Miško ir upelio apsuptoje pievoje, šalia rugių lauko išdygo keturios palapinės, kuriose šeimininkavo estai, latviai ir lietuviai bei belgai, kiekvienas su savo šalies tradicinėmis vaišėmis bei gėrimais. Pievos vidury kaitrią ugnį žadėjo paruoštas didžiulis laužas. Laužo kūrenimas – tai pagarba saulei, kuri per Jonines baigia įkopti į patį aukščiausią dangaus tašką ir trumpam stabteli.
Svarbiausi Joninių (arba Kupolės, Rasos šventės) elementai – šviesą, šilumą, judėjimą simbolizuojanti ugnis, vanduo – gyvybės, atsinaujinimo ir atgimimo simbolis bei žolynai – gėlės ir žolės (kupolės), surinktos Joninių išvakarėse ar Joninių naktį. Visus šiuos simbolius ir turėjome pievoje prie malūno.
Kaip gi švęsi Jonines be lauko gėlių vainikų? Juk žolynas papildomų galių įgyja supintas į vainiką! Visų trijų Baltijos šalių merginos susėdusios ir sutūpusios pynė vainikus, mokė vienos kitas, kaip juos reikia pinti, rodė ir savo dukrytėms. Pasklido po pievą žolynais puoštos galvos, skaisčiai žalia spalva nušviesdamos šventės vietą, susiliedamos su gamtos žaluma, keldamos aplinkinių susižavėjimą.
Prie lietuvių palapinės širšė būrys lietuvių, užklysdavo latviai, estai, smalsūs belgai lietuviškų valgių paragauti, alučio atsigerti. Dūšią smagino Remigijaus iš Lietuvos akordeono garsai. Smagu buvo pasimatyti su draugais, būti gryname ore gamtos prieglobsty, ragauti skaniausių nuoširdžiai gamintų lietuviškų patiekalų mūsų suneštiniam ir gausiam vaišių stalui.
Link vidurnakčio su fakelais patraukė (gaila, bet atskirai) lietuviai, o vėliau ir latviai su estais vainikų plukdyti.
Vakarop į susirinkusius kreipėsi Lietuvos ambasados Belgijos Karalystėje ambasadorė Nijolė Žambaitė, Belgijos lietuvių bendruomenės pirmininkas Arnoldas Pranckevičius, belgų, latvių, estų atstovai.
"Būkite pasveikinti visi su pačia paslaptingiausia, pačia pagoniškiausia ir, be jokios abejonės, pačia linksmiausia metų švente – Joninėmis! Tepražysta Jums šiąnakt paparčio žiedas, tesušildo viliojanti laužo šviesa, tesudrebina šį dangų lietuviška daina, o pačius ištvermingiausius tepasveikina brėkštančios naujos dienos aušra! Būkime kartu, juokaukime, bendraukime, šokime ir dainuokime! Negailėkime nei kojų, nei rankų, nei balso, anei liežuvio, o visų svarbiausia – negailėkime vieni kitiems šypsenų!" – kreipėsi į susirinkusiuosius Arnoldas, pasipuošęs tautiniais rūbais ir šiaudine skrybėle.
Po kalbų netruko prasidėti ir šokiai, žaidimai su klumpėmis ir be jų, vaišės ir linksmybės. Poros sukosi linksmuose šokiuose, kurie suvienijo visas keturias šalis, akompanuojant „Vilkams“ –folkloro ansambliui iš Rygos. Kiti būriavosi su draugais ir pažįstamais, bendravo ir bičiuliavosi.
Pasišokę prisižaidę sulaukėme ir laužo įžiebimo, kaitrios ugnies – sakralizuojančios, apvalančios, traukiančios, šildančios. Nepaprastas buvo laužas, sukūręs baltišką Joninių atmosferą, degė ir traškėjo liaudies dainų skambesy, šildė gausų būrį aplinkui susėdusių Jonų, Janių, Jaanių ir jiems prijaučiančių.
Link vidurnakčio su fakelais patraukė (gaila, bet atskirai) lietuviai, o vėliau ir latviai su estais vainikų plukdyti. Ne į ežerą, tiesa, kaip senovėje, bet į šalia tekančią upelę, kuri spėriai nuplukdė visą vakarą nešiotus vainikus.
Vidurvasario šventė tęsėsi iki ryto, kai kurie liko nakvoti atsivežtose palapinėse ir pasitiko aušrą gamtoje. O jei kas nors tą naktį rado ir paparčio – Perkūno gėlės – žiedą, laimės ir aiškiaregystės simbolį, tam turėjo įsikūnyti pačios subtiliausios svajonės...
