotų jam vandens ir užkandžių.
Taigi kasdien – vidutiniškai po 10 sustojimų. „Sunku nėra, labiau – įdomu. Nebuvau anksčiau vairavęs kemperio, taigi man tai nauja patirtis, o ir tarp sustojimų turiu pafotografuoti, sustojus – paduoti vandenį ar užkandžius, taigi laiko nuobodžiauti nėra“, – pasakoja jis.
„Kadangi kūnas gauna didelį fizinį krūvį, automatiškai nuvargsta ir nervų sistema. Jei kasdien bėgdamas skirtingu maršrutu galvočiau, kur sankryžoje pasukti, rizikuočiau dar labiau nuvargti. O juk atbėgus laukia susitikimai mokyklose, taigi turiu taupyti energiją“,– apie tai, kodėl svarbu lydintis vairuotojas, aiškina Nerijus.
Taigi kasdien – vidutiniškai po 10 sustojimų.
„Mama“ Inga
Drauge su Rapolu keliauja ir „kemperio mamos“ vardą spėjusi užsitarnauti panevėžietė Inga Pabilionienė. Taip ji vadinama ne tik dėlto, kad šiai akcijai paskolino savo nuosavą kemperį (www.kelionėskemperiu.lt), bet ir dėl savo rūpestingumo. „Pradžioje Inga planavo mums padėti tik pirmąsias dienas, bet vėliau nusprendė tęsti šitą kelionę, kuo labai džiaugiuosi. Juokiuosi, kad jos atsakomybė – mano kalorijos: maisto ir papildų ruošimas“, – pasakoja Nerijus.
Pasak Ingos, dalyvavimas šioje akcijoje jai – labai įdomi patirtis, tiek komandos formavimo atžvilgiu, tiek ir pagalbos vykdant tokį iššūkį. „Taip, pradžioje planavau pirmas keletą dienų padėti, bet po to, komandai pasiūlius pasilkti, taip ir likau, nors tik vienus džinsus toms kelioms dienoms buvau įsidėjusi, – juokiasi ji. – Tačiau apskritai gyvenime vadovaujuosi filosofija, kad pirmiausia reikia duoti ir tai daryti netgi maloniau, nei imti.“
Koordinatorė Erika
Dar vienas žmogus komandoje – tai savanorė ISM studentė Erika Rukšėnaitė, kuri šioje akcijoje – navigatorė ir fotografė. „Tiesą sakant, prie projekto prisijungiau kur kas anksčiau – padėjau Nerijui suplanuoti visą bėgimo maršrutą, sukontaktuoti su mokyklomis“, – atskleidžia Erika. Kadangi jos Vilniuje dar laukia mokslai ir darbas, prisijungti ji gali ne kasdien. „Tačiau kiek tik leidžia mokslai ir darbai, stengiuosi padėti – man tos dienos, kai keliaujame, yra labai fainas atotrūkis nuo kasdienybės“, – pasakoja mergina.
Maždaug kas antrą dieną maksimaliam atsistatymui Nerijus darosi masažą – toje vietoje, kur tuo metu būna atbėgęs. „Masažas reikalingas tam, kad raumenys greičiau atsistatytų. Įprastai po maratono reikalingas kelių savaičių atsistatymo rėžimas, o aš turiu nepilnas 20 valandų, taigi turiu organizmui papildomai padėti“, – aiškina jis.
Apskritai, poilsis yra labai svarbus – bet kuris sportininkas pasakys, kad be tinkamo sporto ir poilsio režimo tik nualinsi kūną ir nepasieksi gerų rezultatų. „Todėl labai džiaugiuosi, kad turiu galimybę kemperyje miegoti ant LONO, komforto meistrų, pagaminto antčiužinio – tai sudaro sąlygas man tinkamai pailsėti. Rapolas net sakė, kad mažiau knarkiu“, – Rapolui pritariamai linksint juokiasi Nerijus.
