Daugelio keiksnojamas pirmadienio rytas nelengvas buvo ir Demokratinės mokyklos vadovui Nerijui Buivydui – mat jis kėlėsi bėgti savo 18–ąjį maratoną. Kai 42 km jau įveikti, klausiu Nerijaus – ką darai tada, kai sunku, kai kojos nebeneša ir bėgti visai nesinori? „Esu sau įsikalęs į galvą, kad kito pasirinkimo paprasčiausiai neturiu. Kai nebemotyvuoja nei palaikantys žodžiai, nei saldumynai ir lieku tik su savo mintimis, suprantu: jos man gali arba padėti, arba pakenkti.
Tam, kad padėtų, visad galvoju apie tikslą, kodėl bėgu. Manau, jei bėgčiau tik dėl bėgimo, man būtų daug sunkiau save tokioje situacijoje motyvuoti“, – teigia save švietimo ir bėgimo entuziastu vadinantis vyras, užsibrėžęs nubėgti 20 maratonų per 20 dienų „Už laimingesnius vaikus Lietuvos mokyklose“.
Kai nebemotyvuoja nei palaikantys žodžiai, nei saldumynai ir lieku tik su savo mintimis, suprantu: jos man gali arba padėti, arba pakenkti.
Pasak Nerijaus, jis – iš tų bėgikų, kuriam distancijos pabaiga visad sunkiausia. „Kitiems, būna, į pabaigą lengviau – sako, kad įsibėga, o man – niekad. Kuo arčiau finišas, tuo kiekvienas kilometras sunkesnis. Todėl labai džiaugiuosi, kad mane, likus paskutiniesiems kilometrams, pasitinka moksleiviai – tuomet užsimiršta sunkumai, atsiranda energijos su jais kalbėti“, – atskleidžia bėgikas.
Gerieji pavyzdžiai Alantoje
Šiandien Nerijus finišavo Molėtų rajono Alantos gimnazijoje, iki kurios jį atlydėjo ne tik sportiškai ir linksmai nusiteikę moksleiviai, bet ir sportuoti mėgstantis Alantos seniūnas Aidonas Užubalis ant dviračio. „Aptarėme su juo nedžiuginančias tendencijas – kad tuštėja miesteliai, bet ir pasiguodėm, kad visame pasaulyje tie patys procesai vyksta, kosmopolitiškėjame, ne išimtis – ir Lietuva“, – pasakoja Nerijus.
Jo teigimu, Alantos gimnazija – kaimo mokykla pačia geriausia prasme. „Jaučiasi šiltas bendravimas ir ryšys tarp moksleivių, kuris atsiranda iš to, kad visi vieni kitus pažįsta“, – apie 200 moksleivių turinčią gimnaziją trumpai apibūdina Nerijus.
Susitikimo su gimnazistais metu jis išgirdo ne vieną džiuginantį pavyzdį, kaip mokykloje atsižvelgiama į mokinių nuomonę, domimasi jų problemomis. „Kiekviena klasė reguliariai užrašo kuo džiaugiasi, ko mokykloje trūksta ir kuo galėtų patys prisidėti. To dėka, atsižvelgiant į moksleivių siūlymus, prie mokyklos atsirado suoliukai, viduje – sėdmaišių ir panašiai“, – teigia bėgikas.
Jaučiasi šiltas bendravimas ir ryšys tarp moksleivių, kuris atsiranda iš to, kad visi vieni kitus pažįsta.
Kitas gimnazijoje vykdomas formatas – direktorės valanda: kartą per metus direktorė lankosi konkrečioje klasėje ir, be mokytojų įsikišimo, kalbasi su tos klasės mokiniais ir sprendžia jų problemas. „Direktorė sakė tikrai norinti tokius susitikimus rengti dažniau, tik kol kas tam tiesiog trūksta laiko.
Tačiau nepaisant dažnumo, tomis valandėlėmis džiaugiasi ir moksleiviai, ir direktorė, pasak kurios iš mokinių ji išgirsta daug naudingų minčių“, – sako Demokratinės mokyklos vadovas.
Kas pradžiugins, jei ne draugai
18–tojo maratono distancija išsiskyrė ne tik kalvotu keliu, bet ir nuotykiais, o tiksliau – neplanuota palyda. „Bėgdamas link Anykščių girdžiu – kažkas lyg bėga už nugaros. Pradžioj nesuvokiau, kas tai galėtų būti, nes neseniai buvau stojęs prie kemperio atsigerti ir jokių mašinų ar žmonių aplink nesimatė. Iš vakaro irgi niekas neskambino klausti, kokiu maršrutu ir kada bėgsime… Bėgu kažkur vidury pievų, atsisuku ir matau – parbėga iš paskos mūsų draugų vilniečių pora“, – apie netikėtą staigmeną pasakoja jis.
Pasirodo, vilniečiai Julius ir Kristina kaip tyčia turėjo laisvą dieną, reikalų Anykščiuose ir – noro nustebinti Nerijų. „Kadangi Facebook paskyroje galima matyti mano greitį, jie maždaug pasiskaičiavo, kurioje vietoje turėčiau būti ir specialiai šoniniame kelyje tykojo, kol prabėgsiu“, – atskleidžia bėgikas.
Be abejo, toks sąmokslas – daugiau nei malonus. „Prašiau Kristinos, kad man įžnybtų, nes buvau visiškam šoke, bet, žinoma, tokios staigmenos labai pakelia nuotaiką“, – teigia Nerijus, kuriam liko įveikti du paskutiniuosius maratonus.
