Guillemas Fernàndezas, magistro laipsnį žmogaus teisių srityje apsigynęs katalonas, dirba ekonomistu benamystę Ispanijos Katalonijos regione bandančioje pažaboti ProHabitatge organizacijoje ir yra vienas FEANTSA (Europos organizacijų, kovojančių su benamyste, asociacija) narių. Ši asociacija šiuo metu aktyviai vykdo prieš benamius kriminalizuojančias tendencijas nukreiptą kampaniją „Skurdas nėra nusikaltimas“. Taip pat jis yra Barselonos universiteto Teisės fakulteto būsto teisės ir meditacijos teisinės klinikos narys. Jis yra parašęs daug publikacijų ir knygų apie teisę į būstą, atskirtį nuo būsto ir benamystę.
 |
| „Tauragės kurjerio“/Renaldo Malycho nuotrauka/Gyvenimas užsienio valstybėse ne visiems ir ne visada rožėmis klotas. |
Benamiai stumiami iš miestų
G.Fernàndezas pastebi, jog Europoje paplito JAV atsiradusi „netolerancijos kriminologijos“ sąvoka. Anglakalbėse šalyse plinta politika, kuri remiasi „Sudaužytų langų“, „Nulinės pakantos“, Trys nusižengimai ir tau galas“ modeliais.
Dėl to daugelis Europos miestų priėmė nuostatus ir taisykles, apibrėžiančias mandagų elgesį viešose erdvėse, ir įstatymus, draudžiančius prašyti išmaldos, siekdami kriminalizuoti, išstumti ir padaryti skurdą nematomu gatvėse.
Panašūs įstatymai, kurie vienaip ar kitaip reguliuoja naudojimąsi viešosiomis erdvėmis, veikia įvairiuose Vokietijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Ispanijos, Belgijos, Italijos ir kitų valstybių miestuose.
Daugelis Europos miestų priėmė nuostatus ir taisykles, apibrėžiančias mandagų elgesį viešose erdvėse, ir įstatymus, draudžiančius prašyti išmaldos, siekdami kriminalizuoti, išstumti ir padaryti skurdą nematomu gatvėse.
Teisinis vakuumas – erdvė interpretacijoms
Sukurti taisykles ar normas nesunku, bet kur kas sudėtingiau jas įgyvendinti.
Pavyzdžiui, Barselonoje miegojimas dienos ar nakties metu gatvėje yra laikomas netinkamu viešosios erdvės naudojimosi būdu.
Pasak G.Fernàndezo, jei žmonės miega gatvėje dėl to, jog yra socialinės atskirties situacijoje, apie tai turėtų būti pranešta atitinkamiems socialinių paslaugų teikėjams. Todėl šios taisyklės kartais laikomasi, kartais ne. Jei policija nepraneša apie asmenį gatvėje atitinkamiems socialinių paslaugų tiekėjams ir nubaudžia jį, speciali institucija panaikina baudą asmeniui, kuris jau yra specialioje įskaitoje, rodančioje, kad su juo dirba kokie nors socialiniai darbuotojai. Tik tuo atveju, kai su asmeniu nedirba jokia įstaiga, jam pritaikoma paskirta bauda.
Išmaldos prašymas yra baudžiamas tada, kai jis laikomas agresyviu. Tačiau kada išmaldos prašymas yra agresyvus? Įstatymiškai ši sąvoka nėra reglamentuota – policijai paliekama laisvė interpretacijoms. Dažnai pareigūnai nėra tinkamai paruošti ir neturi reikiamos informacijos, kad galėtų tinkamai reaguoti į tokias socialines situacijas.
Bausmių kelio patirtis
1982 metais Jamesas Q. Wilson ir George'as Kellingas paskelbė straipsnį „Sudaužyti langai“ apie policiją ir nusikaltimų prevenciją. Straipsnis iškart sukėlę atgarsį, jame iškelta tema yra aptarinėjama iki pat šių dienų.
„Sudužusių langų“ teorija teigia, kad nusikalstamumas yra didesnis tose teritorijose, kurios yra apleistos, neprižiūrimos, kuriose daugiau purvo ir netvarkos. Jei vienas langas buvo išdaužytas ir paliktas nesutvarkytas, remiantis šiuo požiūriu, ir kiti langai greitai bus išdaužyti.
Jei už nežymius pažeidimus, tokius kaip šiukšlinimas ar alkoholio vartojimas viešoje erdvėje juos įvykdę pažeidėjai lieka nenubausti – tai ilgainiui veda prie daug rimtesnių nusikaltimų. Jei, tarkime, parkuose ar kitose blogėjančios būklės viešosiose erdvėse dėl baimės vis rečiau lankosi žmonės – tose erdvėse vis labiau įsitvirtina nusikaltėliai.
„Sudaužytų langų“ teorijos pasekmė – ilgainiui įsitvirtinęs požiūris, esą net prieš menkiausią pažeidimą turi būti imtasi kuo griežtesnių priemonių, kad būtų užkirstas kelias nusikalstamumo augimui.
1994 metais Niujorko meras Rudolphas Giuliani įgyvendino „Nulinės tolerancijos“ politiką, kuri buvo paremta būtent šia teorija. Tačiau tai ne „nulinė tolerancija“ prieš asmenį, kuris vykdo nusikaltimą, o greičiau „nulinė tolerancija“ pačiam veiksmui.
„Sudaužytų langų“ teorijos pasekmė – ilgainiui įsitvirtinęs požiūris, esą net prieš menkiausią pažeidimą turi būti imtasi kuo griežtesnių priemonių, kad būtų užkirstas kelias nusikalstamumo augimui.
Užsimota kurti švarias, tvarkingas bendruomenes ir netoleruoti jokių įstatymų ar pilietinių pareigų pažeidinėjimų bei tokiu būdu įžiebti „kovą su skurdu“. Daugelis sutiko, kad dėl tokių priemonių tų, kurie atsisakė prisiimti pareigas ir tęsė nusikalstamą elgesį, socialinė atskirtis tik dar labiau padidėjo. Labiausiai tai patyrė žmonės, gimę Amerikos vargingųjų klasėje, juodaodžiai bei emigrantai iš ispanakalbių šalių.
Galiausiai principu „Trys nusižengimai ir tau galas“ paremti įstatymai siekė užtikrinti, kad pakartotinai nusižengiantys pažeidėjai gautų aukščiausią įmanomą bausmę. Bernardo del Rosalis paaiškina šio termino reikšmę baudžiamojoje teisėje: priklausomai nuo valstijos, asmeniui, įvykdžiusiam nusikaltimą trečią kartą, gresia kalėjimas nuo 25 metų iki gyvos galvos.
Vašingtonas buvo pirmoji Amerikos valstija, 1993 metais įgyvendinusi šį įstatymą, kuris reiškė, kad už trečią stiprų pažeidimą buvo skiriama bausmė iki gyvos galvos be galimybės sulaukti malonės.
Užburtas skurdo ratas
G.Fernàndezas kategoriškai įsitikinęs – skurdo kriminalizavimas neveikia, tai yra neefektyvu, be to, dar ir kainuoja daugiau.
Pavyzdžiui, Barselonos ombudsmenas pateikė skundą, kad Afganistano pilietis buvo nubaustas 117 kartų už tai, kad prekiavo be leidimo gatvėje, ir už tai turi sumokėti 60 tūkst. eurų baudą atsakingai institucijai. Šios skolos jis niekada negalės susimokėti, nes neturi leidimo dirbti.
Kitas pavyzdys: vienas benamis asmuo buvo nubaustas 100 kartų už miegojimą gatvėje, tačiau kadangi neturėjo gyvenamosios vietos, neturėjo ir adreso, kuriuo būtų galima atsiųsti pranešimą apie baudą.
Tokiems asmenims paskirtos baudos vargu ar padengia jų administravimo išlaidas, nes nubaustieji galiausiai įpranta būti skolingi.
G.Fernàndezo manymu, benamystė nėra gyvenimo būdas. Niekas nenori visą gyvenimą gyventi gatvėje. Benamiai žmonės nežino savo teisių, neturi supratimo, kaip jomis pasinaudoti. Jie negali pasinaudoti savo teisėmis dėl įvairių priežasčių: dėl psichinių sveikatos sutrikimų, dėl imigranto statuso. dažnai dėl to, kad nepasitiki juos išstumiančia ir kriminalizuojančia visuomene. Benamystė yra socialinės atskirties problema, todėl turi būti sprendžiama pasitelkiant integruotas politines priemones.
 |
| 15min.lt nuotr./Elgetaujantys žmonės gyvenimo užribyje atsiduria nsavo noru.. |
Duoti ar ne – kiekvieno pasirinkimas
Vertindama beveik prieš porą metų į kovą prieš elgetavimą pakilusio Vilniaus patirtį Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ nakvynės namų socialinė darbuotoja Dovilė Spėčiūtė linkusi abejoti, kad draudimas elgetauti ir duoti išmaldą Klaipėdos senamiestyje atneš tokių rezultatų, kokių tikimąsi.
Socialinės darbuotojos turimais duomenimis, Vilniauje uždraudus imti ir duoti išmaldą niekas nepasikeitė.
Su pačiais įvairiausiais ant bedugnės krašto atsidūrusiais žmonėmis dirbanti moteris siūlo nepamiršti, kad nemaža dalis benamių ar elgetaujančių asmenų turi įsiskolinimų antstoliams ir dažnai tų įsiskolinimų neišsimoka, nes paprasčiausiai neturi už ką tai padaryti. „Tad bauda, kaip bausmė, – pastebi nakvynės namų darbuotoja, – žmogui gali ir nebūti tokia reikšminga, kai jo skolų vežimas ir taip traška braška nuo įsiskolinimų. Prašydamas išmaldos žmogus prašo pagalbos, o prašyti pagalbos yra elementari žmogaus teisė. Kaip elgtis su išmaldos prašančiuoju, jau kiekvieno su juo susidūrusio individualus pasirinkimas.“
Prašydamas išmaldos žmogus prašo pagalbos, o prašyti pagalbos yra elementari žmogaus teisė.
Pašnekovė įsitikinusi, kad draudimas aukoti tik bando užmaskuoti tai, kas nėra gražu ar estetiškai patrauklu tai visuomenės daliai, kuriai išmalda nėra bene vienintelis pragyvenimo šaltinis. Žmonės, kurie prašo išmaldos, niekur nedings vien dėl to, kad jiems bus uždrausta tai daryti.
Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ organizacijos direktorius Linas Kukuraitis mano, kad pirmiausia reikia šviesti visuomenę, kad ji žinotų, kaip elgtis su elgetaujančiu ar kitokiu krizinėje situacijoje gatvėje atsidūrusiu asmeniu. Dažnai žmonės per daug greitai duoda pinigus jų prašantiems.
Taip pat svarbu gilintis į elgetaujančio asmens problematiką, motyvaciją ir individualiai dirbti su juo, kad jis išeitų iš šio užburto rato.
Nesuteikianti galimybės visuomenė degraduoja
Šiaulietis Evaldas Balčiūnas buvo ir respektabilus visuomenės narys, ir elgeta, todėl turi unikalios patirties, kuria mielai dalijasi.
„Visiems svetimas, nepritapęs nei versle, nei profsąjungose, nei politikoje, nei darbo biržoje, nepritapo ir elgetų bendruomenėje“, – taip save apibūdina paskaitas apie elgetavimo istoriją ir techniką vedęs vyras.
Elgetos duonos kadaise ragavusio vyro žodžiais, kai žmogui paleidžia vidurius, jis tuštinasi net ten, kur draudžiama tai daryti, ir nei smerkimu, nei bausmėmis to nesustabdysi.
E.Balčiūno manymu, kad benamiai nesipraustų fontanuose, reikėtų pigių ar netgi nemokamų dušų tiems, kam to prireikė tiesiog gatvėje. Reikia lengviau prieinamų nakvynės namų ir ne kokiame nors miesto užkampyje, o kad ir kiekviename gyvenamajame rajone – tada ir neliks benamių.
Savitarpio pagalba – tai savybė, padėjusi žmonėms išgyventi kovoje už būvį ir būtų teisinga visokeriopai skatinti įvairias jos formas. Paslydęs ar pargriuvęs privalo turėti galimybę atsistoti ant kojų. E.Balčiūnas įsitikinęs: jei visuomenėje sudarytos sąlygos tik „paslysti“ – tokia visuomenė degraduoja.
Jei visuomenėje sudarytos sąlygos tik „paslysti“ – tokia visuomenė degraduoja.
Kelio į pokyčius pradžia
Benamystės srityje tiek Lietuvoje, tiek Ispanijoje jau šešerius metus dirbančios, socialinio žurnalo „Žmogus. Dėžė“ direktorės Aurelijos Dzedzevičiūtės nuomone, benamių ar elgetaujančių žmonių baudimas ir mėginimas pašalinti iš miesto reprezentatyvių erdvių yra tik problemos administravimas ir jos didinimas.
Iš žmogaus, ilgą laiką gyvenančio gatvėje, kurioje galioja kitokios išgyvenimo strategijos, negalime tikėtis, kad jis staiga susiras būstą, darbą ir išspręs kitas problemas. Tokie pokyčiai nenutinka per naktį, kaip įsivaizduoja valdininkai. Tokiems dideliems pokyčiams reikia laiko.
Anot A.Dzedzevičiūtės, turėtume daugiau galvoti, ne apie žmonių baudimą už tai, kad jie stengiasi išgyventi, o apie naujų alternatyvų kūrimą.
Žurnalas „Žmogus. Dėžė“ ir yra viena iš tokių alternatyvų išmaldos prašantiems žmonėms. Šis žurnalas siūlo žmonėms galimybę dirbti leidinio pardavėjais pasiliekant pusę kainos nuo kiekvieno parduoto žurnalo sau.
Kartu organizuojami mokymai, kurie padeda įgyti darbui reikalingų įgūdžių. Toks modelis sėkmingai veikia daugelyje pasaulio šalių. Dirbdamas, o ne prašydamas išmaldos ar baudžiamas asmuo įgauna pasitikėjimo savimi, didėja jo savivertė. Tik supratęs, kad yra vertas daugiau, žmogus pradeda keistis.
Tūkstančiai benamių
2011 m. pabaigoje Lietuvoje veikė 23 nakvynės namai, kuriuose gyveno 2,3 tūkst. žmonių.
Vilniaus miesto socialinės paramos centras 2011 m. gegužės 4 d. – birželio 3 d. atliko tyrimą „Vilniaus miesto benamių ir elgetaujančių asmenų socialinis portretas, informuotumas apie Vilniaus miesto socialinės paramos centrą ir jo teikiamas paslaugas“. Tyrimo metu buvo apklaustas 61 miesto gatvėse elgetaujantis asmuo, 29 asmenys atsisakė bendrauti.
2011 m. lapkričio mėnesį pradėta kurti Benamių ir elgetaujančių asmenų Vilniaus mieste duomenų bazė, kurios tikslas – kaupti duomenis apie benamiams ir elgetaujantiems asmenims teikiamą socialinę paramą (socialines paslaugas ir piniginę paramą). Duomenis šiai bazei tiekia Vilniaus miesto socialinės paramos centras, Vilniaus miesto nakvynės namai, Vilniaus Arkivyskupijos Caritas nakvynės namai, Švento Kryžiaus namai.
2013 m. kovo mėn. benamių ir elgetaujančių asmenų duomenų bazėje buvo informacija apie 1107 asmenis.
