Šiandien Nerijus, kaip jau tapo įprasta, bėgo ne vienas – su bėgimo klubo „Šviesos kariai“ bėgiku Andriumi. Nerijus džiaugiasi ir dėkoja visiems jį palaikantiems bėgimo klubams. „Smagu ne tik tai, kad bėgu su kompanija, bet ir tai, kad bėgikai supranta lydinčio žmogaus esmę ir prasmę, man padeda ir patarimais, ir priminimais neskubėti“, – paaiškina jis.
Kam grėblys, kai bėgti reikia
Prie Plokščių riboženklio akcijos „Už laimingesnius vaikus mokyklose“ sumanytojo laukė ir moksleiviai su mokytojais, ir vietos bendruomenės bei rajono tarybos atstovai. „Džiugu matyti, kad ir visai miestelio bendruomenei mano finišas tampa švente. O bebėgant visu būriu, viena moteriškė, savo kieme besidarbavusi, netgi metė šalin įrankius ir pradėjo bėgti drauge“, – apie dėmesį, kurio sulaukiama miesteliuose, pasakoja bėgikas.
Džiugu matyti, kad ir visai miestelio bendruomenei mano finišas tampa švente.
Šakių rajono Plokščių daugiafunkcis centras, kuriame šiandien finišavo Nerijus, – unikalus, mat čia po vienu stogu telpa ir darželis, ir mokykla, ir vaikų dienos centras, ir kultūros centras, ir biblioteka.
„Nors man atrodo, kad man garbė, jog jie mane priima ir palaiko, bet iš jų, atvirkščiai, sklido didelis džiaugsmas, kad užsuku būtent į jų mokyklą, kad juos išsirinkau tarp tų dvidešimties mokyklų, kurias aplankysiu. Ir netgi buvau apdovanotas medaliu už parodytą dėmesį!“, – sako Nerijus.
Pasimatyti su Nerijumi čia susirinko ir pirmokų, ir vyresniųjų klasių atstovų. „Moksleiviai tikrai nėra labai drąsūs, ypač paklausus apie tai, ką mokykloje reikėtų pagerinti. Tačiau atradau būdą – jei matau, kad kalbėti sunku, siūlau jiems ne pasakoti, kas jų konkrečioje mokykloje nepatinka, o sakyti tai, kas, jų nuomone, apskritai mokyklose negerai. Taip pamažu jie atsiveria ir išgirstame įdomių ir nuoširdžių minčių“, – atskleidžia Demokratinės mokyklos vadovas.
Pasakodamas apie savo patirtį moksleiviams, Nerijus sako labai besistengiantis vaikus įkvėpti. „Turiu ir tradiciją – visuomet, kai susitinkame prie miestelio ženklo su moksleiviais, paprašau jų, kad startuodami drauge žengtume didelį pirmąjį žingsnį. Nes nuo to pirmojo žingsnio prasideda kelias norų ir svajonių link“, – sako bėgikas.
Maži Lietuvos stebuklai
Po masažo kalbintas Nerijus prisipažįsta, kad jaučia nedidelius skausmus – įtampas raumenyse, todėl šį vakarą palnuoja skirti poilsiui. „Nebent nuvyksiu savo akimis pamatyti tos vienintelės Lietuvoje upės, kur galima pervažiuoti“, – sako jis. Tai – Plokščių pasididžiavimas, mažas Vaiguvos upelis, kuris miestelyje pereina į natūralią Vaiguvos upę – gatvę.
Važiuojamoji jos dalis sudaro apie puskilometrį ir anksčiau žmonės paprasčiausiai pervažiuodavo upelį, norėdami pasiekti savo namus. Šiandien, siekiant sumažinti taršą, automobilių eismas čia uždraustas, tačiau upė–gatvė vis dar traukia turistus savo unikalumu.
Unikaliu Nerijus vadina ir savo šiandienos maršrutą palei Nemuną. „Paprastai panemune važiuojame iš kitos pusės, link Jurbarko ir Raudonės pilies. Ši pusė, kuria šiandien bėgome – daug ramesnė, mažiau eismo ir mašinų, o kitapus Nemuno – šlaitas, avelės ganosi. Nors esu keliavęs po Lietuvą, bet eilinį kartą įsitikinu, kad mūsų nedideliame krašte yra daug gražių ir neatrastų vietų“, – sako bėgikas.
