A.Naginionis mažiausiai šešis mėnesius gyveno Belfasto gatvėse – jo artimieji Lietuvoje sakė net nežinoję, kad jis neturi namų. A.Naginionio kūnas buvo grąžintas artimiesiems į Lietuvą, kur praėjusią savaitę buvo palaidotas.
Vyro mirtis sukrėtė miesto gyventojus – viena didžiausių Belfasto benamių labdaros organizacijų „Hope Outreach for the Homeless“ surengė minėjimą jo mirties vietoje.
„Deja, mes netekome mielo jauno vyro, kuris paslydo eidamas gyvenimo keliu ir negalėjo rasti kitos išeities – tik atimti sau gyvybę. Mes visi labai sukrėsti, kad taip nutiko“, – sakė Donna Connor iš labdaros organizacijos.
Puodelis arbatos ar skirtos kelios minutės, kad jis žinotų, jog kažkam rūpi, – gali tereikėti tik tiek, kad žmogus išgyventų tą dieną.
„Visada prisiminsime mūsų draugo šypseną ir apkabinimus. Šis jaunas vyriškis buvo malonus, rūpestingas ir nuoširdus vaikinas“, – prisiminė moteris.
„Kaskart sustojus prie jo jis vis pašokdavo iš savo miegmaišio ir pasitikdavo su šypsena ir apkabinimu, – pasakojo ji. – Jis iš mūsų paimdavo tik tiek, ko jam tikrai reikėdavo.
Albertas su visais mumis labai gerai sutarė, tačiau su mano vyru Jimu tapo labai artimi – vis nuoširdžiai pasikalbėdavo.
Mes tiesiog sugniuždyti. Kalbėjau su kitais benamiais – jiems plyšo širdys, liejosi ašaros. Jie yra tarsi didelė šeima – nors ir nesusiję kraujo ryšiais, vienas kitu rūpinasi.“
D.Connor bendravo su A.Naginionio žmona, mama ir geriausiu draugu. „Jie visi buvo be galo nuliūdę netekę tokio malonaus jaunuolio. Sužinojau, kad jis turi sesę ir du brolius, o Airijoje gyveno nuo 2011-ųjų“, – sakė ji.
Šis jaunas vyriškis buvo malonus, rūpestingas ir nuoširdus vaikinas.
„Šeima yra labai dėkinga, kad jis čia buvo mylimas. Jo žmona artimiausiu metu atvyks mūsų aplankyti – nori susitikti su visais, kurie čia pamilo Albertą, – sakė D.Connor. – Ji labai dėkinga, kad jis mums rūpėjo, ir tai bent šiek tiek palengvina jos skausmą – žinojimas, kad jis buvo mylimas ir turėjo draugų. Jie net nenutuokė, kad jis buvo benamis.“
Po vyro savižudybės D.Connor ragino visus savęs paklausti – ką kiekvienas galime padaryti, kai pamatome nepažįstamąjį tarpduryje. „Puodelis arbatos ar skirtos kelios minutės, kad jis žinotų, jog kažkam rūpi, – gali tereikėti tik tiek, kad žmogus išgyventų tą dieną“, – kalbėjo D.Connor, ragindama suprasti itin sunkų benamių gyvenimą.
