Faktas – valdiškas sektorius Šiaulių rajone vis dar yra linkęs beglobius gyvūnus pasiųsti į amžinos medžioklės plotus, tačiau jau kelerius metus to neleidžia padaryti gyvūnų mylėtojai. Jie visus keturkojus pasiima iškart po privalomo karantino. Kol paima – 14 dienų nežinomo likimo.
Viešoji įstaiga „Šiaulių letenėlė“ su visais savanoriais per metus sugeba rasti naujus namus apie 200 beglobių kačių ir šunų, o naujų šeimininkų šiuo metu laukia per 70 šunų ir per 30 kačių.
Ši organizacija stengiasi priglausti kuo daugiau keturkojų tiesiogiai, taip pat paima absoliučiai visus Šiaulių rajono komunalininkų sugaudytus gyvūnus.
Beglobius gyvūnus, kuriuos Šiaulių rajone sugaudo Kuršėnų komunalinio ūkio darbuotojai, privaloma tvarka keturiolikai dienų uždaro karantinui į buvusią katilinę Gruzdžiuose.
14 dienų karantino
Dar prieš ketverius metus tolimesnis šių gyvūnų likimas buvo vienas – užmigdyti ir utilizuoti. Su tuo negalėjo susitaikyti gyvūnų mylėtojai. Nėra ramu ir dabar.
Kai karantinavimo patalpose pradėjo sukiotis gyvūnų mylėtojai, prasidėjo aršūs konfliktai. Jie pradėjo fiksuoti ir viešinti faktus, jog per karantinavimą gyvūnai kartais ir nukenčia. Kai kurie susižaloja, neabejotinai kenčia jų psichika.
Dabar – tvarka. Niekas negali kelti kojos į karantinavimo patalpas 14 dienų. Po to Aplinkos tvarkymo ir priežiūros padalinio vadovas Jonas Lukšas paskambina „Šiaulių letenėlei“ – galite pasiimti gyvūnus. Gyvūnai būna sukišti į narvus ir paruošti išvežimui. Narvus tenka grąžinti.
Tokia tvarka yra pasibaisėjusi „Šiaulių letenėlė“ ir jos vadovė Ingrida Butkutė. Ji teigia, kad J.Lukšo požiūris į gyvūnus yra visiškai netinkamas. Be to – jis 14 dienų gali daryti su gyvūnais ką tik nori. Žinant jo požiūrį į beglobius gyvūnus – yra ko bijoti.
„Mes suprantame, kad gyvūnas turi būti karantinuojamas tam tikrą laiką, tačiau norime būti įsitikinę, kad jų laikymo sąlygos yra tinkamos, kad jiems suteikiamos visos reikalingos veterinarinės paslaugos“, – kalbėjo I.Butkutė, pabrėždama, kad toks žmogus kaip J.Lukšas nuo gyvūnų turėtų būti laikomas kuo toliau. O jis atlieka šias pareigas jau daugybę metų.
Sena aptverta katilinė
Bandome viską pamatyti savomis akimis. Gruzdžiuose iš parduotuvės išeina pagyvenusi moteris su šviesą atspindinčia liemene. Būtent ji kiekvieną rytą ir vakarą užsuka pas karantinuojamus gyvūnus – juos pašeria ir išvalo gardus.
Moteris stengiasi atlikti savo darbą ir pyksta ant „Šiaulių letenėlės“ savanorių. Sako, kad šie skleidžia nebūtą propagandą. Tiesa, moteris kurį laiką buvo geranoriška gyvūnų mylėtojams – informuodavo juos apie esamus gyvūnus.
Kartą buvo nepelnytai sukritikuota, todėl supyko ir dabar apsiriboja tik tuo darbu, kas jai priklauso – valyti ir šerti. Jai nuo to gal ir geriau. Gyvūnų mylėtojai dėl savo nelemtos klaidos neteko gyvo tarpininko. Patiems gyvūnams nuo to – daugiau nežinomybės.
Gali būti, kad dėl šių eilučių J.Lukšas lieps moteriai rašyti dar vieną pasiaiškinimą. Tik vargu ar pats J.Lukšas panašų rašys savo tiesioginiam vadovui.
Moteris dar ilgai pasakoja, kokias „propagandas“ skleidžia gyvūnų mylėtojai, kad jos viršininkas labai geras, kad žmonės, neprižiūrintys savo gyvūnų, yra blogi ir parodo, kur yra patalpos – tarp apleisto sodelio ir atliekų surinkimo punkto.
Dar pasako, kad neseniai buvo toks senas didžiulis baisus šuo, kurio voljerą valydavo pagaliuku – įeiti nieku gyvu neleisdavo, naujų žmonių nepripažindavo.
Neveikiančioje katilinėje girdisi nuolatinis šunų lojimas. Vartai užrakinti. Baltomis raidėmis žaliame fone parašyta „Benamių gyvūnų reguliavimo paslaugos“. Kuršėnų komunalinio ūkio puslapyje paaiškinta kiek kitaip – beglobių gyvūnų gaudymo, karantinavimo, eutanazijos ir laikinosios globos paslaugos.
Reguliavimas – taip vadinasi beglobių žudymas
Tai kaip J.Lukšas įsivaizduoja gyvūnų reguliavimą? Provokacinis anoniminis skambutis J.Lukšui gana iškalbingas. Neprisistatęs žmogus klausia, ar būtų galima palikti katiną ir šunį? Mat jie buvo senelių, kurių sodyba parduodama – dabar nėra kur dėti.
Iš pradžių J.Lukšas pasiūlė kreiptis į vietos seniūnę, bet tikino, kad priima ir jie, tik tai kainuoja. Šuo – apie 50 Eur, o katinas – apie 30-40 Eur.
Iš pradžių J.Lukšas pasiūlė kreiptis į vietos seniūnę, bet tikino, kad priima ir jie, tik tai kainuoja. Šuo – apie 50 Eur, o katinas – apie 30–40 Eur.
Tada kilo klausimas – po kiek laiko gyvūnus bus galima pasiimti? J.Lukšas lyg ir nesitikėjo tokio klausimo. Manė, kad gyvūnų grąžinti nereikės. Tiesiai neatsakė, tačiau reikėtų suprasti, jog „priduotas“ šuo ir jo likimas – jau ne mūsų reikalas.
Jokie paslaugų įkainiai komunalinio ūkio puslapyje nėra nurodyti. Vėliau taip pat jokių įkainių J.Lukšas nenurodė ir prisistačiusiam žurnalistui. Tik pasakė, kad kažkokios kainos yra – reikia skambinti į ūkio administraciją.
Vyras tikino, kad buvusios katilinės patalpos – kaip gyvūnams – yra nuostabios. Voljerai, plytelės, paklotai. Net Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba jokių trūkumų neranda: „Pas mus viskas atitinka ne minimalius, o maksimalius reikalavimus.“
Tikino, kad žmonėms jokios gyvūnų „užmigdymo“ paslaugos nėra teikiamos. Tokios taikomos tik beglobiams gyvūnams. Žinoma, jei yra kokia didžiulė bėda, išskirtinis atvejis, tuomet viskas įmanoma.
J.Lukšas dabar jau tikino, kad įstaiga atlieka išskirtinai tik karantinavimo paslaugas. Vėliau visus gyvūnus pasiima „biznieriais“ J.Lukšo vadinama „Šiaulių letenėlė“.
Apie mistinį „biznį“, žmogaus protą ir moteris
Kame tas biznis? J.Lukšas nepaaiškino tiksliai, kaip iš ligoto benamio gyvūno galima pralobti, tik prisiminė, jog anksčiau kažkas atvažiuodavo pasiimti šunų net iš užsienio.
Vyrui atrodo, kad dauginti, gelbėti gyvybę ar gydyti reikia tik sveikus ir veislinius gyvūnus – tokius, kurie teikia džiaugsmą. O va tokiems paliegėliams, jo nuomone, senoji tvarka buvo teisingesnė – karantinas ir utilizavimas. Nors – ir karantino nereikia, tik pinigų ir laiko švaistymas.
„Mes turime žmogaus protą turėti ir nuspręsti, ar jį laikyti. Reikia realiai į viską žiūrėti. Su šituo reikalu dirbu apie dešimt metų. Mums reikėtų platinti sveikus ir jaunus iš veislynų, o tie, kurie atgyvenę, tie jau yra problema. Tarp tokių tinkamų – tik vienetai ir labai nedidelė dalis
Galbūt net nereiktų kai kurių karantinuoti – pažiūrėti į gyvūną, juk yra gydytojai specialistai – o ne skraidyti padebesiais. Nebetinkamas, sergantis... Kai kurios valstybės jau žmones užmigdo. O čia – gyvūnai“, – dėstė savo filosofiją beglobių gyvūnų viltis.
Tai dar ne visa filosofija. Anot jo, „Šiaulių letenėlės“ savanorės mato iškreiptą vaizdą pro rožinius akinius: „Jos yra merginos, moterys. Jos turi gėrį atvežti, o ne blogį ir taškytis nesąmonėmis. Dabar nauja tvarka – joms viskas bus padėta ant lėkštutės.“
Po skaistyklos – į rojų
Bandome įsitikinti savo akimis – vykstame į „Šiaulių letenėlę“. Tą patį kartu daro ir viena televizija, kuri pakeliui netikėtai sutinka J.Lukšą. Šis tik numoja ranka ir nė nežada bendrauti į kamerą – nurūksta.
„Šiaulių letenėlė“ įsikūrusi atokiame vienkiemyje. Pirmas vaizdas kelia nuostabą – visa pieva pilna šunų būdų. Prie jų pririšti keturkojai. Mažiausieji laksto palaidi.
Didysis šuo, kuris niekaip nepriprato karantine, lengvai vedžiojamas, prisileidžia kelis žmones. Sako – priprato jau kitą dieną.
Paskutinę karantino dieną jis buvo neįsivaizduojamomis priemonėmis sugrūstas į aiškiai per mažą narvą. Stovėjo ten neaiškų laiką – kojos buvo visai nutirpusios, nepaėjo.
Vienas palaidas mažylis neprisileidžia absoliučiai nieko. Jo likimas buvo skausmingas. Žmonėms jis jau niekada neatleis, tačiau iš čia jis niekur nebėga. Gauna paėsti, vienas šuo – jo geras draugas. Taip ir laksto laisvas.
Katinai gyvena dideliame aptvare. Būtent katės karantinavimo laikotarpiu dažniausiai apsikrečia visomis įmanomomis ligomis, kurių iki tol neturėjo.
Taip pat yra keletas ožiukų, kurie viename ūkyje liko be priežiūros. Vaikšto palaidi, bendrauja su šunimis. Čia tarsi mažas gyvūnų rojus iš jehovistų paveikslėlių, kur niekas nieko nebando suėsti. Na, gal tik kiek pavydi šeimininkų dėmesio.
Dalis šunų jau turi voljerus. Tokius netrukus turės visi. Pasirodo, šunų prie grandinės civilizuotas pasaulis jau neberiša. Netrukus taip bus ir čia.
Dar geriau – netrukus čia bus pastatyta karantinavimo patalpa. Tuomet katilinė Gruzdžiuose bus nebereikalinga. Rajono savivaldybė galės lengviau atsipūsti.
Gal tuomet J.Lukšas taps dar svarbesniu valdininku – ateis, pabars už netvarką, pagirs už naujoves? O gal lieps visus senus ir paliegusius utilizuoti, o platinti tik veislinius jaunus gražius šuniukus?
Gyvūnų viltis – savanoriai, o ne institucijos
Tai kas čia iš tiesų atlieka reguliavimo funkciją, pagrįstą gyvūnų gerovės principais? Komunalininkai ar „Šiaulių letenėlė“?
Kur komunalininkai dėtų šimtą gyvūnų vienu metu, kai paprastai katilinėje laiko apie dešimt? Turbūt sureguliuotų ir būtų ramu.
Ką duotų pokalbis su Šiaulių komunalinio ūkio vadovu arba meru – nieko, jiems šunų problemos nerūpi. Jie džiaugiasi, kad tuo užsiima J.Lukšas – rami galva. Jau daug metų taip buvo ir bus.
Ką davė pokalbis su Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus atstove? Kažką panašaus – beveik nieko.
Tik tapo aišku, jog kai kurios savivaldybės pagal Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymą organizuoja beglobių ir bešeimininkių gyvūnų sugavimą ir laikymą, kas ir taip yra suprantama.
Sakė, kad VMVT turi daug darbo ir su kitais dalykais, o beglobiai gyvūnai –daugiau savivaldybių reikalas. Ir dar minėjo, kad labai gerai, kai visos institucijos tarpusavyje sutaria ir gyvūnams linki gero, o ne blogo. Palinkėkim.
